Knyga: Mathias Enard "Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius"

 Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.

 

„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi mylimąjį silpstant (p. 98).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus, leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972) susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019), įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos, 2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą, aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį. Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (pranc.  Parle-leur de batailles, de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų knygų vertėja Violeta Tauragienė?

 

Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M. Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase. Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą, kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją, apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.

 

Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.

 

Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą. Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis, bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.

Mathias Enard

 

Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato, kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“   

 

Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto, iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“

 

Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje, šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna. Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui, kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos sąmonėje.

 

M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju, kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 168: dėkok už keliones, kurios niekada nesibaigia

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien jaučiu tik didelį dėkingumą už šiuos metus. Šiandien – Kūčių vakaras ir jau pamažu metas pradėti apmąstyti šiuos puikius, sakyčiau, metus, kuriuose įvyko tiek daug VISKO! Nuotraukoje – paskutiniosios kelionės į Ispanijos Andalūzijos regioną „trupiniai“. Šiemet gal nebuvo tokie itin intensyvūs keliavimo metai, kaip pernai, bet patirčių ir pažinimo būta išties labai daug, o paskutinioji kelionė, iš kurios ir parsivežiau šiuos prisiminimų magnetukus, žymi puikią ir dėkingą pažinties savaitę šiemet.

 

Šį vakarą po ilgo laiko vėl aplankiau mamą, miestas ruošiasi rytojaus kalėdiniam šurmuliui, pagaliau sulaukėme minusinės temperatūros ir viskas taip paprasta ir gražu, kad iš tikrųjų, atrodo, viskas stoja į savo apmąstymo jaukias ir intymias vakaro akimirkas. Girdžiu, kaip mieste jau šaudomi kur ne kur fejerverkai, kambaryje sukasi vinilinė plokštelė su „Ave Maria“. Viskas daugiau nei nuostabu!!!

 

Maištinga Siela

Filmas: "Disko berniukas" / "Disco boy"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Italų režisierius Giacomo Abbruzzese net 10 metų kūrė „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje įvertintą dramą „Disko berniukas“ (angl. Disco Boy) (2023), kurį rodė „Kino pavasaryje“. Nusprendžiau pasižiūrėti ir aš, nes seku man patinkančio Europos aktoriaus Franz Rogowski vaidmenis kine ir jis man be galo patinka. Man asmeniškai sunku patikėti, kad į šią juostą režisierius sudėjo dešimtmečio darbą, nes paprasčiausiai viso to nei pamačiau, nei pajutau. Gal tai vienas iš atvejų, kada ambicijos, mintys ir darbas yra tikrovėje sunkesni, nei gautas rezultatas? Visgi mane šiek tiek ištiko lengvas šokas, šypsena, kad būtent šiai juostai buvo patikėtas „Sidabrinis lokys“.

 

Pastaruoju metu man nesiseka su nekomerciniu ir nepriklausomu kinu. Pastarosios matytos juostos blankios, pasikartojančios idėjomis, neprovokuojančios ir netgi... migdančios. „Disko berniukas“ nėra saldi istorija, kaip galbūt bandytų sufleruoti filmo pavadinimas, veikiau tai besisukančio ir besikeičiančio kaip disko kamuolys pagrindinio veikėjo Aleksėjaus (aktorius F. Rogowski) iš Baltarusijos istorija, bandant susikurti laimę Prancūzijoje. Jis per Lenkiją su geru draugu pabėga, deja, draugui baigiasi liūdnai, o jam pavyksta išsikapanoti iš upės ir pasiekti Prancūziją, kur pereina legionierių karinę atranką ir turi atitarnauti kurį laiką, kad gautų naują prancūzišką pasą ir tapatybę. Likimas jį su legionieriais bloškia į Afriką, Nigerio upės žiotis, kur jis nužudo ir palaidoja vietos vadeivą, o grįžęs į Prancūziją regi jo šmėklos apsireiškimus, kurie galutinai pakeičia jo santykį su tikrove...

 

Kol žiūrėjau pirmąją filmo dalį iki afrikietiškos istorijos linijos – viskas buvo daugmaž aišku, atmosferiška, logiška, bet intarpas su Afrika tapo nebeskanus, psichodelinis ir ištęstas. Filmas vienu metu žadėjęs intrigą ir socialinę adaptacijos istoriją nuneša žiūrovą į filosofinę ir dvasinę nestabilią istorijos matmenį. Afrikoje prieš karą šoka afrikiečių būrys aplink laužą, vėliau tas pats nutinka viename iš Paryžiaus naktinių klubų, kuriame spindinčiai apsirengusi imigrantė juodaodė šoka ir pasirodo Aleksėjui kaip priminimas apie kare pakastą afrikietį. Scenos išdrikusios, sumetaforintos ir labai nuobodžios. Kad ir kaip bežiūrėčiau į idėją parodyti savaip pagal generolo šokančius purvyne ir treniruotėje legionierius ir Afrikos sukilėlius maištininkus aplink laužą, man asmeniškai nesižiūrėjo, tiesiog niekaip negalėjau susitapatinti, tad ir Aleksėjaus įtaigus paveikslas pamažu ima blėsti, jo veiksmai ir sąžinės graužatis vaikantis supoetintus vaiduoklius tampa velnias žino kuo, t. y. neskaniu ambicingu bandymu psichodeliškai pavaizduoti sutrikusį žmogų, kuris svetimoje žemėje kovoja prieš kitą, bet iš esmės trokšta tik taikos, ir tai tampa drauge vidinio veikėjo kovos parabole.

 

Visgi kai kas siūlo šį filmą analizuoti ir jame pamatyti LGBT homoerotines įtampas tarp karių ir skirtingų rasių atstovų, nors filme nevystoma jokia konkreti gėjiška siužetinė linija. Veikiau ji užmaskuota, pridengta legionierių bendrystės ir draugystės bei konkurencingumo bendravimo šablonais, tad toji įtampa, jeigu ją ir pajusite, toli gražu nėra tipinė ir akivaizdi. Nors filmas neilgas, jis mane išvargino, o pabaigoje galutinai nuvylė.

 

Tiesa, galite pasiskaityti lietuviškai gana įdomų režisieriaus interviu. Spausti ČIA.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela 

Spektaklis "Amerika pirtyje", režisierius Valtentinas Masalskis, Taško teatras

 Sveiki,

 

Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų, atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio „Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.

 

Kas nežino šio spektaklio medžiagos istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu. Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895 m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu, t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu, įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į Ameriką.

 

Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą. Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet buvo šiek tiek įvairiau.

 

Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.

 

Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo, kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir... saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa tragedija.

 

Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių, tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina, griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Jessica Shy – Nieko nieko [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Lietuvos muzikos padangėje daina „Nieko nieko“ tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų kūrinių, kurį atlieka sparčiai išpopuliarėjusi dainininkė Jessica Shy. Atlikėja, kurios tikrasis vardas yra Džesika Šyvokaitė, profesionalią karjerą pradėjo po studijų Londone, o šiandien ji yra viena klausomiausių šalies artisčių, garsėjanti gebėjimu sujungti vakarietišką skambesį su lietuviška lyrika. Ši daina geriausiai atspindi jos kūrybinį identitetą – tai modernus popmuzikos ir švelnaus indie prieskonio derinys, pasižymintis lengvu, bet įsimintinu ritmu bei svajinga atmosfera. Muzikos kritikai šį kūrinį dažnai įvardija kaip kokybiškos komercinės muzikos pavyzdį, kuriame meistriškai išlaikyta pusiausvyra tarp radijo stotims tinkančio formato ir gilaus emocinio krūvio.

 

Kūrinio siužetas sukasi aplink vidinę ramybę, jausmų lengvumą ir akimirkas, kai žmogui nebereikia nieko kito, tik buvimo su savimi ar artimu žmogumi. „Nieko nieko“ tekstas pasakoja apie išsilaisvinimą nuo triukšmo, skubėjimo ir perteklinio poreikio kažką įrodyti aplinkai. Tai daina apie pauzę gyvenime, kuri paradoksaliai užpildo tuštumą kur kas stipresniu turiniu nei kasdienis šurmulys. Pačiai Jessicai Shy ši daina tapo savotišku lūžiu, leidžiančiu įsitvirtinti kaip autorei, gebančiai paprastais žodžiais kalbėti apie sudėtingus emocinius būvius, o jos atvirumas ir nuoširdumas tapo pagrindiniu raktu į klausytojų širdis.

 

Klausytojai šį kūrinį priėmė ne tik kaip melodingą hitą, bet ir kaip savotišką terapiją. Daugeliui žmonių „Nieko nieko“ asocijuojasi su vasara, laisve ir emociniu palengvėjimu, todėl daina greitai tapo neatsiejama asmeninių grojaraščių dalimi. Kritikai pastebi, kad kūrinio sėkmę nulėmė ne tik Jessicos vokalinės galimybės, bet ir gebėjimas sukurti estetiškai vientisą vaizdinį – nuo muzikinio vaizdo klipo iki gyvų pasirodymų didžiausiose šalies arenose. Dainos populiarumas įrodė, kad lietuviška popmuzika gali būti intelektuali, stilinga ir kartu pasiekianti masinę auditoriją, nesukeliant pigios produkcijos įspūdžio.

 

Galiausiai, daina „Nieko nieko“ palieka ryškų pėdsaką šiuolaikinėje Lietuvos popkultūroje kaip simbolis naujos kartos muzikos, kurioje svarbiausia tampa nuotaika ir estetinė kokybė. Ji reiškia perėjimą į etapą, kuriame vietiniai atlikėjai nebijo eksperimentuoti su skambesiu, išlaikydami glaudų ryšį su gimtąja kalba. Šis kūrinys atlikėjai padėjo pelnyti ne vieną muzikinį apdovanojimą ir užtikrino jai vietą tarp populiariausių šalies muzikos kūrėjų. Klausytojui ši daina išlieka priminimu, kad kartais didžiausia laimė slypi paprastume ir gebėjime mėgautis akimirka, kai nebereikia nieko daugiau, tik tos dainos skambesio tyloje. Na o aš asmeniškai šį kūrinį atradau visai neseniai ir pagavau niūniuojant, kai pabudau iš miego vieną rytą.

 

Jessica Shy – Nieko nieko

[lyrics / žodžiai]

 

Aš bandau suprast, kas esi tu man

Niekas ar viskas, tuščias ar tikras man

 

Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš

(A, ah)

(A-a, ah)

Vaisius - sultingas, ar nenuodingas man

(A, ah)

(A-a, ah)

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

 

Jausmas per stiklą, mūsų viltis netikra

(Netikra, a)

Žavim manęs, spindi spindi ir stovi tuščia

(Spindyje, je-je)

 

Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš

(O, o, o)

(O-o, o)

Ar tai visam, ar tai nenusities

(A, ah)

(A-a, ah)

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

 

Šiandien, nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau ar vėliau

Au (o)

Au, au

 

Aš laukiu lietaus

Taip laukiu lietaus

Anksčiau ar vėliau

 

Aš laukiu lietaus

Taip laukiu lietaus

Anksčiau ar vėliau

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nеmatau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

Au, au

 

Šiandien, niеko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau ar vėliau

Au (o)

Au, au

 

Maištinga Siela

Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 167: individo ir visuomenės konfliktas – galimybė augti?

 Mikelandželo skulptūra "Dovydas", 1504.

Sveiki,

 

Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.

 

Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“ gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“ netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį kaltu.

 

O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs? Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą dėl galimybės pozuoti.

 

Maištinga Siela

Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela