Sveiki,
„Nesuprantu savo gyvenimo ir nevaidinu,
kad suprantu.“ Česlovas Milošas
Česlovo Milošo frazė yra jo autobiografiniame
eseistikos rinkinyje „Ulro žemė“ (lenk. „Ziemia Ulro“), išleistame 1977
metais. Šis kūrinys, rašytas Nobelio premijos laureato gyvenant JAV,
Kalifornijoje, yra sudėtingas dvasinis ir intelektualinis autoportretas,
kuriame poetas bando susidoroti su modernaus pasaulio praradimu ir jo asmeninės
tapatybės dualizmu – lenkiška, lietuviška ir europietiška patirtimi. „Ulro
žemė“ nėra tradicinė autobiografija, o greičiau introspektyvus dialogas su
savimi ir Vakarų kultūros idėjomis. Knygos pavadinimas nurodo į vizionierišką
anglų poeto Williamo Blake'o mitologiją, kur Ulras – tai prarastoji proto
šalis, apribojanti ir varžanti žmogaus vaizduotę bei tikrąjį žinojimą. Milošas
naudoja šį terminą apibrėžti šiuolaikinės Vakarų civilizacijos krizę, ypač
poezijos ir religinio matmens nykimą, ir ieškoti būdų, kaip „ištrūkti“ iš šio
proto apriboto kalėjimo.
Cituojamos frazės prasmė – „Nesuprantu savo gyvenimo
ir nevaidinu, kad suprantu“ – puikiai atspindi visą „Ulro žemės“ filosofinį
toną ir Milošo požiūrį į žmogaus egzistenciją bei kūrybą. Šiais žodžiais poetas
deklaruoja intelektualinį sąžiningumą ir egzistencinį nusižeminimą,
atsisakydamas bet kokios didingos ar apibendrinančios gyvenimo prasmės
interpretacijos. Ši frazė atmeta ne tik viešai priimtinas ideologijas ar
sistemas (ypač tas, kurios apribojo Rytų Europos valstybes), bet ir vidinį norą
sukurti patogią, vientisą asmeninę naratyvą. Milošas, nuolatos grumdamasis su
tikėjimo ir abejonių, gėrio ir blogio, Vilniaus ir pasaulio dilemomis, teigia,
kad jo paties gyvenimas yra pernelyg sudėtingas ir prieštaringas, kad būtų
galima jį apibrėžti viena aiškia formule. Tai yra esminis kontrastas „Pavergto
proto“ (kito esė rinkinio) kritikuotam komunizmo pažadui suprasti istoriją ir
gyvenimą.
Ši citata tampa raktu į Milošo meninės ir moralinės
pozicijos supratimą. Pripažindamas nesupratimą, jis išlaiko atvirumą paslapties
ir nuostabos akivaizdoje, kas, jo manymu, yra gyvybiškai svarbu tikrajai
poezijai. „Ulro žemė“ knygoje per savo autentiškumo paieškas, dialogus su
kitais mąstytojais (ypač Blake'u, Dostojevskiu, Swedengorgu), Milošas bando
sugriauti racionalizmo nustatytas ribas, kad pasiektų gilesnį, intuityvų
supratimą apie savo sielos istoriją ir kultūrinį palikimą. Poeto atsisakymas
vaidinti, kad supranta, yra ne tik jo asmeninis etinis principas, bet ir
kūrybinis metodas, leidžiantis jam kalbėti apie pasaulį per sudėtingus, o ne
supaprastintus vaizdus, taip pat išlaikant esminę žmogaus laisvę nuo bet kokios
viską paaiškinančios „sistemos“. Galiausiai, citata įtvirtina nežinojimo etiką,
kaip aukščiausią išminties formą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą