Filmas: "Feniksas" / "Phoenix"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti Kino pavasario repertuaro filmą „Feniksas“ (angl. Phoenix) (2014), kuris sulaukė absoliučiai teigiamų kino kritikų atsiliepimų ir neprastų žiūrovų atsiliepimų. Filmą režisavo vokiečių režisierius Christian Petzold, kurio visus filmus kritikai daugiau ar mažiau yra linkę vertinti labai puikiais. „Feniksas“ pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai į sugriautus miestus ir gyvenimus sugrįžta išlikę gyvieji. Na, filmai apie holokaustą kasmet vis ekranizuojami, perkuriami ir interpretuojami naujai, todėl jų sulaukiame daug ir vien dėl savo skaudžios tematikos yra vertinami dažnai labai teigiamai.

„Feniksas“ vienas iš tų filmų apie šią istorinę tragediją, kuri vėlgi suvirpina žiūrovų širdis ir priverčia permąstyti žmogiškumo ribas. Neįtikėtinai sukrečiantis Nelės ir Džonio personažai balansuoja ant keisto psichologinio kičo, tai ir spėliojama visą filmą, ar vyras apsimeta, jog neatpažįsta savo buvusios žmonos, ar tiek yra įtikėjęs jos žūtimi, kad negali išsikapstyti iš savo pragaro. Lygiai taip pat ir Nelės personažas – kiek ji nori susigrąžinti Džonį, leisdamasi į keistą sąmonės ir gyvenimo rekonstrukcijos „darbą“, o kiek ji pati jaučiasi mirusi ir nebe toji Nelė? Filmas keistas prisikėlimo ir buvusio gyvenimo rekonstrukcijos koliažas, gal kiek neįprastas ir keistas, gal kiek simboliškas ir teatrališkas, todėl sunkiai įtikinamas. Būtent šio filmo silpniausioji pusė ir yra, kad buvo visgi sunku patikėti, ar veikėjai žaidžia, kodėl jie kalbasi ir bendrauja taip „ištęstai“, teatrališkai, stingdydami jausmus, žodžius, veiksmus, lyg žiūrovui demonstruotų momentalumo statiškumą. Aišku, nelygu kaip į tokią raišką pažiūrėsi – tas abejojimas veikėjų tarpusavio psichologiniais žaidimais gali būti išties labai gražus, bet kartu ir filmo trūkumu.

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas vis tiek įdomus, nors ir pirmoji jo pusė tokia sekloka, tiesą sakant, nuobodoka, praradusi intrigą, tačiau intriga atsiranda Nelei ir Džoniui pradėjus žaisti šį gyvenimo atstatymo žaidimą. Bet kokiu atveju labiausiai filme žavi žmogiškumo paribiai, kai veikėja užuot atstūmusi savo vyro išdavystę, priima jį tokį, koks jis yra, užuot jo nekentusi. Atleidimo kaina – beribė, o paskutinieji filmo kadrai tiesiog užgniaužia gerklę ir atimą kvapą. Į visus iškeltus klausimus ir abejones filmas neatsako, atsako nutrūkus kadrams tik pats žiūrovas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela