Lauren Groff. „Matrix“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 256.
Sveiki, skaitytojai,
Ryškiausia kada nors skaityta knyga apie moterį, kuri krikščionių
religiniam pasauliui padarė įtaką, žinoma, buvo autorės Donna Woolfolk Cross Popiežė
Joana (Alma littera, 2002). Pamenu labai nemalonius prisiminimus,
kaip tikybos pamokoje iškėliau moterų hierarchinį išstūmimą iš katalikų
bažnyčios ir kaip pavyzdį savo tikybos mokytojui (o jis buvo kunigas!) paminėjau
popiežę Joaną. Anuomet jis nesutriko, nors mano išsišokimai, aišku, jam
nepatiko ir aiškiai mane niekino, todėl tarstelėjo, kad tai visiškai neįmanoma,
tikriausiai kokių nors perrašytų ir suklastotų dokumentų išmonė, o autorė lengvabūdė
eretikė. Kad moterys rašytojas bando kreipti dėmesį į katalikų bažnyčios reikalus
ir rekonstruoti arba kažkaip interpretuojant ištaisyti istorinę neteisybę (o
jos nepaneigsi!), aišku kaip dieną, kad tai garantuoja sensaciją, nes tai feministiška
ir drąsu, kviečia į dialogą, nors tokios literatūrinės sensacijos jau seniai
nebe naujiena. Tą daro ir išmoningoji amerikiečių rašytoja Lauren Groff (g.
1978) savo romane Matrix (angl. Matrix), kurį į
lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė, o išleido Baltos lankos.
Lauren Groff lietuviam žinoma iš 3 lietuviškai
pasirodžiusių jos knygų. Pirmoji buvo Moiros ir Furijos (Baltos lankos,
2016) – pastaroji buvo tokia gera, kad perskaičiau per kelias dienas ir ji tapo
viena geriausių tų metų knygų. Po to pasirodė apsakymų knyga Florida (Baltos
lankos, 2019), kuri vis dar laukia manęs knygų lentynoje ir naujausia – Matrix,
kuri manęs pralaukė beveik kelerius metus. Šiaip net nebūčiau tikriausiai ėmęs
į rankas, nes visada atsiranda degančių svarbių naujienų, tačiau šią vasarą
susiėmiau ir pradėjau skaityti laukiančias knygas. Iš tikrųjų net nežinojau, ko
tikėtis iš Matrix, nes internete nuomonės vyravo gana prieštaringos, kai
kurios bylojo apie knygos klampų bei sudėtingą tekstą, tačiau vos tik pradėjau
skaityti, nebegalėjau sustoti. Ak, Lauren Groff, kodėl aš tave tiek ilgai
atidėliojau ir neskaičiau, ką?!
Autorė iki rašymo darbų padarė didžiulį tyrimą apie
kadaise egzistavusią Mariją Prancūzę, vieną pirmųjų moterų poečių istorijoje.
Štai ką apie ją sako Visuotinė lietuvių enciklopedija: „Marie de
France 1154? 1189?, prancūzų poetė. Gyveno Henriko II Plantageneto ir Eleonoros
Akvitanietės dvare. Pirmoji moteris, pradėjusi kurti poeziją prancūzų kalba.
Žymiausi kūriniai: pasakėčių rinkinys Ezopas (Isopet) ir naratyvinė poema
bretonų legendų siužetais Lė (Lais, parašyta oktosilabine eilėdara nuo 100 iki
1000 eilučių, išliko 12). Poemoje vyrauja bretonų legendoms būdingos meilės ir
stebuklo temos: Lė apie Lanvalį (Lais de Lanval), Lė apie sausmedį (Lais de
chèvrefeuille), Lė apie Ioneką (Lais D’Yonec), Lė apie Laostiką (Lais du
Laostic). Sukūrė savitus herojų paveikslus, kėlė dorovės problemas, pvz.,
skirtingų lyčių santykių padorumo. Poema aiškios kompozicijos, būdinga
nuoseklus įvykių dėstymas. Jos kūryba veikė prancūzų naratyvinės poezijos
raidą. 20 a. anglų rašytojas J. Fowlesas pagal Marijos Prancūzės lė Elidukas
(Eliduc) sukūrė to paties pavadinimo novelę. Lietuvių kalba išleistas rinkinys
Lė (2004).“
Iš tikrųjų verta apie ją pasidomėti, kad suvoktumėte,
kaip toli ir kaip laisvai rašytoja Lauren Groff interpretuoja šią asmenybę, kurdama
jos literatūrinį portretą ne vien tik iš skurdžių istorinių duomenų, bet
bandydama interpretuoti ir jos literatūrinį palikimą. Bet, žinoma, romaną
galima skaityti puikiai ir be istorinių sąsajų, jis daugiabriaunis ir
universalus.
Romaną iš dalies galima laikyti istoriniu, nors ir
interpretacija. Labiausiai romane veikia autorės tirštas pasakojimas, detalus
ir išsamus Anglijos ir Prancūzijos Viduramžių politinis, kultūrinis ir buitinis
pasaulis. Akivaizdu, kad autorė rimtai išstudijavo tiek bažnytinę istoriją,
tiek karalienės Eleonoros Akvitanietės epochą. Tiesa, autorė laisvai vaizduoja
vidinį Marijos jausmų pasaulį ir rezga intymų karalienės ir jos netikros sesers
Marijos meilės istoriją. Po Marijos kilmingosios motinos mirties jaunutė Marija
Eleonoros paliepimu atiduodama į skurdų moterų vienuolyną, nes ji pernelyg
negraži būti ištekinta. Deja, XI-XII amžių sandūroje monarchai turėjo daugybę
nesantuokinių vaikų, kuriuos vienaip ar kitaip ištekindavo, apvesdindavo arba
atiduodavo bažnyčios globon.
Marijos išvaizda išskirtinė, primenanti karingąsias
amazones. „Net abatė dirba, ir milžiniška Marijos jėga užima Nestei kvapą;
abatė kiek panėši į jautkarvę, tą keistą sutvėrimą nei vyriškos, nei moteriškos
giminės, abiejų tuo pat metu. Na, Marija visuomet buvo stipri. Nestė jaučia
Marijos kūno jėgą, lyg net dabar jis judėtų po jos ranka (p. 110).“ Akivaizdu,
kad Marija kaip moteris yra pernelyg vyriška ir nedaili pagal to meto
supratimą. Kita vertus, Marijos moterų giminė yra (ne)sėkmingai dalyvavusi
moterų Kryžiaus žygyje į Jeruzalę, ji taip pat puikiai joja arkliu ir išmano
kovos strategiją. Akivaizdu, kad išvaizda neapdovanota, bet apdovanota
apsukrumu ir sumanumu. Patekusi į abatiją, kurioje vienuolės iš bado krenta
kaip musės, netrukus dėl savo protinių gebėjimų ji atstato vienuolyną iš
pagrindų ir žinia apie šį klestėjimą pasklinda net iki Romos.
Man sunku pasakyti, kiek šis romanas yra lesbietiškas.
Galgi visai net nėra. Daugiausia Marija myli karalienę Eleonorą, bet dėl
tremties bando jos nekęsti. Bėga dešimtmečiai ir susirašinėjimai iš vienuolyno,
pačios Eleonoros kalinimas tęsia platonišką meilės ir neapykantos kovą.
Dažniausiai Marijos vidiniame pasaulyje. Beveik visas romanas vyksta abatijoje,
kur Marija iš vyresniosios galiausiai tampa abate, visų vienuolių motinėle. Autorė
įterpdama menamą kalbą į pasakojimo srautą tekstą komponuoja kaip kokį
viduramžių epą ar sakmę, kuriame vyksta ir mistinių, ir pramanytų, ir visai
realių dalykų. Vienuolynų moterų gyvenimas primena atskirą moterų civilizaciją,
nors ji ir paklūsta patriarchalinei bažnytinei sistemai, visgi tai moterų
pasaulis ir jų taisyklės, todėl Marija, trokšdama pakeisti ir gerinti moterų
gyvenimą, iš feministinės perspektyvos ima laužyti popiežių primestas
taisykles. Po vienos nelaimės ji imasi itin eretiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip
kunigas laikyti mišias, taip pakurstydama apkalbas apie raganavimą,
nenuolankumą. „Veidais nusirita sumišimas – kuri nuodėmė mažesnė, palikti
mišias ar klausytis, kaip jas aukoja moteris? (p. 179).“
Visgi romanas apčiuopia jau Viduramžiuose pasireiškusį
moterų emancipacijos poreikį. Tekstas iš vienos pusės apie Mariją abatę ir pamaldžių
moterų pasaulį, bet iš kitos jis labai politinis, atskleidžiantis, kad norint
išlikti, reikia pamiršti mitus apie moterų neįgalumą, silpnumą ir susitepimą. Skaitydamas
stebėjausi, kaip autorė kuria moterų bendruomenę, tarsi visos būtų vyrai
amatininkai. Vienos sodininkės, kitos gyvulininkės, jos virėjos ir patarėjos,
siuvėjos ir gydytojos, jos veda sąmatą, gamina vyną ir alų, skerdžia gyvulius,
kasa griovius ir net stato labirintus, daro tokius sudėtingus užtvankų projektus,
kad sugriauna visą įsivaizduojamą Viduramžių nekaltų mergelių kultą. Iš kitos
pusės lyg ir logiška, juk tai dėl išgyvenimo būtinybės, bet ar realu, turint
galvoje, jog vienuolyne dauguma atvykusių jaunų beraščių pavainikių? Abatijos
nuskurdinimas, ligos kilo iš socialinio neraštingumo, nemokėjimo valdyti žemės
ekonomikos. „... kad jei pareikalautų nuomininkų sumokėti įsiskolinimus,
neliktų aukų abatijai, mat visa diduomenė susigiminiavusi, kai Marija pati
žinanti, ir stoti prieš vieną būtų stoti prieš visus (p. 52).“ Nemaža
romano dalis yra apie Marijos bandymą suvaldyti vidines vienuolyno intrigas,
prietaringumą ir ekonomiką.
Autorė kuria įspūdingą Marijos portretą, gyvą ir
jautrų, bet kartu ją mitologizuoja, paverčia revoliucioniere, kare Ksena,
amazone ar net Žana d‘Ark, kuri gyvens dar tik po kelių šimtmečių. Tiesą sakant,
man net nelabai svarbu, kad autorė iš tikrųjų naudojasi stereotipiniais stiprios
moters vyrų pasaulyje modeliais, net nelabai reikia žinoti, kiek čia panaudota
tikrų istorinių aplinkybių, nes visas teksto skanumas ir įdomumas yra
pačiame Lauren Groff pasaukimo aistroje. Pasižymėkite paraštėje, tai puiki
rašytoja, kuri turi ugnies savyje, todėl, jeigu girdėjote, kad Matrix
skaitosi sunkiai, tai, sakyčiau, yra iš lengvų tekstų lepumo ir skaitytojų,
kurie nekelia reikalavimo stiliaus autentikai. Matrix tekstas yra puikus
poetinės prozos teksto pavyzdys, kuris aistringai, įtaigiai perteikia epochos
aplinką ir aplinkybes, sukuria iliuziją, kad iš tikrųjų taip ir turėjo būti bei
galėjo būti – kurti įtaigiai iš šiuolaikinės literatūros perspektyvos apie
nebūtą mitą yra tikros rašytojos talentas. Man sunku apsakyti, kokį patyriau
malonumą skaitydamas tiesiog tvarkingą ir puikiai Akvilinos Cicėnaitės išverstą
tekstą, kuris toli gražu ir nelengvas, bet literatūriškai nušlifuotas ir
rafinuotas. Matrix labai skiriasi nuo Moirų ir Furijų, atrodo,
lyg parašė visai kita rašytoja, tačiau neatimsi vieno – abiejuose pulsuoja
suveržta ir įtaigi pasakojimo aistra ir įtaiga. Ar bereikia sakyti, kad po Matrix
bėgau nupūsti dulkių nuo neskaitytos Floridos? Labai tikiuosi, kad
skaitytojų prieštaringumas neprivers leidyklos apsigalvoti toliau versti ir
leisti Lauren Groff knygas.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą