Dienos citata: Ingrida Šimonytė apie Remigijaus Žemaitaičio teismą ir kvailių sąmokslo teorijos

 

Sveikas,

 

Žemaitaitis nuteistas! Ir jeigu nebuvo itin didelio pagrindo už tai, kas protokole, esu tikras, kad jis kaip sukirmijęs žmogelis nusipelnė už visus likusius savo šaršalus, nesąmonės, neapykantą ir t. t. TODĖL! Žemaitaitį – šalin!

 

„Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi. Vos tik pakvimpa atsakomybe, visur tik „sąmokslas“ ir „politizavimas“, „puola“ konservatoriai, gėjai, žurnalistai, marsiečiai ar driežažmogiai. Toks jau dėsnis – kai kas nors melagis, tai ir bailys.“ Ingrida Šimonytė.

 

I. Šimonytė, vartodama posakį „Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi“, ironiškai kritikuoja tuos politikos veikėjus, kurie yra kupini puikybės, bet stokoja moralinės drąsos. Jos teigimu, vos tik iškyla atsakomybės klausimas dėl klaidų ar nesėkmių, tokie asmenys atsisako prisiimti kaltę ir vietoje to puola ieškoti išorinių priešų – pradedant konservatoriais ir gėjais, baigiant absurdiškais „marsiečiais ar driežažmogiais“ – kad paaiškintų savo problemas, vadindami bet kokią kritiką „sąmokslu“ ar „politizavimu“. Citatą apibendrina aštri išvada: „kai kas nors melagis, tai ir bailys“, nurodanti, kad nuolatinis melavimas apie situaciją ir atsakomybės vengimas yra neatsiejami bailaus charakterio bruožai. Žemaitaitis niekada nieko neatsiprašo, jis kaip gaidys vištidėje, vienas sau pats herojus ir dar... kokiame „Informaciniame klube“, kur susirinkusi bulviakasių nusiminusi darbo liaudies ieško Landsbergio šiferio...

 

Neturiu žodžių. Viskas taip ir yra.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Seksas" / "Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man labai patiko norvegų režisieriaus Dag Johan Haugerud pandemijos metu matyta įtempto psichologinio siužeto drama „Atsargiai – vaikai!“ (2019), kurį iškart be eilės rekomenduočiau pažiūrėti daugeliui, ypač tiems, kurie dairosi į skandinavų ugdymo sistemas. Režisierius per tą laikotarpį nesnaudė ir sukūrė vadinamąją „Oslo trilogiją“, kurią sudaro trys dalys: „Seksas“, „Meilė“, „Svajonės“. Visos dalys rodytos Lietuvos kino festivalyje „Scanorama“, tad vedinas gerų prisiminimų apie ankstesnį filmą nutariau pasižiūrėti pirmąją trilogijos dalį „Seksas“ (norv. Sex) (2024) su tokia intencija: jeigu man patiks, žiūrėsiu ir likusias dvi dalis.

 

Istorija absoliučiai kitokia nei „Atsargiai – vaikai!“. Režisierius, kuris, beje, „Seksui“ parašė ir visą scenarijų, atrodo, kad sulėtėjo, tapo itin atidus psichoanalizei ir apskritai analizei. Istorija neįtikėtinai melancholiškai komiška, šie deriniai man filme labai patiko. „Seksas“ pasakoja apie du heteroseksius vyrus, kurie turi sukūrę šeimas, jų vaikai mokosi toje pačioje mokykloje, o jiedu dirba kaminkrėčiais (ar vis dar kas nors dirba tokį darbą šiuolaikiniame pasaulyje?). Vienos pertraukos metu du bendradarbiai vyrai pasipasakoja savo keistas pastarųjų dienų patirtis: vienas iš jų susapnavo David Bowie, kuris sapne į jį žiūrėjo kaip į moterį, todėl jam atrodo, kad tas sapnas jį kažin kaip pradeda keisti, jis ima abejoti savo vyriškumu, tačiau kartu tarsi ir išsilaisvina, nes nebepatiria lūkesčių. Kitas vyrukas prisipažįsta, kad dar vakar visiškai atsitiktinai, niekada nemėginęs to daryti, permiegojo pirmąkart su vyru ir tą papasakoja taip laisvai kaip kokią naują patirtį parduotuvėje perkant nežinomą prekę...

 

Tai pokalbių filmas! Keturi pagrindiniai veikėjai nuolat kalbasi ir bando suvokti, kas naujo vyksta jų seksualinės lyčių tapatybės gyvenime. Tai nėra dar vienas filmas apie gėjus, tikrai ne, tačiau du heteroseksualūs vyrai bando sudėlioti naujas vidutinio amžiaus vyriškumą plečiančias ribas. Pirmasis tyrinėja savo balsą, nes dainuoja chore, ir jam atrodo, kad jo balsas po sapnų moteriškėja (tai taip absurdiškai kafkiška!), o antrasis dėl liberalumo ir laisvumo ima abejoti, ar begalima atvirauti, nes skaudžiausiai dėl jo naujos patirties išgyvena žmona, keldama jam absurdiškas, nors tenka pripažinti, kad motyvuotas, scenas.

 

Kokie dialogai! Dieve mano! Beveik net neabejoju, kad režisierius lankosi pas kokį psichoanalitiką, nes scenarijus labai man patiko, jis stačiai analitinis. Taip, filmas angažuotas ir niuansuotas tarsi į psichoterapinio kabineto fragmentus, bet tie pasakojimai kartu ir tokie gyvi, privedantys prie tokių klausimų, dėl kurių visuomenė nėra apsisprendusi ir kažin, ar kada apsispręs. Filmas apie vyriškumą, tačiau jis netampa įprastų formų ir situacijų vaizdavimo būdu, tai galimybė veikėjams susivokti, kad asmeninis vyriškumas tėra tik apibrėžtis, kuri kinta. Labai patiko, kaip pačios moterys bando priimti vyriškumo krizę ir naujas patirtis, žmonų reakcijos tokios atpažįstamos, nors ir „įvilktos“ į psichoanalitinį kalbėjimą. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad filmo pokalbiai šitaip įtrauks ir leis apgalvoti, kodėl žmonės taip sureikšmina seksą, kodėl vieniems tai riba, o kitiems galimybė savo plėsti ir tyrinėti. Režisierius nemoralizuoja, nemokina jokių tolerancijos klišių, tiesiog priveda veikėjus prie tam tikro savęs senojo suvokimo pabaigos. Nemanau, kad patiks mūsų šalies homofobams, detektyvams, kurie ieško propagandinių ženklų – jiems teks nusivilti, nieko čia nėra, bet yra labai intymių ir stulbinančiai atvirų pokalbiuose dalykų, kuriuos pajus tikriausiai labiau vedusios poros ar šiokios tokios gyvenimiškos patirties turintys žiūrovai. Man patiko!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Donatas Ivoška – naujasis kino teatro "Pasaka" vadovas apie kino teatrą

 

„Pasaka“ man reiškia daugiau nei kino teatrą – tai vieta istorijoms, kultūrai ir bendruomenei. Sieksiu išlaikyti jos savitumą, bet kartu atsiverti naujoms patirtims: lankstesniam repertuarui, įtraukiantiems renginiams, platesniam partnerių ratui, geresnei žiūrovų patirčiai ir modernesniems kino teatrams. Esu tikras, kad Lietuvoje yra vietos stipriam boutique stiliaus kino teatrų tinklui.“ Donatas Ivoška

Vilniaus kino teatras „Pasaka“ yra išskirtinė vieta miesto kultūros žemėlapyje, garsėjanti savo nekomercinio ir kokybiško kino repertuaru bei jaukia atmosfera. Įkurtas 2009 metais Vilniaus senamiestyje, Šv. Ignoto gatvėje, „Pasaka“ greitai užsitarnavo „cinema boutique“ vardą – vietą, kur filmai parenkami itin kruopščiai, su meile kinui, siūlant atgarsį randantį europietišką ir vertingą amerikietišką kiną. Tai yra vienintelis kino teatras Senamiestyje, kuris siūlo tris jaukias sales. Ilgainiui „Pasaka“ išsiplėtė ir į Naujamiestį, atidarydama dar vieną filialą – „Paupio Pasaką“ moderniame Paupio rajone, jame veikia dvi papildomos salės.

 

„Pasaka“ neapsiriboja vien filmų rodymu. Ji tapo kultūrinių įvykių centru, organizuojančiu įdomius renginius, susitikimus su kino kūrėjais, diskusijas ir edukacines programas. Vasaromis kino teatras kviečia mėgautis kinu po atviru dangumi – jau tradicija tapęs ciklas „Kinas po žvaigždėmis“ vyksta Valdovų rūmų kieme. Šios veiklos rodo „Pasakos“ siekį ne tik rodyti filmus, bet ir puoselėti kino kultūrą bei burtis bendraminčius. Komerciškai stipriąją pusę atstovauja ir siūloma galimybė išsinuomoti sales privatiems seansams, konferencijoms ar kitiems renginiams.

 

Abi „Pasakos“ lokacijos – tiek Šv. Ignoto g. Senamiestyje, tiek Paupio g. Naujamiestyje – yra apgalvotai įrengtos, siūlančios ne tik aukštos kokybės techninę įrangą, bet ir patogias, stilingas erdves. Senamiesčio salės, įskaitant Kamerinę salę su foteliais, ir minimalistinio stiliaus Paupio salės, skirtos sukurti jaukią ir intymią kino žiūrėjimo patirtį, skatinančią visapusiškai mėgautis kokybišku kinu be didžiųjų multipleksų šurmulio. „Pasaka“ sėkmingai išlaiko savo nišą ir yra svarbus Vilniaus nepriklausomo kino simbolis.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Konfucijus apie apie išmintį ir kvailumą

 

Sveiki,

 

Žymusis kinų filosofas Konfucijus yra pasakęs: „Dėl vieno ištarto žodžio žmogų pavadina išminčiumi arba kvailiu. Būkite atidūs: galvokite, ką sakote.“

 

Konfucijus, Kinijoje labiau žinomas kaip Kong Fudzi (Mokytojas Kongas), yra viena įtakingiausių istorijos asmenybių, kurios mokymas tūkstančius metų formavo Kinijos civilizacijos pagrindus. Įdomu tai, kad pats Konfucijus, gyvenęs chaotišku Pavasario ir Rudens laikotarpiu (apie 551–479 m. pr. Kr.), nelaikė savęs naujos filosofijos kūrėju. Jis save matė kaip atsidavusį senovės tradicijų, ritualų ir „auksinio amžiaus“ išminties puoselėtoją ir perdavėją, bandantį įtvirtinti moralę ir tvarką supuvusioje valdžioje. Ši jo misija buvo tokia svarbi, kad jo paties gimimas apaugo mitais: pasakojama, jog jam gimus jo motiną aplankė kvilinas – mitinė būtybė su drakono galva ir elnio kūnu – pranašavusi gimusio vaiko didybę.

 

Nors dabar Konfucijus visų pirma asocijuojasi su išmintimi, jo gyvenimas buvo pažymėtas nesėkmių ir nusivylimų. Jaunystėje jis dirbo visai paprastus darbus, pavyzdžiui, sargybiniu ar prižiūrėtoju, ir tik vėliau, jau brandžiame amžiuje, pasiekė aukštą teisingumo ministro postą Lu valstybėje. Tačiau ir čia jis ilgai neužsibuvo. Konfucijus atsistatydino, nes buvo įsiutęs, kai jo valdovas pasidavė gretimos valstybės dovanotiems malonumams – šimtui gerų žirgų ir aštuoniasdešimčiai gražuolių šokėjų, ignoruodamas valstybės reikalus. Po šio įvykio jis daugiau nei dešimtmetį klajojo per Kinijos valstybes, bandydamas įtikinti valdančiuosius savo dorybės ir etikos pagrįstos valdžios vizija, tačiau didelės sėkmės nesulaukė ir mirė nusivylęs.

 

Didžiausias netikėtumas slypi jo palikime: nors jis mirė neįvertintas, jo mokiniai užrašė jo pamokymus, sukurdami knygą „Apmąstymai ir pašnekesiai“. Šie mokymai, pabrėžiantys pagarbą tėvams, ritualų laikymąsi ir nuolatinį tobulėjimą, po kelių šimtmečių buvo pakylėti Han dinastijos ir tapo oficialia Kinijos valstybės ideologija. Ironiška tai, kad anksčiau, Cin dinastijos laikais, jo knygos buvo deginamos, o mokiniai persekiojami. Taigi, žmogus, kurio ambicija buvo reformuoti vieną valstybę ir kuris to nepasiekė, galiausiai tapo galingiausios Rytų Azijos imperijos ir jos civilinės tarnybos pagrindu tūkstančiams metų. Šis milžiniškas, užtęstas poveikis, gerokai pranokęs bet kokias jo gyvenimo viltis, ir yra didžiausias Konfucijaus paradoksas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Charlotte Wood "Akmenyno užrašai"

 

Charlotte Wood. „Akmenyno užrašai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – p. 282.

 

„Dievas čia išvis niekuo dėtas, kalbėjo, nors man atrodė, kad tai juk tikrai piktžodžiavimas. Malda – tai būdas perkrauti savo įprastą mąstymą, aiškino ji. Kai įleidi į save kitoniškumą, atveri savo išankstines nuostatas. Tai ne plepalai; tai sunkus darbas. Ji kalbėjo taip, tarsi visa tai būtų akivaizdu. Troškau ją suprasti (p. 160).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu nebeplanuoju skaitymų, leidžiu, kad momentaliai knyga pati ateitų. Sutaupau daug nervų ir smegenų ląstelių, nebesinervinu dėl neperskaitytų knygų, ypač tų, kurių niekada tikriausiai neperskaitysiu. Visomis prasmėmis australų rašytoja Charlotte Wood (g. 1965) su romanu Akmenyno užrašai (angl. Stone Yard Devotional) buvo lyg ir pasmerkta neskaityti. Sunku įvardyti priežastis, bet romanas netraukė netgi su The Booker Prize 2024 prierašu, kas kažkada neabejotinai būtų mane pritraukę prie knygų lentynos, tačiau veikia viešosios nuomonės formuotojų įtaką. Taip, kai kada, tais retais knyginiais atvejais, jų recenzijoms ir rekomendacijoms pasiduodu ir aš. Taigi... perskaičiau ir aš Akmenyno užrašus.

 

Apie australų garsiąją šiuolaikinę rašytoją iki šios knygos nieko nežinojau. Nieko nuostabaus, nes lietuviškai tai jos pirmasis romanas. Charlotte Wood paprastai pristatoma kaip australų romanistė, žinoma dėl savo originalaus ir provokuojančio rašymo stiliaus. Kaip asmenybė ji yra giliai įsitraukusi į tai, kas yra svarbu, vengia paviršutiniškumo ir kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus. Savo kūriniuose ji dažnai tyrinėja sudėtingas moterų draugystės, senėjimo, moralės ir socialinės kritikos temas, apmąstydama tokius iššūkius kaip klimato kaita ir šiuolaikinio žmogaus vieta pasaulyje. Ji nevengia tamsesnių temų, bet siekia, kad jos kūryba išsaugotų paslaptį ir išmintį, o ne moralizuotų.

 

Romanas Akmenyno užrašai, kurį į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Gabrielė Galiūtė-Bernotienė, mus nukelia į tolimąją Australiją, gimtąją autorės kraštą. Pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu, jį skaitytojams pasakoja savo vardo neatskleidžianti protagonistė. Ji apsigyvena vienuolyne, kaimiškoje Australijos vietovėje, palikusi savo ankstesnį gyvenimą, tačiau ji nėra šios religinės bendruomenės narė. Ji yra moteris, kuri laikiną atsitraukimą paverčia nuolatiniu gyvenimu vienuolyno bendruomenėje, bet pati nėra įšventinta. Tačiau jai netrukdo laikytis visų vienuolių taisyklių.

 

Visgi tai moters pabėgimo ir apsivalymo nuo ankstesnio gyvenimo. Palikusi mylimąjį, darbą ir kitus, ji atvyksta į vienuolyną norėdama transformuotis. Tiesa, iki galo taip neaišku, kodėl ji bėga nuo pasaulietinio gyvenimo, bet akivaizdu, kad ją išvargino darbas, socialinė trintis, abejingumas pasaulio klimato kaitai, asmeniniai santykiai, rutina ir t. t. „Galbūt kitoje kalboje esama žodžio tam, kas mane čia atvedė; apibūdinančio anuomet apėmusią būtent tokią neviltį. Bet nesu girdėjusi, kad žodis išreikštų tai, ką jaučiu ir ką žino kūnas, tai yra, kad man reikia, gyvuliškai reikia susirasti vietą, kurioje niekada nesu buvusi, bet kuri vis tiek tam tikru nepaneigiamu būdu yra mano namai (p. 73).“

 

Protagonistė  būdama vienuolyne netrukus įsilieja į vietos vienuolių gyvenimą, apmąsto savo pačios gyvenimą, tiesa, pasakojimas fragmentuotas, sakyčiau, kaip romanas jis yra taupus, pilnas nutylėjimų. Autorė Charlotte Wood tyčia vengia tiesmukios psichoanalizės, tačiau rašytojai be galo svarbios psichologinės veikėjų gelmės. Veikėja dažnai prisimena savo vaikystę, mokyklinius laikus, motiną ir ilgą laiką atrodo, kad niekaip neišryškėja romane esanti pagrindinė moters problema. Kitaip sakant, įtampa kuriama apgaulingai, atrodo, kad tuoj įvyks lemtingas įvykis, kuris sujaus moters gyvenimą, tačiau autorė nekuria schematiško pop romano, jai nerūpi ir klasikinės Bridžitą Džons primenantys moters atsinaujinimo tipažai. Visgi netrukus šis tas nutinka ypatinga.

 

Pasakojime atsiranda veikėja vardu Helen Pari, tuo metu labai garsi vienuolė maištininkė, kuri iš Rytų Azijos pargabena į vietos Australijos provinciją dingusios vienuolės palaikus. Pasakoja pažįsta Helen Pari iš mokyklinių laikų, ji apmąsto Helen Pari praeitį, jos patirtas baisias patyčias dėl savo anuometinio skurdumo, veikėja taip pat bando suvokti savo vaidmenį šioje istorijoje, nes jaučiasi kalta dėl to, kad savaip prisidėjo prie Helen Pari kančių jaunystėje. Skaitytojai palikti nežinioje, koks bus šių jau subrendusių, nebejaunų moterų susitikimas po daugel metų. Išties autorė Helen Pari asmenybę sukuria įtaigiai ir įspūdingai: „Priešinosi diktatoriams – Bolsonaro, Duterte – ir sėdėjo kalėjime. Dalyvavo demonstracijose dėl sekso darbuotojų teisių Indijoje, dėl demokratijos Honkonge, o dabar su studentais protestuoja Bankoke. Kur tik keliauja Helen Pari, iš paskos seka žurnalistai ir rikiuojasi teisininkai, kad dirbtų jai pro bono. Ji padavė į teismą Australijos vyriausybę už pabėgėlių sulaikymą ir neveiklumą dėl klimato. Ji nerami, išstypusi, plaukai nukirpti beveik ežiuku, mūvi džinsus, nešioja didelį sunkų medinį kryžių ant kaklo, užnertą ant senų hipių karolių. Bet anksčiau taip neatrodė (p. 119).“

Charlotte Wood

 

Helen Pari tampa pačios pasakotojos priešingybe, o čia veriasi įdomus prasmių kontrastas. Pasakotoja turėjo pavyzdinę motiną, kuri viską darė dėl kitų ir visą likusį gyvenimą paskutinius grašius aukodavo skurstantiems, tačiau dabar pasakotoja gyvena pabėgėlės gyvenimą, ji atvyko į vienuolyną ir... daro ką? Helen Pari šiuo atveju, gyvenusi su siaubinga motina ir užgrūdinta patyčių, tampa Motina Terese, aktyviste, dar viena Greta Thunberg... Autorė užčiuopia, kad ne vien gyvenimo sąlygos nuveda žmogų likimo schematiškais keliais, bet tikriausiai yra ir kažkas kito, kas suformuoja asmenybes, kas vienus užgrūdina, o kiti lieka rezignuojantys. Visgi skaitydamas apie Helen Pari įsivaizdavau ją (nežinau kodėl, gal dėl vienuolės statuso?) ją kaip Nijolę Sadūnaitę.

 

Autorei svarbios metaforos ir simboliai. Vieni ryškiausių – pelių antplūdis. Nieko neišmanau apie peles Australijoje, tačiau dabar žinosiu, kad jos gali tam tikrose vietovėse baisi stichija. Kuklius vienuolių namus užplūsta gausybė pelių, kurioms vietos pagalbininkas netgi traktoriumi iškasa duobę ir verčia jas į duobę! „Paskui diskutavome apie problemą, ką daryti. Moralinę problemą jas žudyti. Nes kuo gi jos kenkia, jei tiesiog laksto aplink ir ėda trupinius? (p. 82).“ Šios pelės gana neblogai perteikia moterų vidines įtampas, ypač pasakotojos. Pasakotoja jaučia kaltę dėl nekokių santykių su motina, dėl Helen Pari, o pelės iliustruoja kaltės jausmu apnikusią sielą, būtinybę apsivalyti. Ir iš tikrųjų, kai romane įtampa atslūgsta, simboliškai pelių antplūdis baigiasi.

 

Svarbi klimato kaitos tema, nors ji nėra itin romane hiperbolizuota, tačiau kaip veikėja vertina vartojimą, maisto atsargų paskirstymą ir net valgymą sužiedėjusios duonos prie stalo, rodo ne vien pasakotojos asmeninius interesus, ją ir likusias vienuoles yra užvaldžiusios taupymo, perdirbimo ir panaudojimo idėjos, atėjusios iš pasaulietinės ekonominės politikos. Galima sakyti, kad askezė, kurią galėtume traktuoti kaip vieną iš romano temų, yra subtilus autorės pasiūlymas atsiriboti nuo vartotojiškai išsunkiančio pasaulio, kuriame preke ir ištekliai tampa viskas, kas materialu ir nematerialu. „Iš tikrųjų Anabelė taip pasibjaurėjo godumu, dėl jo naikinamu gamtos pasauliu, kad taip senovės asketai, vienintelis veiksmas, kurio galėjo imtis, buvo pamažu pasišalinti iš to nešvankaus nesaikingumo (p. 254).“

 

Akmenyno užrašai – aktualiomis temomis parašytas romanas. Ne vien tik žvelgiant į globalias problemas, bet ir tai, ko kiekvienam šiandien iš mūsų dažnai trūksta: apsivalymo, askezės, atsitraukimo, būvimo ritualuose (kad ir maldoje) su savimi. Dažnai skubantis pasaulis mus išnaudoja, išsunkia, tampame perdegusia nuovargio visuomene, kuri orientuojasi į rezultatą ir motyvaciją. Šis romanas kviečia sulėtinti, atsitraukti iš miestų, pažvelgti į savo sąžinę, dirbti ir galvoti apie mažas bendruomenes, pažeidžiamiausius. Manau, autorei taupiai pavyko perteikti psichologizuotą ir subalansuotą pasakotojos santykį, meniškai sustyguoti nebanalias, neretai populiariajai literatūrai nebeįdomias dvasingumo temas.

 

Maištinga Siela

Rašytojos seserys Charlotte Brontė, Emily Brontė, Anne Brontė: biografija, knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau daug metų žaviuosi Emily Brontė romanu „Vėtrų kalnas“. Žinau, kad daug kam labiau patinka Charlottės Brontė „Džeinė Eir“, bet, kaip sako žmonės, dėl skonio nesiginčijama. Šis įrašas skirtas visoms trims Brontė seserims apžvelgti, pristatyti jų gyvenimus, paliktus kūrinius ir kūrybos bruožus. Tikiuosi, kad įrašas bus naudingas visiems.

 

Brontė seserų šeima Viktorijos epochos aušroje

 

Brontė šeima atsirado istorinėje Jungtinės Karalystės persilaužimo epochoje – ankstyvojoje Viktorijos epochoje (XIX a. pirmoje pusėje), kurią apibrėžė sparti industrializacija, dideli socialiniai pokyčiai ir griežtos moralinės bei religinės normos. Šios epochos tendencijos, ypač skurdžiosios klasės gyvenimo sąlygos ir moterų padėties suvaržymai, vėliau stipriai atsispindėjo jų kūryboje. Šeimos galva, Patrikas Brontė (Patrick Brontë, 1777–1861), buvo airių kilmės dvasininkas, Šventosios Mergelės Marijos bažnyčios rektorius Haurte (Haworth), atokioje Jorkšyro kaimelio vietovėje, Anglijos šiaurėje. Patrikas pasižymėjo išsilavinimu, domėjosi literatūra ir buvo griežtų pažiūrų žmogus, kuris ne tik aktyviai tarnavo bendruomenei, bet ir pats bandė rašyti poeziją bei pamokslus.

 

Šeimą 1812 metais sukūrė Patrikas Brontė, vedęs Mariją Branvel (Maria Branwell, 1783–1821) iš Kornvalio. Marija buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos ir garsėjo savo išsilavinimu bei subtilia prigimtimi. Santuokoje gimė šeši vaikai. Pirmosios gimė dukros: Marija (Maria, 1814 m.), Elizabet (Elizabeth, 1815 m.) ir žymiosios rašytojos: Šarlotė (Charlotte, 1816 m. balandžio 21 d.), Emilė Džein (Emily Jane, 1818 m. liepos 30 d.) ir Enė (Anne, 1820 m. sausio 17 d.). Po mergaičių gimė ir vienintelis sūnus – Patrickas Branwellis (Patrick Branwell, 1817 m. birželio 26 d.), kuris buvo puikus dailininkas ir tapytojas, turėjęs didelių ambicijų, bet vėliau nugrimzdęs į alkoholizmą ir nuviliantis šeimą.

 

Šeimos gyvenimas pasikeitė tragiškai anksti. 1821 metais, Enės gimimo metu, mirė motina Marija. Po šios netekties rūpestį šeima, ypač mažiausiais vaikais, perėmė Marijos sesuo, teta Elizabet Branvel. Patrikas Brontė, netekęs žmonos, pasinėrė į darbą ir atidavė savo vaikus, išskyrus Enę, į dvasininkų dukterims skirtą mokyklą Kovan Briukėje (Cowan Bridge School). Deja, griežta ir puritoniška mokyklos aplinka, blogos sanitarinės sąlygos ir nepakankama mityba tapo pražūtingos dviem vyriausioms dukroms: Marija ir Elizabet susirgo tuberkulioze ir mirė 1825 metais. Šių įvykių trauma stipriai paveikė visus likusius brolius ir seseris.

 

Po Marijos ir Elizabet mirčių, tėvas Patrikas parsivežė Šarlotę ir Emilę namo, ir nuo to laiko vaikai didžiąją dalį savo vaikystės praleido atokioje ir niūrioje Haurto klebonijoje bei jos apylinkėse. Klebonija buvo apsupta pelkių ir laukinių vietovių, kurios vėliau tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam garsiam romanui. Mergaitės pasižymėjo nepaprasta vaizduote ir anksti ėmė kurti savo fantazijos pasaulius: Angriją (Angria) ir Gondalą (Gondal). Šie kūrybiniai žaidimai, kartu su broliu Branveliu, užpildė jų vienišą gyvenimą ir tapo intensyvaus bendradarbiavimo bei ankstyvųjų literatūrinių bandymų pagrindu.

 

Brolis Branvelis buvo apdovanotas talentu – piešė puikius portretus ir taip pat dalyvavo šeimos kūrybinėse veiklose. Tačiau brolis ir seserys labai skyrėsi temperamentu. Šarlotė buvo ryžtinga ir praktiška, Emilė – atsiskyrusi ir užsispyrusi, giliai prisirišusi prie Haurto gamtos, o Enė – rami, švelni ir religinga. Visos trys mergaitės jautė didelį poreikį išsilavinimui, nors to meto socialinės normos joms kėlė didelius apribojimus. Jų mokslai, dažniausiai savarankiški ar tėvo prižiūrimi, apėmė prancūzų kalbą, muziką ir piešimą. Šeima buvo labai intelektuali, o nuolatinis skaitymas ir rašymas tapo neatsiejama jų kasdienybės dalimi.

 

Apskritai, Brontė vaikystė buvo apibrėžta vienatvės, niūrios Haurto aplinkos, gilių šeimos netekčių ir nepaprastai turtingo vidinio gyvenimo. Būtent šios aplinkybės – ankstyvas savarankiškumas, intelektuali aplinka be įprasto socialinio gyvenimo ir pastovus kūrybiškumas – suformavo jaunas moteris, kurios vėliau nustebino pasaulį savo drąsiu ir intensyviu rašymo stiliumi, atspindinčiu tiek Viktorijos epochos grožį, tiek jos žiaurumą ir dviveidiškumą.

 

Toliau straipsnyje apžvelgsiu kiekvienos sesers kūrybą ir gyvenimą atskirai.

 

Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë): gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai

 

Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë, 1816–1855), būdama vyriausia iš trijų žymių seserų, pasižymėjo ryžtingu, bet kartu ir sudėtingu charakteriu. Priešingai nei užsidariusi Emilė, Šarlotė buvo labiau atvira socialiniam gyvenimui, nors dažnai jautėsi nepatogiai ir droviai, ypač didelėse kompanijose. Šeimos rate ji prisiėmė vyresniosios sesers ir kartais motinos vaidmenį, būdama atsakinga ir praktiška. Tačiau jos vidinis gyvenimas buvo kupinas aistros, idealizmo ir didelio intelektualinio smalsumo. Šarlotė turėjo tvirtą moralinį kompasą, tikėjo švietimo ir darbo verte. Ji troško profesinės sėkmės ir pripažinimo, jau anksti puoselėdama dideles ambicijas, kurios buvo neįprastos jos laikmečio moteriai.

 

Jos santykiai su artimaisiais buvo gana intensyvūs. Su seserimis Emilė ir Enė turėjo stiprų emocinį ryšį, paremtą bendru kūrybiniu pasauliu – fantastinėmis karalystėmis Angrija ir Gondalu, kurias jos kūrė nuo pat vaikystės. Šis bendras užsiėmimas buvo gyvybiškai svarbus jų vienišame gyvenime Haurte. Tačiau Šarlotė dažnai aštriai kritikuodavo brolio Branvelio nesėkmes ir gėdingą elgesį. Jos asmeninis gyvenimas buvo pažymėtas nesėkmingais bandymais dirbti guvernante, o vėliau – aistringais ir neatsakytais jausmais vedusiam mokyklos direktoriui Briuselyje, Konstantinui Hejeriui, kurie vėliau tapo jos romano „Vijetė“ įkvėpimu.

 

Šarlotė, kaip ir jos seserys, rašė ne tik iš meninio poreikio, bet ir norėdama užsitikrinti finansinį nepriklausomumą. Ji publikavo pasivadinusi vyrišku slapyvardžiu Currer Bell. Jos proveržiu tapo romanas „Džeinė Eir“ (Jane Eyre), išleistas 1847 metais. Knyga buvo parašyta per trumpą laiką po brolio ir seserų poezijos rinkinio išleidimo ir pasižymėjo intensyviu, pirmuoju asmeniu pasakojimu, kuris buvo neįprastas to meto literatūrai. Vėliau ji parašė „Šerlė“ (Shirley, 1849) ir „Vijetė“ (Villette, 1853). Jos kūrybos pagrindiniai bruožai yra: gilus psichologizmas, didelis emocinis intensyvumas, moralinių ir socialinių apribojimų analizė, ypač moterų padėties to meto visuomenėje, ir gotikinio romano elementų naudojimas romantinės meilės ir paslapties atmosferai sukurti.

 

Kritikai iš pradžių priėmė „Džeinę Eir“ labai prieštaringai. Nors daugelis pripažino jos literatūrinį talentą, ryžtinga ir aistringa Džeinės Eir asmenybė bei atviras emocijų išreiškimas buvo laikomi „amoraliu“ elgesiu moteriai. Ypač didelį pasipiktinimą kėlė atviras moters troškimas būti pripažintai ir lygia. Po tikrosios autorės tapatybės atskleidimo, kai kurie kritikai sušvelnino savo nuomonę, tačiau Šarlotės kūryba, ypač „Džeinė Eir“, greitai išpopuliarėjo tarp skaitytojų ir tapo bestseleriu.

 

Vėliau gyvenime Šarlotė vis dėlto sukūrė šeimą. 1854 metais ji ištekėjo už tėvo padėjėjo Artūro Belo Nikolso (Arthur Bell Nicholls). Ši santuoka buvo didelis pasikeitimas jos gyvenime, bet ji pagaliau pajuto asmeninę laimę. Deja, santuoka truko vos devynis mėnesius. Šarlotė Brontė mirė 1855 metų kovo 31 dieną, būdama 38 metų amžiaus. Manoma, kad jos mirties priežastis buvo tuberkuliozė (nuo kurios mirė visos jos seserys ir brolis) arba komplikacijos, susijusios su ankstyvu nėštumu (galbūt hyperemesis gravidarum – sunkia nėščiųjų toksikoze).

 

Šiandien „Džeinė Eir“ laikoma neginčytina anglų literatūros klasika ir vienu svarbiausių Viktorijos epochos romanų, o Šarlotė Brontė – viena pirmųjų rašytojų, giliai ir atvirai nagrinėjusių moters individualumo, savigarbos ir nepriklausomybės paieškas. Jos kūrybos vertė glūdi ne tik meistriškame pasakojimo mene, bet ir drąsiame socialinių bei lyčių normų iššūkyje.

 

Emilė Džein Brontė (Emily Jane Brontë): gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai

 

Emilė Džein Brontė (Emily Jane Brontë, 1818–1848) buvo vidurinioji iš trijų rašytojų seserų ir, ko gero, pati paslaptingiausia bei sunkiausiai perprantama asmenybė. Jos charakteris buvo tvirtas, užsispyręs ir nepriklausomas. Ji buvo itin uždara, vengianti socialinio bendravimo ir jautė didelį nepatogumą būdama tarp nepažįstamų žmonių. Šarlotė apibūdino Emilę kaip „stipresnę už vyrą, paprastesnę už vaiką“. Jos gyvenimas buvo beveik visiškai susietas su Haurto klebonija ir Jorkšyro pelkynais. Būtent ten, laukinėje ir atokioje gamtoje, Emilė jautėsi laisviausia ir rado didžiausią įkvėpimą.

 

Emilės santykiai su seserimis buvo artimi, bet kitokie nei Šarlotės ir Enės. Su Enė ji dalijosi kūrybiniu pasauliu – fantastine karalyste Gondalu, kurios sagą jos plėtojo per eilėraščius ir prozą. Tačiau Emilė buvo labiausiai prisirišusi prie namų ir atsiskyrusi. Ji turėjo nepaprastą ryšį su gamta ir gyvūnais; pasakojama, kad ji ramiai elgdavosi su laukiniais šunimis ir buvo labai ištikima savo augintiniams. Būtent dėl šio prisirišimo prie Haurto ji sunkiai pakeldavo bet kokį ilgesnį atsiskyrimą.

 

Kaip ir seserys Emilė bandė užsidirbti dirbdama mokytoja ir lankė Šarlotės įsteigtą mokyklą Briuselyje, Pensionnat Heger. Tačiau ji buvo visiškai nepritaikyta gyvenimui už Haurto ribų. Jos viešnagės už namų sienų buvo trumpos ir kupinos ilgesio. Grįžusi namo, ji didžiąją laiko dalį skyrė namų ruošos darbams, bet kartu ir savo poezijos bei prozos kūrimui. Jos poezija, atrasta sesers Šarlotės, buvo neįprastai galinga, metafizinė ir apėmė universalios meilės, mirties ir dieviškumo temas, gerokai pralenkiančias to meto literatūros tendencijas.

 

Emilė savo vienintelį, bet pasaulį pakeitusį romaną „Vėtrų kalnas“ (Wuthering Heights) išleido 1847 metais, pasivadinusi slapyvardžiu Ellis Bell. Romanas pasakoja apie Karetiną Earnšo ir Hitklifo niokojančią, aistringą ir neįmanomą meilę Jorkšyro pelkynuose. Romanas buvo parašytas namuose, tuo metu, kai seserys buvo visiškai pasinėrusios į kūrybą. Jis išsiskiria savo dviguba naratyvine struktūra, brutalia emocine energija ir tuo, kad nepaiso Viktorijos epochos moralinių normų.

 

Ankstyvasis kritikų priėmimas buvo šokiruojantis ir neigiamas. Knyga buvo laikoma per daug žiauria, necivilizuota, niūria ir amoralia. Kritikai nesuprato, kodėl „Ellis Bell“ pasirinko parodyti tokius žmogiškojo elgesio aspektus ir vaizdavo Kateriną ir Hitklifą be jokių moralinių išlygų. Vis dėlto, romanas pasižymėjo išskirtine jėga, o Šarlotė po Emilės mirties,stengėsi ginti kūrinį ir užtikrinti jo perspausdinimą jau tikruoju vardu. Šarlotė pabrėžė kūrinio genialumą, bet kartu pripažino jo „gamtinę ir nenušlifuotą“ prigimtį.

 

Šiandien „Vėtrų kalnas“ yra laikomas vienu svarbiausių romantizmo ir gotikinės literatūros kūrinių. Jos kūrybos pagrindiniai bruožai yra: gamtos ir aistros susiliejimas (pelkynai veikia kaip trečias, kerštingas personažas), nenugalima meilės ir neapykantos jėga, laiko ir pasakojimo struktūros eksperimentavimas bei absoliutus moralinis dviprasmiškumas. Emilė atsisakė pateikti skaitytojui aiškią moralinę pamoką, leisdama veikėjams patirti savo aistrų pasekmes.

 

Deja, Emilės gyvenimas buvo trumpas ir niūrus, atspindėjęs dalį jos kūrybos temų. Po brolio Branvelio mirties 1848 metų rugsėjį Emilė peršalo ir susirgo. Ji atsisakė bet kokios medicininės pagalbos ar gydymo, laikydamasi savo nepriklausomos dvasios iki paskutinės minutės. Emilė Brontė mirė nuo tuberkuliozės 1848 metų gruodžio 19 dieną, būdama vos 30 metų amžiaus, palikdama vieną, bet nepralenkiamą ir amžinai stebinantį literatūros šedevrą.

 

Enė Brontė (Anne Brontë): gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai

 

Enė Brontė (Anne Brontë, 1820–1849) buvo jauniausia iš garsiųjų rašytojų seserų. Jos asmenybė ir gyvenimas dažnai liko Šarlotės ir Emilės šešėlyje, tačiau jos kūryba išsiskiria savo moraliniu griežtumu, realizmu ir socialinės kritikos aštrumu. Enė buvo ramesnio, švelnesnio ir labiau religingo būdo nei jos seserys. Jai buvo artimas Anglikonų bažnyčios tikėjimas, o jos stiprus moralinis kompasas ir užuojauta buvo akivaizdūs tiek jos gyvenime, tiek kūryboje. Vis dėlto, po švelnumo slypėjo tvirta valia ir ryžtas aprašyti žiaurias realijas, su kuriomis susidūrė jos laikmečio moterys.

 

Enė palaikė labai artimą ryšį su seserimi Emile, su kuria dalinosi fantastine karalyste Gondalu, rašydamos eilėraščius ir prozą. Taip pat, ji buvo vienintelė, kuri išlaikė artimą ir atjaučiantį santykį su broliu Branveliu jo sunkiausiais alkoholizmo ir priklausomybės laikais. Ji buvo labai priklausoma nuo šeimos, bet ji kartu siekė finansinio nepriklausomumo. Ji viena iš seserų ilgiausiai ir sėkmingiausiai dirbo guvernante pas dvi skirtingas šeimas. Ši darbo patirtis suteikė jai neįkainojamos medžiagos apie to meto aukštuomenės ir tarnų gyvenimą, kurį ji kritiškai aprašė savo romanuose.

 

Enė savo kūrinius išleido pasivadinusi slapyvardžiu Acton Bell. Jos debiutinis romanas „Agnesė Grėj“ (Agnes Grey) buvo išleistas kartu su Emilės „Vėtrų kalnu“ 1847 metais. Šis romanas, paremtas jos pačios guvernantės patirtimi, yra realistinis pasakojimas apie jauną, neturtingą ir moralią guvernantę, kuri susiduria su žiauriu, pasipūtusiu ir išpaikintu aukštuomenės elgesiu. Romane kritikuojamas turtingųjų moralinis nuosmukis ir tarnų padėtis.

 

Antrasis ir žymiausias jos romanas – „Vaildfel Holo nuomininkė“ (The Tenant of Wildfell Hall), išleistas 1848 metais, sukėlė didelį skandalą. Šis kūrinys pasakoja apie moterį, kuri pabėga nuo savo alkoholiko ir smurtaujančio vyro su sūnumi, siekdama apsaugoti save ir vaiką. Romane drąsiai ir atvirai aprašomas alkoholizmo destruktyvumas, fizinis ir emocinis smurtas santuokoje bei moters teisė pabėgti nuo blogo vyro – temos, kurios buvo tabu Viktorijos epochos visuomenėje.

 

Kritikai negailestingai pasmerkė „Vaildfel Holo nuomininkę“ dėl jos „žiaurumo“ ir „nepadorumo“. Šarlotė netgi bandė neleisti pakartotinai spausdinti šio romano po Enės mirties, nes manė, kad jis buvo per daug „šiurkštus“ ir žalojo šeimos reputaciją. Vis dėlto, romanas tapo bestseleriu ir parodė visuomenei nepatogią tiesą apie santuoką, moralę ir moterų teises. Enės kūrybos bruožai yra: socialinis realizmas, griežta moralinė perspektyva, santykių ir santuokos kritika, ir ypač moters nepriklausomumo akcentavimas. Ji naudojo savo kūrinius kaip platformą dvasinėms ir socialinėms reformoms.

 

Enė Brontė, kaip ir jos seserys bei brolis, ilgai negyveno. Jos sveikata pablogėjo po to, kai ji slaugė mirštantį brolį. Ji sunkiai sirgo tuberkulioze ir, deja, mirė 1849 metų gegužės 28 dieną, būdama tik 29 metų. Ji mirė Skarboro (Scarborough) mieste, kur tikėjosi, kad jūros oras pagerins jos būklę. Ji yra vienintelė iš seserų, palaidota ne Haurte.

 

Šiandien Enė Brontė yra vertinama kaip ankstyvoji feministė realistė, kurios darbai, ypač „Vaildfel Holo nuomininkė“, yra pripažinti revoliuciniais dėl jų temos drąsos ir realizmo. Nors Enė gyveno trumpai ir nuolatos buvo lyginama su galingesnėmis seserimis, jos kūryba išlieka svarbi kaip neginčijama socialinio ir moralinio komentaro dalis, atspindinti skausmingą Viktorijos epochos moterų tikrovę.

 

Keletas įdomių faktų apie seseris Brontė

 

*

Šarlotė iš pradžių bandė išleisti kitą romaną, pavadintą „Profesorius“ (The Professor), tačiau jis buvo atmetamas leidyklų. Tik gavusi neigiamą atsakymą į šį kūrinį, ji išsiuntė leidyklai „Smith, Elder & Co.“ „Džeinės Eir“ rankraštį, kuris buvo priimtas ir per trumpą laiką padarė ją garsia. „Profesorius“ buvo išleistas tik po jos mirties.

 

**

Pasakojama, kad Emilė buvo neįtikėtinai stipri ir ištverminga. Yra žinoma istorija, kad kartą jos šuo, angelas mastifas vardu Keilas (Keeper), sugriaužė lovatiesę, o Emilė, nenorėdama bausti jį muilu, pati griežtai išplakė jį kumščiais, visiškai palauždama šuns pasipriešinimą. Tai iliustruoja jos tvirtą ir bebaimį, beveik laukinį, charakterį.

 

***

Enė, skirtingai nei Šarlotė, ilgiau dirbo pas Blumo šeimą. Būtent ten ji stebėjo jaunojo Edvardo Ričmondo elgesį, kuris tapo įkvėpimu Velsly Hantono personažui iš romano „Vaildfel Holo nuomininkė“. Ji labai realistiškai atspindėjo, koks destruktyvus yra auklėjimo trūkumas ir tėvų neatsakingumas.

 

****

Seserys nusprendė atskleisti savo tikrąsias tapatybes, kai po „Vėtrų kalno“ ir „Džeinės Eir“ pasisekimo, leidykla manė, kad visi trys Bell'ai yra vienas asmuo. 1848 metais Šarlotė ir Enė nuvyko į Londoną susitikti su savo leidėju, siekdamos įrodyti, kad jos yra trys skirtingi žmonės, taip apgindamos kiekvienos autorystę.

 

*****

Visos seserys, Marija, Elizabet, Branvelis, Emilė, Enė ir galiausiai Šarlotė, mirė nuo tuberkuliozės (arba su ja susijusių komplikacijų) per trumą dešimtmetį, o tai pavertė Brontė šeimos istoriją viena iš tragiškiausių visoje anglų literatūroje. Haurto klebonijos aplinka, dėl drėgmės ir šaltumo, buvo nepalanki sveikatai.

Ekranizacijos, filmai apie seseris Brontė

„Seserys Brontė“ (Les Sœurs Brontë, 1979) Ši prancūzų režisieriaus André Téchiné klasikinė biografinė drama sutelkia dėmesį į visos šeimos tragediją, pabrėžiant ne tik trijų seserų kūrybinę prigimtį, bet ir jų sudėtingus santykius su vieninteliu broliu Branveliu. Filmas, kuriame vaidina prancūzų kino legendos (įskaitant Isabelle Adjani), vaizduoja melancholišką ir tamsią atmosferą, pabrėždamas šeimos izoliaciją Haurto klebonijoje ir neišvengiamą visų šeimos narių likimą.

 

„Vaikščioti nemačiomis“ (To Walk Invisible, 2016) Ši BBC televizijos drama siūlo autentiškiausią ir detaliausią seserų gyvenimo portretą, koncentruodamasi į lemtingus 1846–1848 metus. Filmas vaizduoja ne tik seserų slaptą ryžtą publikuoti savo kūrinius pseudonimais, bet ir brolio Branvelio sunkią priklausomybės kelionę. Kūrinys išsiskiria realistišku požiūriu į skurdų ir niūrų gyvenimą Haurte bei parodo, kaip nepaisydamos aplinkos, seserys sugebėjo tapti rašytojomis.

 

„Emili“ (Emily, 2022) Šis filmas pasirinko meninės fikcijos kelią, siekdamas užpildyti spragas apie uždarosios Emilės Brontė gyvenimą. Nors tai nėra griežta biografija, filmas galingai vaizduoja Emilės laukinę dvasią, jos atmetimą socialinėms normoms ir intensyvų ryšį su Jorkšyro pelkėmis. Režisierė Frances O'Connor sukūrė vizualiai įspūdingą ir aistringą istoriją apie meilę bei praradimą, kuri, nors ir išgalvota, paaiškina, kaip gimė tokia niūri ir galinga knyga kaip „Vėtrų kalnas“.

 

„Atsidavimas“ (Devotion, 1946) Šis ankstyvasis Holivudo bandymas ekranizuoti Brontė seserų gyvenimą yra labiau romantiška melodrama nei tiksli biografija. Filmas labai stipriai romantizuoja seserų meilės istorijas ir pateikia supaprastintą, o kartais ir visiškai neteisingą, jų gyvenimo versiją, kuri atspindi 1940-ųjų kino tendencijas. Nors jis yra įdomus kultūrinis artefaktas, jis nėra patikimas šaltinis, norint sužinoti apie tikrąjį seserų gyvenimą.

 

Maištinga Siela