Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti filmą „Svajotojai“ (Dreamers)
(2003 m.). Italų režisierius Bernardo Bertolucci, kaip teigia kritikai, sukuria
patį geriausią savo vaidybinį filmą, kuris mus nukelia į neramius kino
industrijai 1968 – ųjų Paryžiaus metus, kur susiduria trys jaunuoliai pamišę
dėl filmų. Iš tikrųjų man drama pasirodė labai keista, bet tuo labai
susižavėjo. Keisti personažai, keisti charakteriai ir dar keistesni santykiai. Filmas
prisodrintas keisto ir naivaus flirto tarp dvynių ir jaunojo amerikiečio Metju,
taigi filme įžvelgiau incestą (intymius santykius tarp giminių) ir homoerotinį
svingavimą, kurių mišiniai iš esmės labai kaitino kraują, nes buvo įdomu, kuo
gi visa ši neįmanoma ir keista istorija pasibaigs.
Filme susiduria nuostabūs aktoriai! Ką jau bekalbėti apie
Eva Green. Daug nuogumo, erotikos, beprotiškų šėlionių, kurie paprastai būdingi
tik „paplaukusiems“ menininkams. Labai įdomūs naivūs personažų charakteriai –
viskas tėra žaidimai, meilė yra viso ko žaidimo trofėjus, todėl neretai
susidaro įspūdis, kad veikėjai tiesiog nesuaugę, hiperbolizuotai infantilūs,
kurie nenori, nemoka ir nepriima kitos realybės pusės. Brolis myli sesę, sesuo
brolį, o tarp jųdviejų atsiduria ir Metjiu, kuris dalinai imasi žaisti
paauglišką meilės žaidimą su dvyniais, kol galiausiai įsimylį Izabelę, tačiau
gyvenimas yra žaidimas, meilė irgi – teigia filmas, todėl Metjiu tenka pritapti
arba atsisakyti šio farso. Filmas prisodrintas ir senojo kino, personažai
žaidžia, svinguoja kone kiekviename žingsnyje, atkartodami kino industrijos
scenas ir bandydami nuspėti, kuri scena iš kurio filmo – neatspėjus, tenka „nusižeminti“
seksualiai, pvz.: nusimasturbuoti, pasimylėti ir t.t. iš tikrųjų tai iš pradžių
lyg ir trikdo – kam viso to reikia, kam šis farsas, kam toks žaidimas, bet
staiga suvoki, kad žmogus nėra vien tik visuomeninė klišė, mes santykiams
suteikiame tokios rutinos ir kasdieniško polėkio, kad režisierius sumanė, jog
visa tai tėra tik žaidimas, gyvenimą ir santykius reikia režisuoti kaip filmus,
nes tai tik žaidimas, kuris teikia laimės, žinoma, tai ne tik protestas prieš „normalų“
gyvenimą, bet apskritai prieš 1968 – ųjų metų protestus, kurie žlugdė kino
industriją.
Filmas nepaprastai nustebino savo idėjomis, intymiais
santykiais ir visu išplanavimu. Be jokios abejonės tai geriausia, ką mačiau per
visą šį mėnesį, todėl filmui negailėsiu paties aukščiausių balų. Galima teigti,
kad lengva sugluminti žiūrovą vaizduojant panašų siužetą, bet mane sudomino ne
tiek gluminančios scenos, kiek naujo požiūrio, naujų charakterių perteikimu į
nūdienos pasaulį. Slapta netgi aš užsinorėjau būti vienas iš personažų ir nors
trumpam, nors savaitei ar kitai pažaisti gyvenimu ir meile.
Jūsų Maištinga Siela,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą