Australijos mokykloje moksleiviams uždrausta glėbesčiuotis

Vienoje Australijos pradinėje mokykloje vyresniems berniukams ir mergaitėms uždrausta glėbesčiuotis ir kitaip rodyti susižavėjimą, o šis administracijos sprendimas turi tapti geru pavyzdžiu jaunesniems moksleiviams, antradienį sakė tos mokyklos direktorė. Pietinio Adelaidės miesto Largso įlankos mokykloje, kurioje praeitą savaitę prasidėjo naujieji mokslo metai, iškilo klausimas dėl berniukų ir mergaičių "netinkamo elgesio", sakė direktorė Julie Gale. "Nustatėme griežtas elgesio normas 6-7 klasių moksleiviams, kurie laikomi pavyzdžiu mūsų jaunesniems moksleiviams", - sakoma J.Gale naujienų agentūrai "The Associated Press" atsiųstame elektroniniame laiške, kuriame turimi omenyje vyriausi (11-13 metų) tos mokyklos moksleiviai. Pasak direktorės, draugų apsikabinimai nebuvo uždrausti, "tačiau mes tikrai neskatiname susižavėjimo demonstravimo mokyklos kieme tarp moksleivių..., kurie mokykloje turi merginas arba vaikinus." Šis sprendimas atkartoja kai kuriose JAV mokyklose įvestus suvaržymus: jose taip pat neleidžiama glėbesčiuotis, bučiuotis ir peštis, siekiant išvengti nepriimtino priekabiavimo arba sužeidimų, taip pat išlaikyti rimtą aplinką mokymo įstaigose. Largso įlankos mokykloje įvestas draudimas sulaukė visuomenės dėmesio, kai keletas tėvų pasiskundė vietos laikraščiui dėl, anot jų, per griežtų taisyklių. J.Gale sakė, kad į ją dėl šių taisyklių nei vienas iš tėvų nesikreipė. Kol kas neaišku, kokios bausmės gali būti taikomos pažeidusiems draudimą glėbesčiuotis. "The Associated Press" mėginimai susisiekti telefonu su mokyklos direktore buvo nesėkmingi. Steve'as Portlockas iš Pietų Australijos pradinių mokyklų direktorių asociacijos sakė, kad tokios taisyklės yra padiktuotos "sveiko proto". "Viena iš svarbių mokyklų priedermių - aiškinti moksleiviams, koks elgesys priimtinas, o koks ne, jeigu tai susiję su kalba arba apranga, o šiuo atveju, be abejo - su berniukų ir mergaičių santykiais, ypač rimtesnių santykių etape", - aiškino jis.

Latvijoje nukrito meteoritas

Sveiki mielieji, prieš kokią savaitę Žemės vos neištiko katastrofos, kadangi mokslininkai ir žinoję žmonės tylėjo, kad į žemę turi atsitrenkti kometa. Prieš kelias savaites mokslininkai sprogdino mėnulio apačia ir ieškojo vandens. Tai vos nesibaigė milžiniška katastrofa, nes pasak NASA, milžiniška atskilusi uoliena labai arti prašvilpė pro Žemę, o jei ji būtų nukritusi į vandenyną, tai būtume neišvengę neregėto masto cunamio. Aš vis neapsisprendžiu ar verta tokius dalykus pranešti visuomenei ir kelti pavojaus aliarmą ar reikia tik tylėti dantis sukandus. O kaip manote Jūs? Štai Latvijoje įvyko toks nutikimas (pridedu video): Sekmadienį Mazsalacos savivaldybėje (Latvija) į žemę nukrito meteoritas, kuris išmušė maždaug 20 metrų skersmens ir 10 metrų gylio kraterį, praneša DELFI.lv. Kaip pranešė Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovė spaudai Inga Veterė, meteoritas nukrito netoli „Kundrati“ namų, nukentėjusiųjų nėra. Tarnybai buvo pranešta 17.30 val. Įvykio liudininkas Ansis Šteinbergas pasakojo, kad iš pradžių išgirdo garsą, primenantį žemai skrendantį lėktuvą. Po to jis pastebėjo ore ugninį vidutinio dydžio objektą. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir policija aptvėrė įvykio vietą. Į Mazsalacą atvyks nacionalinių ginkluotųjų pajėgų atstovai, kurie atliks tyrimą ir išmatuos radiacijos lygį.

Birutė Dambrauskaitė: "Pasidariau 19 abortų"

Nėštumo nutraukimas vienai garsiai dainininkei buvo tapęs įprastu dalyku – ji tai darė net 19 kartų. Kita populiari atlikėja gailisi dusyk netekusi kūdikio. Žinoma dizainerė prisimena dvi dienas verkusi po aborto. Moterys „Lietuvos žinioms“ atvirai pasakoja savo istorijas, dalijasi patirtimi ir aiškina, ką dabar darytų kitaip.

Pramogų pasaulio žvaigždutė Nijolė Pareigytė nuo žurnalistų atsitvėrė tylos siena, kai nuskambėjo istorija, kad ji neva darėsi abortą. Apie tai spaudai pasakojo buvęs draugas verslininkas Eugenijus Ivanenka. Vis dėlto daug moterų yra patyrusios, ką reiškia nutraukti nėštumą. Skausmas gali būti dvigubas – ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Gal todėl gerai, kad Lietuvoje siekiama įsteigti „gyvybės langelį“ – vietą, kurioje motinos nesiviešindamos galėtų perduoti nepageidaujamą naujagimį.

Tačiau kol kas tokio nėra. Todėl kūdikio gimdyti ir auginti nenorinčios ar dėl kokių nors priežasčių negalinčios to daryti moterys tiesiog nutraukia nėštumą. Šia jautria tema su mumis kalbasi trys žinomos moterys – skirtingo amžiaus, patirties ir nuostatų. Dainininkės Birutė Dambrauskaitė, Džordana Butkutė ir drabužių dizainerė Zita Gustienė neslepia, kad yra tekę nutraukti nėštumą.

„Esu kokia esu“

Žinoma dainininkė Birutė Dambrauskaitė pribloškia atvirumu. Ji nieko neslepia ir negražina. Net fakto, kad nėštumą teko nutraukti 19 kartų. „Turėjau vieną vyrą, kurį mylėjau, ir nuo jo pastojusi dariausi valymus. Kad ir kokias anuomet kontraceptines priemones išbandžiau, viskas perniek“, – atsidūsta moteris.

Nėštumo nutraukimas dainininkei buvo tapęs įprastu dalyku. „Kasmet verkdama susitvarkydavau butą, tada troleibusu nuvažiuodavau į Antakalnį, ligoninėn, ten man padarydavo valymą, o vakare taksi grįždavau namo“, – apie ritualą, kuris kartojosi daug metų, pasakoja B.Dambrauskaitė. Ji tvirtina, kad kaskart būdavo baisu, procedūros – skausmingos, kartą dainininkė vos nemirė. „Gydytoja sakydavo, jog mane pamačius jai darosi bloga“, – prisimena moteris. Tačiau daugiau rimtesnių sveikatos sutrikimų B.Dambrauskaitė neturėjo. Atlikėja mano, kad būtent dėl to didėjo jos svoris.

Vyras nebuvo draugas

Paprašau B.Dambrauskaitę akimirką mintimis sugrįžti į praeitį. Po trumputės pauzės ji prisipažįsta: „Dainavimas – mano gyvenimas, jis visada man buvo pirmoje vietoje.“ Moteris sako, kad susilaukusi dukters troško toliau koncertuoti. Prasidėjo gastrolės, todėl daugiau vaikų ji nenorėjo.

Ar buvo sunku susitvarkyti su jausmais? Ar nenutvilkydavo širdies? „Kurios moterys nori gimdyti, tos ir gimdo. Man viską nustelbdavo noras dainuoti. Dėl to jokios psichologinės traumos nebuvo“, – patikina B.Dambrauskaitė. Tiesa, ji prisimena, jog kaskart verkdavo: „Tarsi kažko būdavo gaila, tarsi padidėdavo jautrumas...“

Dainininkė sako, kad vyro nuomonės neklausė, nei kai gimdė dukra, nei kai ryždavosi nutraukti nėštumus. „Vyras man nebuvo tikras draugas. Aš jį mylėjau ir vargau 38 metus. Žinoma, norėjau, kad jis kalbėtųsi su manimi, kad kartu spręstume, – neslepia B.Dambrauskaitė. – Nežinau, ar tikrai būčiau šitaip elgusis, jei vyras mane būtų mylėjęs taip, kaip aš jį.“ Moters nuomone, mylintys sutuoktiniai tokius klausimus turėtų spręsti drauge.

B.Dambrauskaitei teko nutraukti daug nėštumų, tačiau ji įsitikinusi, kad tai galima daryti tik labai anksti. „Kai nutraukiamas trijų mėnesių ar vėlesnis nėštumas, manau, tai yra tragedija ir nusikaltimas“, – kategoriškai teigia pašnekovė.

Būtent todėl moteris kuo greičiau skubėdavo pas medikus. „Kai pastodavau, suprasdavau iškart, nes labai blogai imdavau jaustis, vėmimas kankindavo iki sąmonės netekimo. Todėl laukdavau tos procedūros“, – atvirauja B.Dambrauskaitė.

Neslepia apmaudo

Populiari dainininkė Džordana Butkutė taip pat pasakoja skaudžią istoriją. Jos ir latvių atlikėjo Ivo Fomino meilės istorija baigėsi, kai pora pakluso vyro tėvų reikalavimui nutraukti nėštumą. „Dabar būčiau ryžtingesnė. Anuomet nesipriešinau Ivo tėvui, o šiandien dėl to gailiuosi. Jis turi du anūkėlius, o aš vis dar be vaikų. Ir nežinia, ar besusilauksiu“, – neslepia apmaudo Džordana. Jai gražu, kai mama jauna, o vaikai jau suaugę.

„Dabar nežudyčiau. Dėl vaiko galėčiau atsisakyti daugelio dalykų. Nors suprantu, kad motinystė – tai didelė atsakomybė, – tikina populiari dainininkė. – Nė vienai merginai nelinkiu patirti to, ką išgyvenau.“ Ji mano, jog svarbiausia – nepasiduoti aplinkinių spaudimui. „Jei visi matys, kad pati esi tvirtai apsisprendusi, laikui bėgant su tuo susitaikys. Ir padės, ir pamils tą vaikelį, – įsitikinusi Džordana. – Pažįstu šeimą, kurioje vyras nenorėjo kūdikio, bet žmona užsispyrė ir pagimdė. Dabar tai graži šeima, o tėvo ir sūnaus santykiai – puikūs.“

„Kažkas manyje mirė“

Dainininkė mano, kad sprendimas turėti ar neturėti vaikų negali būti tik vieno kurio nors partnerio. „Mylėtis visiems patinka, o kai reikia prisiimti atsakomybę, atsiranda daugybė pasiteisinimų“, – sako Džordana.

Kaip nevykęs pasiteisinimas jai atrodo ir nuostata, esą ankstyvas nėštumo nutraukimas nėra amoralus. „Nežinau, kiek žmogui turi būti metų, kad kalbėtų tokias nesąmones. Gyvybė atsiranda nuo pat jos pradėjimo akimirkos“, – netikėtai išrėžia atlikėja.

Džordana sutinka, kad negerai, kai vaikai gimdo vaikus, tačiau jos patirtis suformavo kitą nuostatą. „Dabar gimdyčiau bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kiek man metų. Net jei būtų rizika, kad neišgyvensiu, vis tiek tam ryžčiausi. Norėčiau po savęs ką nors palikti“, – atvirai prisipažįsta moteris.

Džordana pasakoja, jog ypač skaudu buvo, kai vėliau ji antrą kartą laukėsi, bet kūdikį prarado. Tada aukštakulnius avėjusi dainininkė užkliuvo ir nukrito nuo laiptų. Nelemtas atsitiktinumas lėmė, kad ji tąsyk mama netapo, nors ir norėjo. „Tada kažkas manyje tarsi mirė“, – ištaria atlikėja.

Sunku kalbėti

Kai paskambinau Zitai Gustienei ir pakviečiau pasikalbėti šia tema, išgirdau tvirtą „ne“, nes tai yra jautri, sunki ir labai intymi tema. Ši moteris nelinkusi viešinti asmeninio gyvenimo, jai nepriimtina, kai nelieka ribų tarp privatumo ir viešumo. Tačiau pokalbis įvyko. „Mane supurtė mintis, kad yra žmonių, kuriems gyvybės nutraukimas – normalus dalykas. Nuo to šiurpstu“, – sako ji.

Nesileisdama į smulkmenas ir asmeniškumus Zita prisipažįsta, jog prieš daugelį metų jai yra tekę nutraukti nėštumą. „Niekada to nepamiršiu. Tai buvo tragedija. Dvi paras verkiau nesustodama, ir negaliu net įvardyti kodėl“, – prisimena moteris.

Atsainus požiūris

„Jeigu taip atsitiko, nereikia stengtis užsimiršti, verčiau pasimokyti kaip iš bet kurios klaidos“, – įsitikinusi Z.Gustienė.

Dizainerė mano, kad tai neturėtų būti vienos moters problema. „Moterys išpaikina vyrus, neįtraukdamos į savo rūpesčius. Kai joms gerai, visą šilumą atiduoda, kūnu susilieja su mylimu žmogumi, o kenčia vienos“, – pažymi pašnekovė.

Z.Gustienė bet kokį nėštumo nutraukimą vadina vaikučio žudymu, ir nesvarbu, kokia priežastis pastūmėja taip pasielgti, nesvarbu, kada – kai jis mamos kūne gyvena kelias dienas ar kelis mėnesius. „Taip elgiamasi dėl atsainaus požiūrio į meilę. Jei turėčiau dukrą, būčiau laiminga, kad ji to nepatirtų. Vadinasi, tai nėra gerai“, – samprotauja dizainerė.

Z.Gustienei baisiausia, kai moteris neišmoksta šios gyvenimo pamokos. „Žmonės bukėja nuo alkoholio, nuo narkotikų. Nuolat nutraukdama nėštumą moteris irgi bukėja“, – mano pašnekovė.

Tačiau Zita nesmerkia tam pasiryžusiųjų. „Kas ir kam gali patarti, kaip elgtis. Kartais gyvenimas mus taip įspraudžia į kampą“, – supranta ji.

Draudimas – ne išeitis

Z.Gustienė nemano, jog abortų draudimas išspręstų šią problemą – tiesiog padaugėtų jaunų moterų mirčių. „Valytis reikia nuo galvos, nustoti skelbti neteisingas nuostatas, kad tai yra išeitis, kuri nepalieka pasekmių, o svarbiausia – gerbti gyvybę nuo jos užsimezgimo akimirkos“, – įsitikinusi ji. Dizainerė teigia, jog kenčia ne tik vietos neradusi siela, bet ir moteris. „Tai be galo didelis akmuo, slegiantis jos sąžinę. Galima numesti kilogramų, bet negalima numesti to svorio, kurį pati užsikrauni ir paskui negali jo atsikratyti“, – tvirtina Z.Gustienė.

Knyga: Johanna Thydell "Žvaigždėtos lubos"

Sveiki mielieji, taip jau išeina, kad savo straipsniukus ir pasisakymus rašau dabar dažniausiai susijusius su literatūra arba, kitaip sakant, rašau apie tai, kas man dabar yra aktualiausia ir įdomiausia. Taigi, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą ir tai jau bus skandinaviškoji literatūros pusė. Skandinavų literatūra labai vertinama Lietuvoje ir gausiai jos verčiama ypač iš švedų ir norvegų kalbų, dar retkarčiais ir iš danų. Johanna Thydell jauna švedų rašytoja. Jos pirmoji knyga „Žvaigždėtos lubos“, Švedijoje pasirodžiusi 2003 metais sulaukė palankių kritikų dėmesio ir ne veltui, nes tai išties labai stiprus debiutas. Lietuvoje šios atorės atitikmenys galėtų būti Vanda Juknaitė ir Laura Sintija Černiauskaitė, moterys kurios iš tikrųjų išmano subtilius žmogaus bendravimo ir jo vidinės psichologijos peripetijas. Thydell nepaprasta rašytoja, nežinau kaip jos antrasis romanas, bet šis paliko labai stiprų įspūdį ir nesistengiu slėpti savo simpatijos. „Žvaigždėtos lubos“ iš dalies priminė Jody Picoul romaną „Mano sesers globėjas“. Thydell romanas smūgiuoja tiesiai į paširdžius – paauglė, kuri pergyvena dėl savo brandos (mažų krūtų, neprasidedančių mėnesinių ir t.t.) gauna stiprų smūgį – jos motina serga vėžiu. Ji ir motina gyvena dviese, niekas nepadeda, motina kasdien vis silpnėja ir Jena (pagrindinė veikėja) prisižada sau, kad jeigu mirs mama, ji nusižudys. Motina tai nujaučia, negana prispausta ligos, per kurią kenčią protu nesuvokiamus skausmus, ji dar prisiima atsakomybę nepalikti dukters vienos. Nepaprastai subtiliai išjausti veikėjų charakteriai, nepaprasta motyvacija ir paauglės mąstysena tiesiog varo iš proto beskaitant, todėl verti ir verti puslapius viena po kito, tekstas sutirpsta savaime, o skaitytoje viduje individualiai, daugiau ar mažiau, manau, vis vien išliks kažkas, kas tikrai įstrigs ilgam ir nepaleis. Širdis net spurda skaitant tokius puslapius, kai jau visai merdinti motina prie Kalėdų eglutes kalba apie būsimas kitų metų Kalėdas, kaip neva ji su dukra darys tą ir aną, o juk taip akivaizdu, kad motina neišgyvens net iki Velykų. Nepaprastas praradimo jausmas gaubia visą apsakymą, Jane ignoruoja mamos ligą, regis visi ignoruoja akivaizdžiausius faktus, bet kartu ir žino, kad likimo iš tikrųjų nepakeisi. Autorė labai gerai žaidžia ir manipuliuoja veikėjų charakteriais ir suteikia stulbinamai realaus pasaulio fikciją. Teksto stilistika ir kalba nėra labai turtinga. Sunku apie kūrinio kalbą šnekėti, kai ji yra versta iš kitos kalbos, kaip žinome, vertėjai turi būti ypač lankstūs žodžio meistrai, kad pajėgtų išversti tinkamai ir surasti tinkamiausią lietuvių kalbos atitikmenį. Nesudėtinga, nepoetizuota ir savaime suprantama romano leksika puikiai atskleidžia psichologines subtilybes, kurios ir yra viso romano variklis. Nors romanas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti skirtas paaugliams, bet nė velnio, šis kūrinys toks gilus, toks daugiaprasmis, kad verta jį skaityti visiems. Kartais atsidūsti, perskaitęs kažką iš skandinavų literatūros, ir pagalvoji: „o kada Lietuvoje kažkas kažką panašaus parašys?“ Ir matau, kad lietuvių literatūros kritikai per aukštai žiūri į lietuvių literatūrą, nori per daug kitoniškumo visomis prasmėmis, o aš manau, kad laikas sugrįžti prie paprastų gyvenimiškų, aktualių temų, kurie sudrebina visą žmogaus sukurtą pasaulėlį. „Žvaigždėtos lubos“ yra kaip tik tokia knyga, kuri sukrečia, nepalieka abejingo ir pramuša aršių skeptikų širdis.

Jūsų Maištinga Siela

Amerikiečiui gresia kalėjimas už tai, kad savo namuose nuogas virė kavą

Vienam amerikiečiui gresia kalėjimas už tai, kad jis nuogas savo namuose virė kavą. Vyras kaltinamas ekshibicionizmu, praneša žiniasklaida. 29 metų Ericas Williamsonas iš Springfildo (Virdžinijos valstija) praėjusį pirmadienį pusę šešių ryto atėjo į virtuvę išsivirti kavos. Kaip tik tuo metu pro namą ėjo moteris su septynerių metukų sūnumi ir pro langą išvydo vyro nuogybes. Moteris kreipėsi į teismą dėl ekshibicionizmo. Vyras buvo sulaikytas. „E.Williamsonas norėjo, kad aš ir mano vaikas matytume jį nuogą“, - argumentavo moteris. Kaltinamasis pareiškė nebesuprantąs pasaulio. „Taip, aš buvau be drabužių. Tačiau aš juk buvau savo namuose“, - sakė jis TV stočiai „Sky News“. Be to, buvo tamsu ir jis nežinojęs, kad kažkas yra prie jo namų. „Aš pats esu penkerių metukų dukters tėvas. Niekada negalėčiau ko nors padaryti vaikui“, - teigė vyras. Policija dabar aiškinasi, ar E.Williamsonas žinojo, kad prie jo namų stovi moteris ir vaikas. Jei bus nuteistas, jam gresia vieneri metai kalėjimo ir 2 tūkst. dolerių bauda.

Ispanijoje dėl dingusio mobiliojo telefono teko ardyti lėktuvą

Į išskirtinę situaciją buvo pakliuvę lėktuvo keleiviai, turėję skristi iš Ispanijos miesto Mursijos į Anglijos miestą Niukaslą. Dėl to, kad vienas britas pametė mobiliojo ryšio telefoną aviacijos kompanijos „Jet2.com“ laineryje, teko ardyti orlaivį. Kaip pranešė trečiadienį BBC, Ispanijos kurortuose poilsiavę žmonės buvo priversti kelias valandas praleisti oro uoste, kol aviacijos kompanijos atstovai su techninio personalo pagalba ieškojo lėktuve telefono. Kadangi telefonas buvo išjungtas, ekspertai nusprendė neduoti leidimo kilti, kol jis bus surastas. Oro uosto antžeminių tarnybų darbuotojams teko ardyti priešakinę kėdžių eilę ir vidaus apkalos detales, kol jie pagaliau aptiko dingusį mobilųjį telefoną. Pademonstravęs radinį, „Jet2.com“ atstovas atsiprašė už vėlavimą ir padėkojo keleiviams už kantrybę. „Sprendimą rasti įjungtą mobiliojo ryšio telefoną padiktavo rūpinimasis skrydžio saugumu“, - pareiškė jis. „Mes norėtume priminti visiems, kurie keliauja lėktuvais, kad telefonai turi būti išjungti tol, kol jūs patenkate į oro uosto terminalą“, - pridūrė aviacijos kompanijos darbuotojas.

Knyga: Romualdas Granauskas "Rūkas virš slėnių"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Jums Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Perskaičiau jį per kelis vakarus ir likau maloniai nustebintas. Prisipažinsiu, mane nelabai žavėjo Granausko kūrybą, kai mokykliniais laikais į galvą farširuodavo „Gyvenimą po klevu“ ir jo Sovietinių laikų peripetijas. Nors „Rūkas virš slėnių“ iš esmės yra apie tą patį, apie mileracijos niokojamus laukus ir dvasiškai sugniuždytą žmogų. Bet skaitymas buvo kitoks, gal dėl to, kad tai buvo savo noru, o ne priverstinis. Žodžio „Reikia“ skaityti, mano manymu, negali būti, nes literatūra versta skaityti per prievarta tampa išties nuobodi ir sugadina daugelių „skaitymo receptoriai“. Šis romanas mane nustebino tuo, kad į vos 260 puslapių sutelpa visas žmogaus gyvenimas, kuris intriguoja, glumina, kelia gyvenimiškas asociacijas ir visaip kitaip dirgina mūsų emocijų pasaulį. Granausko visa kūryba persmelkta žemaitybe, o ši knygą nėra išimtis. Ypač dialogai. Vis skaitydamas mąsčiau, įdomu, kaip su tokiu išskirtiniu tekstu susidoroja kokie nors vilniečiai, kurie nežino žemaitiškos tarmybės ypatybių. Šis romanas, kad ir kaip bebūtų banalu, yra apie meilę. Tragišką meilę, neatsakytą, ignoruotą, pasiaukojančią ir visaip kitaip apeinama meilė. Tokie dalykai kaip Petriošiaus lazda, kada po jo mirties ji pereina kitoms kartoms, mokyklos lentos, suolai, devynšakė obelis, dviratis, slėnio rūkai kartu suteikia ir tokią neapčiuopiamą dvasią, kuri nori nenori skiepija pagarbą senovei, tautosakai ir visai Lietuvai. Švelni didaktika ir besikeičiančio pasaulio koncepcija labai giliai įsišaknijusi romane. Vyniautas – pagrindinis šio romano veikėjas, vienišas ir meilės apsėstas vaikinukas, gyvenantis su mokytoja motina pastate, prijuntame prie mokyklos. Galiausiai šis veikėjas taip karštai įsimyli Mildą Mariją, kad jo jausmų pasaulyje beveik niekam nebelieka vietos. Visos mintys, visi darbai, visi metai ir dienos nostalgiškai slysta apie Mildą Mariją. Jaunystės karštis, pasivažinėjimai ant dviračio balkio ir klonio kalvos žada, kad niekas geruoju nesibaigs. Galiausiai Vyniautas tampa šlubas, o kol jis guli ligoninėje, jo meilė Milda Marija spėja susilaukti nuo motinos „buhalterio“ vaikelio. Romano pabaiga - išties stulbinanti, kraupi ir galbūt šiek tiek netikėta. Visa ne meilė ir šiurkštumas suteiktas Mildos mažyliui sugrįžta su kaupu. ( Kaip tai nutinka, tebūnie paslaptis). Ir „Gyvenimas po klevu“ ir „Rūkas virš slėnių“ tikrai stebina savo tragiškomis lemtimis. Romualdas Granauskas eilinį kartą man pasirodė mazochistas, kuris mėgsta atskleisti žiaurų žmonijos, šiuo atveju lietuvių, nykimą, dūlėjimą, susinaikinimą. Taip iš dalies yra dėl to, kad Granauskas žmogų vaizduoja gyvenantį kaime, šalia gamtos, tarytum jos neatsiejamą dalį. O šiais laikais tokie žmonės tiesiog nyksta, žmonės gamtą išmaino į miestą, technologijas ir kitus civilizacijos delikatesus. Šis Granausko romanas yra nepaprastai jausmingas. Net visi pamąstymai persmelkti „vyrišku“ saikingu sentimentalumu. Man asmeniškai, tai yra priimtina ir natūralu, kadangi jausmai ir emocijos kyla iš žmogaus dvasinio lygmens - pasaulio. O kas gali būti svarbiau už dvasios apraišką grožinėje literatūroje? Pati romano fabula nėra kažkuo originali, ji – klasikinės koncepcijos, manau, tai kuo puikiausiai išreiškia nepaprastos, nebanalios meilės istoriją. Skaitant kyla tokie klausimai sau pačiam, o kaip vis dėlto bus su tavuoju gyvenimu? Kaip jis praslinks? Kada pradėsi senti? Rodos, herojus tu palaipsniui išsiaugini, ir nespėji pajusti, kaip jie vos pradėję mylėti, apimti jaunystės karštligės, tuoj už 120 puslapių jau braukia savo žilas sruogas ir tik su ilgesiu prisimena nužydėjusią jaunystę. Didelę nostalgiją sukuria šitokia gyvenimiška ir reali laiko tėkmė. Kūrinys iš tikrųjų nėra toks sudėtingas, bet perskaitęs suvoki, kad gyvenimas kartu yra be galo ilgas, kupinas visokiausių išbandymu, bet kartu... Na, kas - tas gyvenimas? Vienas akių mirksnis, degtuko brėžis, vienas atodūsis ir jo nebėro, o ant tos devynšakės obelies ir toliau žydės rausvi žiedai kaip ir kiekvieną pavasarį ir kartu jose tūpės varnėnai. O anksti ryte į slėnį atslinks balzganas rūkas, tik jis niekada nebebus toks, koks buvo vakar, užvakar, prieš savaitę, mėnesį...

Jūsų Maištinga Siela