Sveiki,
skaitytojai,
Ką teko girdėti apie italų kilmės
šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti
(1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas,
galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę
A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent
jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“
(angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino
aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey
Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir
dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir
kitokius „pačiuožusius“ menininkus.
Istorija pasakoja apie
paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio
Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją.
Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias
dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu
sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas,
atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“
pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus,
nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į
jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su
žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.
Iš tikrųjų filmui pavyko
perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir
gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška,
sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto
sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad
net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška,
turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu
išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis
pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o
vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei
homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote
pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna
tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas
aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos.
Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų
turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!
Mano įvertinimas:
7/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą