Sveiki,
Mane nuolat traukia
istoriniai filmai ir jų interpretacijos. Šįkart apvaliojo stalo riterių
istorija „Karalius Artūras“ (angl. King Arthur) (2004), kurį, pasirodo,
kadaise viena akimi per reklaminius intarpus teko matyti per TV, bet nieko
beveik neprisimenu, tik tam tikras nuotrupas... Žodžiu, nežinodamas, kad jį esu
šiek tiek prabėgomis matęs, ryžausi ir vėl žiūrėti.
Tikėjausi kur kas
daugiau. Tikrai! Esu pasipiktinęs prastu scenarijumi – nėra beveik jokios
intrigos! Dekoracijos, nors ir geros, jaučiamas šiaurietiškas šaltis, bet
visiškai nepajutau vidinės filmo atmosferos. Sukviesta daugybe puikių britų ir
skandinavų aktorių, kurių net nesitikėjau išvysti šiame filme, tačiau pats
filmas... Galiu pasakyti, kad mirtinai ištęstas, įvykiai sudėlioti taip, lyg
juose nuolat kažko trūktų, neapčiuopiau esmingų įvykių grandinės – kažkas
kažkur bėga, kovoja, laksto, draskosi tarp Romos imperijos ir „laukinių“
barbarų. Ir jei ne ta Keiros Knightely bei Clive Oweno kuriama romantiškai
estetiška aistros linija, sakyčiau, filmas būtų vienas prasčiausių tokio žanro
pavyzdžių. Dėmesį prikaustė tik scena ant užšalusio ežero, o numanomas finalas
tiesiog pritrenkė savo naivumu ir prastumu.
Nepatiko. Nepaliko
jokio įspūdžio. Jaučiuosi lyg jautis surupšnojęs prastos žolės kupstą, kai
visai šalia buvo sultingos šviežios žolės. Neskanu.
Mano
įvertinimas: 3.5/10
Kritikų vidurkis:
46/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą