Sveiki,
Yra tokių filmų apie Antrąjį
pasaulinį karą, kurie eina ir praeina, atrodo, lyg ir dalyvavai mūšyje, buvo
įdomu, tačiau tie filmai ima ir pasimiršta. Ir yra tokių filmų, pavyzdžiui,
kaip visiems patinkantis „Pianistas“ (2002), kuris įstringa ir net po
dvidešimties metų įvardijame kaip vieną geriausių filmų apie holokaustą. Sukurti
filmą apie karą ir apie kare esantį beginklį žlugdomą žmogų – yra du skirtingi
dalykai ir, žinoma, antrasis variantas visada jaudins labiau nei, tarkim, karo
strategijos vaizdavimas ir milijonai lavonų. Būtent pagal antrąjį scenarijaus perspektyvą,
kuriuo žiūrovas gali labiau susitapatinti su veikėju, ir yra rusų režisieriaus Elem
Klimov (1933-2003) Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas „Eik ir žiūrėk“
(rus. Иди и смотри) (1985). Internete galite rasti ir kitokių
versijų pavadinimų, pavyzdžiui, „Eiti ir žiūrėti“ arba „Ateik ir pažiūrėk“ ir
pan. Filmas anuomet buvo garsus, o plačiame pasauliniame kontekste netgi pasitiktas
kontraversiškai. Jame nusifilmavo netgi lietuvių žymūs aktoriai Liubomiras Laucevičius
bei Vladas Bagdonas.
Filmas pasakoja apie
Baltarusijoje galimus Antrojo pasaulinio karo įvykius. Dėmesio centre –
vaikinukas Flyora, kuris dar net ne vyras, o tik vėlyvos stadijos išgyvenantis
paauglys, kuris trokšta eiti į karą ir ginti tėvynę nuo priešų. Daugelis tokio
amžiaus berniukų, nežinodami, kas tas karas, kaip jis atima protą ir koks jis
gali būti žiaurus, troško iš patriotizmo ir heroizmo šio potyrio. Taigi berniukas
iškeliauja į miškus ir jau nuo pat pirmųjų dienų patiria karo siaubą ir neteisybę.
Miške susipažįsta su panašaus amžiaus mergaite, jie savotiškai netgi flirtuoja,
kol nepradeda kristi į mišką vokiečių bombos ir leistis parašiutais kareiviai.
Galiausiai filmas pamažu virsta į keistai kameros ir mizanscenų išgaubtą
jaunuolio psichuojančią realybę. Nebeaišku, kur čia lietuje šokanti mergina ir
grožis, o kur nuo bombų apkurtusio vaikino košmarai, todėl vieną akimirką
atrodo, kad filmas tampa neberealus, netikroviškas, susitelkęs į praradimų ir
siaubo ekspresiją, kaip antai Muncho paveikslas „Klyksmas“. Filmas pradeda
kalbėti groteskiškais, siaubą keliančiais vaizdiniais, pavyzdžiui, žmogaus
kaukolė aplipdoma moliu ir iš jo padaroma Hitlerio kaliausė, pastaroji
įsmeigiame kryžkelėje vokiečiams erzinti...
Visa tai perteikiama per
vaikinuko nuolat banguojančią nestabilią psichiką. Sužinojęs, kad jo mamą ir
sesutes sušaudė už daržinės, jis paklaiksta ir trokšta keršto, tačiau netrukus į
kraštą įsiveržia vokiečiai ir dėl nelaimingų aplinkybių jis papuola į deginamo
kaimo ir masinio sunaikinimo egzekuciją, kurioje įkaušę vokiečiai
išprievartauja, sušaudo ir sudegina tiek vaikus, tiek moteris, tiek vyrus, o
berniuko veidas, taip dar neseniai troškęs herojiško karo, pasensta per vieną
dieną... Filmas šiurpiai bauginantis, įtaigus, nelengvas. Daug dalykų tenka
pateisinti, ypač keistus makabriškus scenarijaus sprendimus, kurie tik iš
pradžių kelia šypsnį, norisi ginčytis dėl neva paliktų loginių klaidų, tačiau
tai jaunuolio sąmonės pokyčio ir realybės (nebe)suvokimo filmas, o ne filmas
apie faktus.
Daugelis piktinasi iki šiol, kad
būtent rusai tokiu būdu degino ir žudė ištisus kaimus, kad filmas yra
politizuotas, tiesiog užsakytas Sovietų Sąjungos parodyti, kokia didi yra rusų tauta.
Filmo pabaigoje yra viena tokia scena, kuri iš tikrųjų yra pagrindinis matas,
kad šis filmas nėra propagandinis įrankis „papuošti“ rusų garbę (dabar
politizuotų filmų su amerikiečiais didvyriais pilna, tačiau niekas nekalba apie
propagandą). Toji scena, kai vokiečiai priremti prie sienos ir dabar rusai
renkasi juos nuteisti garbingai, ar tokiu pat metodu juos sušaudyti, kaip jie
šaudė vietinius. Jau atrodo, kad filme įvyks didysis propagandinis motyvas, kad
rusais atseit save „pasivaizduos“ kine kilnesniais, tačiau ranka nesudreba, jie
tiesiog apipila benzinus vokiečių karius ir sušaudo, filmas atsisako
iliustruoti, kad nukentėjusioji pusė yra kažkokie žmogiškesni ir
nepasiduodantys kerštui ir karo manipuliacijai.
Sunku, ką ir bepridurti, tik tai,
kad Andrejus Tarkovskis labai panašų filmą sukūrė daug daug seniau – „Ivano
vaikystė“ (1962) ir sukrėtė pasaulį. Tarkovskio filme taip pat turime berniuką,
kuris veržiasi nugalėti vokiečius, tačiau galiausiai tampa į karo smegduobę
puolusia auka. „Eik ir žiūrėk“ turi labai daug panašumų su „Ivano vaikyste“ –
abu juos labai rekomenduoju pasižiūrėti, nes, ko gero, tai vieni geriausių rusų
filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur vaizduojami vaikai pasensta greičiau,
nei jie įsimyli ir užauga.
Mano įvertinimas:
10/10
IMDb: 8.3
Jūsų Maištinga Siela
Keista, kad niekur nemaciau Lauceviciaus interviu apie si filma,butu idomu suzinot apie filmavima...
AtsakytiPanaikinti