Knyga: John Williams "Stouneris"

John Williams. „Stouneris“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Apie John Williams (1922-1994) knygą Stouneris tikriausiai girdėjo kiekvienas knygų gurmanas, sekantis šiuolaikinės verstinės literatūros srautą. Stounerį pavadinti šiuolaikine literatūra tikriausiai būtų rimta faktine klaida, nes šis amerikiečių romanas pirmą kartą pasirodė 1965 metais ir buvo iš esmės nepastebėtas ne tik literatūros kritikų, bet ir skaitytojų. Dabar šis romanas, perleistas 2003 metais, praėjus beveik dešimčiai metų nuo autoriaus mirties, pakilo iš pelenų ir tapo literatūrine sensacija „iš praeities“. Tiesą sakant, itin retai nutinka tokie dalykai, kada nepastebėti kūriniai po šitiek metų šauna savo populiarumu į bestselerių sąrašų viršūnes, tai gal kiek tendencinga, nes literatūra gręžiasi į praeitį, nualinta naujų formų ir atsinaujinimo galimybių.

Atsiribojus nuo šio kūrinio komercinės sėkmės, visgi pabandžiau vertinti knygą be visų „bestselerinių“ etikečių. Daugeliui šis kūrinys paliko neišdildomą įspūdį, todėl vis skaitydamas lyg ir bandžiau šį svetimą emocijų pliūpsnį priskirti savo asmeninėms emocijoms, lyg nevisai pagrįstą pretenziją sau, kaip skaitytojui, kuris irgi privalo patirti skaitymo orgazmą, nes negi šitiek rietuvių puikių paskutiniu metu knygų perskaitęs neva negaliu įžvelgti šiame kūrinyje blyksinčio brilianto? Kartais nereikia bijoti pasakyti, kad knyga per blanki, kad „nusigyvenusi“ panašių temų ir rašytojų kontekste.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, visgi knyga man patiko, nors ir priminė neseniai skaitytą Julian Barnes romaną Pabaigos jausmas. Stouneryje veiksmas vyksta pagal visus klasikinio romano dėsnius: romiai viskas pradedama pasakoti nuo pagrindinio veikėjo Viljamo Stounerio vaikystės ir užsibaigia rūškana senatve, aprėpiant visus žmogaus brandos etapus, atskleidžiant daugybę paralelinių tipinio vyro gyvenimo patirčių – darbas, karas, meilė, atžalos, senatvė, konkuravimas... Viskas iš esmės lyg tipiniame romane, kuris be abejo yra sukaltas talentingai. 

Veikėjo Stounerio charakteris – pilnas romios ir mąslios melancholijos, todėl nesunku įsivaizduoti liesą vyrioką (asociacija su knygos viršeliu), kuris lėtai apmąsto savo veiksmus ir įsipareigojimus, todėl itin retai leidžia pasireikšti emocijomis. Pasakojimo tonas atliepia Stounerio charakterio vibracijas ir tai šioje knygoje tampa itin žavu, suteikia harmonijos įspūdį. Neįtikėtinai romus Stouneris toks atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, tačiau jis turi ir prigesusių ambicijų bei parako kovoti su dekanu Lomaksu, kuris visomis išgalėmis trokšta atsikratyti teisuoliu Stouneriu. Kartais neaiškios, bet dėl to tik ir įdomiau, paties veikėjo moralinės normos. Turint galvoje, kad romanas parašytas dar prieš seksualinę revoliuciją ir turint galvoje veikėjo nuostatas, kartais atrodo, kad Stouneris ne toks ir vienpusiškai teigiamas, jis susivilioja pagundomis, per teisuoliškumą įsivelia į universiteto konfliktus, susiranda daug jaunesnę meilužę... Galiausiai iš visų „už ir prieš“ susidėlioja gana margas Stounerio paveikslas, kurį galima apibūdinti kaip vyriškai nugyvento gyvenimo peizažą. Ar šis egzempliorius literatūroje vis dar įdomus? Be jokios abejonės, šį įspūdį sutvirtina mano mėgstama vertėja Violeta Tauragienė, pasižyminti geru žodžių pojūčiu ir mokėjimu perteikti atmosferą, netausodama lietuvių kalbos aruodo. 

 Rašytojas John Williams.

Ar tai knyga apie vieno vyro vidinį pasaulį? Galima sakyti taip, ne veltui knygos pavadinimas sutampa su veikėjo pavarde. Šioje knygoje labiausiai žavi rūškanas niūrumas ir kone magiškas Stounerio mokėjimas prisitaikyti be didesnės kančios. Jo požiūris į gyvenimą toks švelnus ir neužaštrintas (nors situacijos pakankamai aštrios), J. Williamso sukurtas veikėjo būdas kažkaip leidžia kristi liūdnai ir minkštai, bergždžiai tikintis, kad veikėjas netrukus bus tiek sukrėstas ir palūžęs, kad ims maištauti, pasirinks desperatiškus sprendimus, tačiau akivaizdu, kad rašytojui rūpėjo ne ugningo charakterio tipo veikėjas (kas, žinoma, būtų patraukliau masiniam skaitytojui), bet iš esmės mąslus žmogus, kurio gyvenimas srūva upės tėkme, kas gali kai kam netgi pasirodyti pernelyg nuobodžiai, tačiau tai kaip tik įdomu. Mes pertekę ryškių, sodrių ir maištaujančių personažų rinka literatūroje, kad kartais galime atsikvošėti, kaip paprastas, didelių ydų neturintis ir konfliktų vengiantis personažas, kuris visada renkasi tylesnį ir saugesnį komforto zoną, staiga gali imti ir sukrėsti. 

J. Williamsas visą Stounerio potencialą nukreipė ne į išorės įvykius, bet į lokalų knygišiaus docento vidinį gyvenimą, kuris tik paviršutiniškai gali pasirodyti nuobodokas, bet stiprus epinis užmojis pasakoti chronologine seka nuo vaikystės iki senatvės rodo norą, (kuris iš esmės autoriui ir išsipildė), sukurti netipišką ir ne literatūrinės formos atžvilgiu novatorišką kūrinį, bet tradiciniu pasakojimu grįstą subtilią biografinio braižu užpildytą pasakojimą. Retkarčiais Stouneris man siejosi su J. M. Coetze romano Nešlovė veikėjų dėstytoju, kuris įsimylėjo nepilnametę mokinę ir dėl to užsitraukę nešlovę. Kai kuriais atvejais šie iš skirtingų kūrinių naivumu pasižymintys veikėjai atrodo itin panašūs, o jų principai tiesiog žudo juos pačius, kas šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti netgi mazochistiškai amoralu, tačiau man, kaip skaitytojui, tokie nepopuliarūs sprendimai kaip tik jaudina ir tai, aišku, rodo šios knygos meninę vertę, nes joje glūdi sukurtas „diskutuotinas“ personažas.

Nepasakyčiau, kad knyga kažkuo itin sukrėtė ar sužavėjo, tačiau ji be jokios abejonės gera. Parašyta tradicinės prozos pagrindu, ji gali pasigirti iš esmės nepopuliariais ir masinėms literatūros skaitytojams nepataikaujančiais (keista, juk bestseleris!) autoriaus pasirinktais sprendimais. Žinoma, knygos stiprioji pusė yra melancholiškai švelnus pasakojimo pobūdis, realizuojantis subtilų ir literatūriškai įsimenančią Stounerio charakteristiką. 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Kino teatras "Lietuva" - griovimo procesas

Sveiki,

Šiandien buvo nugriautas legendinis Vilniuje buvęs kino teatras „Lietuva“, kurį ilgą dešimtmetį bandė atgaivinti įvairiais projektais menininkai, tačiau tikriausiai to nepakako, kad šis pamažu vis labiau apsiblaususiu tampąs pastatas būtų išgelbėtas. Aišku, gal niekas ir nebesitikėjo, kad vėl pakils koks nors kino teatro židinys, bet bent tikėjosi kokio kitokio meniško kampelio. Visgi buvo visų norams pasipriešinta ir ši vieta nugriauta – ji liks tik žmonių atmintyje ir senose fotografijose... Meldžiuosi, kad šioje vietoje neiškiltų koks nors prekybos centras, arba dar blogiau, kokia nors kvaila verslo įmonė ar banko filialas.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Rihanna - "Love The Way You Lie (Part II)" (Eminem) [lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie Rihannos daina pavadinimu „Love The Way You Lie (Part II)“, kuri buvo įtraukta į atlikėjos penktąjį solo albumą „Loud“. Tai išties keistas dainų projektas, nes pirmoji šios dienos versija pasirodė tais pačiais metais baltojo reperio Eminemo albume. Pirmoji dainos versija pas reperį sulaukė stulbinančios sėkmės – YouTube kanale peržiūrų per milijardą, pelnytas Grammy apdovanojimas kaip geriausias vaizdo klipas ir t. t. Iš esmės Rihannos albume pateikta šios dainos moteriškosios perspektyvos dvi dainos versija ir įrašyta piano versija bei vėl kartu su Eminemu.

Šįryt pabudau lovoje ir kažkodėl galvoje pradėjo būtent skambėti ši daina. Tiesiog gera baladė visais gyvenimo atvejais, bet tikriausiai tiems, kurie nusivylę santykiais ir meile. Nors Eminemo albumo versija irgi gera, tačiau labiau vertinu baladiškesnę šios dainos versiją iš Rihannos albumo. Siūlau tiesiog pasiklausyti duetinio ir piano versijų.

Versija su Eminemu iš albumo:

Piano versija:

Žodžiai / Lyrics

 

[Rihanna]
On the first page of our story
The future seemed so bright
Then this thing turned out so evil
I don’t know why I’m still surprised
Even angels have their wicked schemes
And you take that to new extremes
But you’ll always be my hero
Even though you’ve lost your mind

[Chorus:]
Just gonna stand there and watch me burn
But that’s all right because I like the way it hurts
Just gonna stand there and hear me cry
But that’s all right because I love the way you lie
I love the way you lie
Oh, I love the way you lie

[Rihanna]
Now there’s gravel in our voices
Glass is shattered from the fight
In this tug of war you’ll always win
Even when I’m right
‘Cause you feed me fables from your hand
With violent words and empty threats
And it’s sick that all these battles
Are what keeps me satisfied

[Chorus]

[Rihanna]
So maybe I’m a masochist
I try to run but I don’t wanna ever leave
'Til the walls are goin’ up
In smoke with all our memories

[Eminem]
It's morning, you wake, a sun ray hits your face
Smeared makeup as we lay in the wake of destruction
Hush baby, speak softly, tell me you're awfully sorry
That you pushed me into the coffee table last night
So I can push you off me
Try and touch me so I can scream at you not to touch me
Run out the room and I’ll follow you like a lost puppy
Baby, without you I’m nothing, I’m so lost, hug me
Then tell me how ugly I am, but that you’ll always love me
Then after that, shove me, in the aftermath of the
Destructive path that we’re on, two psychopaths but we
Know that no matter how many knives we put in each other’s backs
That we’ll have each other’s backs, ’cause we’re that lucky
Together, we move mountains, let’s not make mountains out of molehills,
You hit me twice, yeah, but who’s countin’?
I may have hit you three times, I’m startin’ to lose count
But together, we’ll live forever, we found the youth fountain
Our love is crazy, we’re nuts, but I refuse counsellin’
This house is too huge, if you move out I’ll burn all two thousand
Square feet of it to the ground, ain’t shit you can do about it
'Cause with you I’m in my fuckin’ mind, without you I’m out it

[Chorus]

I love the way you lie [3x]

Jūsų Maištinga Siela