Labi, skaitytojai,
Nuo vasaros pradžios, nepamenu, kad būčiau žiūrėjęs
nors vieną gerą siaubo filmą, o prastų – ne vieną ir ne du, tad griebiau šįkart
pagal rekomendaciją airių režisieriaus Damian Mc Carthy filmą „Astralinis
pasaulis“ (angl. Oddity) (2024), kurį tikriausiai derėtų
versti labiau kaip „Keistenybė“, nei „Astralinis pasaulis“, bet su pavadinimas,
žinote, yra kita politika. Tai europietiško ir airiško siaubo filmo derinys,
kuris iš tikrųjų tapo kiek netikėtų ir pranoko daugelį vidutiniškų standartinių
amerikietiškų filmų.
Istorija pasakoja apie airišką provincialų miestelį,
kuriame įsikūrusi psichiatrijos klinika. Dėmesio centre – klinikos daktaras ir
jo žmona, kurią vieną naktį jų besitvarkomame naujame būste kažkas uždaužo plaktuku.
Istorija rodoma po metų, kai mirusios identiška sesuo akloji dvynė, turinti
aiškiaregystės dovaną, pasiprašo pas sesers vyrą nakvynės, kad galėtų pabūti
arčiau mirusios sesers... Galiausiai tą lemtingą naktį akloji atskleidžia visas
su žmogžudyste susijusias paslaptis.
Filmas ledinis, turiu galvoje, kad nejaukus nuo pat
pradžių. Airių režisierius nuo pat pradžių, nenaudodamas įprastinių
amerikietiškų siaubo triukų, geba sukurti įtampą, o jos, patikėkite, filme
tikrai buvo. Net draugas, žiūrėjęs kartu šį filmą, pasakė, kad filmas labai
nejaukus. Tikriausiai nerasčiau tinkamesnio žodžio. Tą nejaukumą kuria įtemptos
ir netikėtos psichologinės scenos, pavyzdžiui, moteris, kuri bijo į namus
įsileisti iš psichiatrijos klinikos vienaakį, tad su juo kalbasi per mažą durų ertmę
ir žiūrovas nežino, ar jis pavojingas, ar ne. Arba didžiulė ir kraupi vudų
lėlė, prikimšta pačių įvairiausių okultinių ceremonijos dalykėlių, o galiausiai
dar kraupesnė tampa psichiatrijos klinika. Daktaras, kuris apsigyvena arklides
primenančiame akmeniniame name, erdvine prasme filmui taip pat sukuria šaltą ir
nykią erdvę su galimais vaiduokliais ir dvasiomis. Ir tai veikia!
Visgi filmo idėja nėra itin novatoriška: mirusiųjų ir
gyvųjų pasaulis turi labai trapią ribą ir tik apdovanotieji geba permatyti
tikrovės slėpinius. Tas galiausiai ir pavyksta pagrindinei veikėjai, tačiau
smagu, kad visgi pabaigoje išvengiama klišių, pavyzdžiui, tik intuicijos
vedimi, protaujantys, o ne kvailai pokštaujantys išlieka gyvi – šis filmas šio
vyksmo takelio atsisako. Visgi mane stebino miestelio eklektika, jeigu gerai
įsižiūrėsite į klinikos darbo erdvę, pamatysite, kad koridoriai ir daktaro
darbo stalas tarsi „išnuomoti“ iš kokio XX amžiaus pirmosios pusės muziejaus,
daktaras net pacientų korteles veda papkutėse, turi laidinį telefoną, o ant
stalo medinį savo vardo užrašą, važinėja vintažiniu automobiliu su senovišku
portfeliu, tačiau reikiamomis situacijomis išsitraukia išmanųjį ir sutvarko
reikalus taip kaip reikia. Toks sunkiai apibrėžiamo laikmečio hibridas labai
stebino – ar tikrai viskas čia gerai apgalvota? Visgi filmas iš savo žanro srities
vienas įdomesnių, nors kvaila tikėtis iš siaubo patogių ir malonių scenų. Man „Astralinis
pasaulis“ ėmė ir kažkaip suveikė.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.7'
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą