Sveiki visi, kino gerbėjai,
Vėl grįžtu prie savo mėgiamo Woody Allen‘o ir šįkart teko pasimėgauti jo
filmu „Lemiamas taškas“ (Match Point) (2005). Na, po tokio šedevro kaip „Vidurnaktis
Paryžiuje“, net nesitikėjau, kad Allen‘as kažkuo labai nustebins, bet visgi
nustebino. „Lemiamas taškas“ – tai britiška dvasia pritvinkęs sudėtingas
pasakojimas apie kaltę ir pasirinkimą. Neabejotinai filmas remiasi į
Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ – šią knygą skaito ir pagrindinis
filmo personažas istorijos pradžioje, tačiau Allen‘ui rūpėjo nekopijuoti
Raskolnikovą, bet veikiau sukurti atvirkštinį jo prototipą – „kaltę paslepiame
po kilimu ir gyvename toliau.“
Filme atpažinau Allen‘ui būdingų intelektualų buržuazinių ir intelektualų
antiburžauzinių veikėjų charakterius, kurie labai įsismelkę į kultūros šaknis. Kaip
visada čia kalbama apie operą, dailę, meną, muziejus, ką labai mėgsta ir pats
režisierius. Tarp socialinių skirtybių atsiranda dvasinė trintis, charakterių nesutapimai
ir pagrindinio herojaus nepilnavertiškumo kompleksas. Nors Krisas pasiekia
visko, ko jis nori, tačiau dabai didelį filmo dalį jis blaškosi ir yra
įsitempęs balansuojantis ties nervų riba. Jį kamuoja ne tiek teisingas pasirinkimas,
kiek pasirinkimas, kuris jam būtų naudingas – tuo jis skiriasi nuo
Raskolnikovo. Kaltė jo neveikia, jis tik bijo, kad neteks privilegijų ir
patogumų, o prigesus aistrai, lieka tik patogaus gyvenimo įvaizdis ir saugumas,
kuriems apgint jis pasiryžęs drastiškiems poelgiams. Tie poelgiai gal kiek
nebūdingi Allen‘ui, sakyčiau, labiau priminė Q. Tarantinui būdingą atomazgą su
kriminaliniais fejerverkais. Vyras, atsidūręs ties nervų krizės riba, taip pat
gali daug kam pasiryžti, nemažiau nei kuriamos Almodovaro moterys.
Bet kokiu atveju, tai gan sudėtingas ir apgaulus personažas, kuris dėl
lengvų, bet rafinuotų tonų atrodo iš pradžių pakankamai melodramatiškas ir
banalus, bet tai trunka tik pirmąją filmo valandą, kai gėrimės flirtu, opera,
intelektualiais pokalbiais, vynu ir šampanu. Pagrindinį vaidmenį sukuria
žavusis Jonathan Rhys Meyers, kuris tokio fantastiškai dailaus sukirpimo galėjo
išvesti iš proto ne vieną Allen‘o sukurtą moters personažą, o ką jau kalbėti
apie Scarlett Johansson, kuri šiame dešimtmetyje pasirodė ne vienoje ir ne
dvejose Alle‘no juostose, tik dar ne visas suspėjau pamatyti – tai moteris
apsigimusi būti ne tik graži aktorė, bet ir BAISIAI talentinga. Ji tiesiog
užburia... kaip ir visas filmas, kuris, mano akimis, tikrai buvo geresnis už „Kasandros
prakeiksmą“ (2007). Kanų kino festivalyje žiūrovai plojo iki apsiputojimo,
matyt, tikrai buvo už ką.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą