Sveiki,
Antrasis karantino etapas po
vasaros ir rudens labai sunkus. Negalvojau, kad jis taip tvos tarsi su kočėlu per
mano smegenis. Man atrodo, kad aš jau visą pusmetį nieko gero nenuveikiau, kad
keliuosi, einu į darbą, atidirbu, kelias dešimtis kartų atidarau šaldytuvo
dureles, prilaikinu gausybę įkeltų naujienų ir fotografijų, ginčijuosi
su homofobais, kurie teigia, kad visi mes be išimties esame tik tam, kad darytume
vaikus, o jei nedarai, turėsi po mirties atsiteisti su Dievu dėl sodomijos, kam
ėjai prieš gamtą. Esu išvadinamas kvailu propagandininku, kuris kaip vyskupas
tepa šūdą kitiems ant kaktos. Tiesą sakant, beveik pramoga.
Vėl tada žiūriu pro langą. Vasaris
šaltas, sniegingas. Kaip reta. Tiesos internete nėra, tačiau lendu ir
komentaruose atsikertu homofobui, po to per dantis suduodu daugiavaikei mamai
iš Kretingos, pasveikinu su šv. Valentino diena įsimylėjėlius, po to vėl
apvemiu kokį homofobo komentarą, nes negaliu pakęsti, kaip neapykanta vadinama „nuomone“.
Graužiuosi, kad galėčiau ir turėčiau daryti jogą, spinduliuoti palaikymą ir
meilę, o dabar tik naglai bandau įrodinėti, kad kiti neturi teisės
įrodinėti, kaip gyventi. Sveistas sviestuotas, dešra dešruota, bulvė bulviuota
ir... Nėra visame tame prasmės. Nematau. Ir vakar nebuvo, ir rytoj vėl viskas
kartosis iš naujo, ir nebus kaip užpildyti to slogumo, beprasmybės.
Palaukit, ar aš kankinuosi? Taip. Miegu,
jeigu galiu, po 14-15 valandų, nes kai nubundu, žinau iki menkiausių smulkmenų,
ką veiksiu. Baisiausia, kad nežinau, ką galėčiau pakeisti, todėl lendu į
internetą ir susikolioju su nepažįstamais dėl vertybių, įsitikinimų ir beveik
jaučiu, kad tai primena masturbaciją, nes nei jie pakeis mano nuomonės, nei aš
pakeisiu jų. Jie bijo įvairovės, fetišo, juoda oda apsitraukusių gėjų su
botagėliais, nes jie neturi teisės tokiais būti. Juokinga, kai galime
nuspręsti, kaip ir koks turi būti pasaulis žmonėms. Tik tarškiname ir barškiname
klavišais, beveik kaip italai, kai vakare iš balkonų šaukštais, puodais ir
keptuvėm pasveikina vieni kitus su dar viena beprotiškos izoliacijos diena. Daug
triukšmo. Tokio nebylaus, internetinio, analfabetiškai sumiksuoto su rusiškais
ir angliškais teksto hibridais. Dažnai skauda galvą, nieko nenoriu, nebent
skaniai ir visąlaik valgyti arba pliektis su homofobais. Sustorėjau kaip
šernas. Žiema nuobodi, nors ir graži, tačiau grožis nejaudina, nes jis praeis,
o tu vis tiek būsi toje karantino būsenoje. Nenoriu dėl nieko stengtis, nenoriu
keltis į darbą, skaityti ir žiūrėti rimtų filmų, net nenoriu ginčytis su
homofobais, bet tenka, nes kitaip be to beprasmiško veiksmo būtų dar blogiau. Būtų
žiūrėjimas į vieną tašką. Veikimas, kad ir kokia iliuzija, yra geriau, negu
nieko.
Klausiate, ar bloga diena? Ne.
YouTubeje peržiūrėjau tikriausiai visus įmanomus linksmus vaizdo įrašus su
šuniukais, kačiukais, su girtuokliais, vaiduokliais, NSO, raganom, su
snieglentėm ir buitinėm nelaimėm. Niekas nebejaudina. Kaip niekada jaučiu, jog
užmušinėju net ne laiką, o savo jaunystę, gyvenimą. Bijau, kad po karantino ir
nebenorėsiu grįžti, nes savaime būsiu atbukęs, atpratęs nuo adrenalino – ar jaudulys
iš tikrųjų dar egzistuoja? Ar yra stresas ir savirealizacija, būna neatrastų
dalykų? Jau dabar kažkaip dingsta tie pojūčiai, būti nuolatiniam kažkokiam
virsme, dabar tiesiog blunku kaip senas laikraštis balkone prieš saulę. Geltonuoju
ir gangrenuoju. Lendu vėl į komentarų mūšį, ten mano savotiška „Sostų karų“
imitacija, bet skauda galvą, mane ten užsipuola 20 homofobų, nė vienas beveik
manęs negirdi, niekas nestoja mano pusėn, kiekvienam privalau atsikirsti – argi
būna dar beprasmiškiau, kai minia daužo vieną vyruką? Prisimenu vaizdus iš „Sostų
karų“, prisimenu vaizdus iš Baltarusijos mitingų. Bet ir tai netikra, atrodo,
kad neegzistuoja ši tikrovė, esu tik robotas, algoritminė programa. Vėl skauda
galvą, vėl puola homofobai... Turėčiau vėl grįžti prie sveikesnės mitybos,
daugiau judėti, sportuoti, bet nenoriu, neturiu nė gramo motyvacijos, o ir jėgų
nėra, vien amžinas tingėjimas ir bezdėjimas. Išsikvėpęs šampanas po baliaus
prie lauko tualeto kur nors kaimo turizmo vienkiemyje. Kam aš dar esu? Mano
mielas karantinas, mano kalėjimas be grotų, bandelė be razinos, alkanos katės
pusnyse tyko žvirblių, apsnigti ir apšikti paukščių automobilių stogai, net BMW
ir tą apdergė – iš viršaus visos transporto priemonės lygios, gaila, kad žmonės
visgi lygesni už kai kuriuos kitus žmones.
Norėčiau pakeisti pasaulį,
padaryti ką nors prasmingo, bet net negaliu pakeisti savo kvailos būsenos. Galiu
tik išeiti į šaltą balkoną, pamirkti karštam vandeny, apsukti apie kvartalą
ratą, nuo kaukės užrasotais ir užšalusiais akiniais, pusaklė nukaršusi katė,
įpuolanti į medžius, tačiau nenoriu, nebejaudina, neįdomu, nėra prasmės net
valkiotis... Kažkas turėtų įvykti, sukrėsti žaibiškai, bet plūduriuoju kaip
luotas, išprievartauto berniuko lavonėlis Karibų paplūdimyje, mano darbalaukio žydros
jūros fone, kuris neturi prasmės, nes gali būti, kad niekada neatsidursiu
panašiame rojuje, todėl galiu nebent apgailestauti, vargingai ir apgailėtinai
graužtis, kad viskas eina šuniui ant uodegos ir nėra pasaulyje teisybės, nes
tikriausiai jos nebeliko ir manyje.
Geltonuoju ir gangrenuoju. Senstu
su kiekvienu kavos puodeliu, iškritusiu plauku, menkstančiomis kasmet akių dioptrijomis.
Vasaris tuoj įpusės, tuoj praeis Valentino diena, praeis Vasario 16-oji, praeis
lygiadienis, praeis atlydys, praeis pavasaris... Ir kas iš to, kai receptoriai
ir hormonai, atsakingi už gyvenimo aistrą ir troškimą patirti kažką naujo, ima
ir dingsta? Šuo, kuris neės padėtos skrudintos anties, nes manys, kad ji vis
vien guminė. Juk uoslė atbukusi, klaidinga. Kas lieka, kai nelieka gyvenimo
džiaugsmo? Kas gi po to? Belieka vaidyba. Vienuolės apsitraukia lateksinius
sijonėlius, heteroseksualai gėjiškus odinius rūbus ir prasideda, (ko
taip trokšta visi be išimties homofobai), prasideda sodomiška pasaulio pabaiga.
Apokalipsinis venecijietiškas karantininis karnavalas. Bet ar tai besugebės mus
sujaudinti?
Jūsų Maištinga Siela
Ryti, kol neįsivėlėte į tą karą - buvote vienas mano labiausiai gerbiamų žmonių. Kai pas žmones skiriasi pasaulėžiūros, mėgstami dalykai - nuo to pasaulyje atsiranda tik daugiau spalvų. Bet spalvos dingsta, kai pradedama fanatiškai brukti sava pasaulėžiūrą kitiems. Tada lieka tik juoda arba balta. Aš, kaip ir visi esame laisvi pasirinkti - mėgti tuos žmones ar nemėgti. Galiu pasirinkti, žiūrėti Jūsų rekomenduojamą filmą LGBT tematika ar ne. Bet kai pradedama brukti - įvyksta stiprus atmetimas. Nuoširdžai linkiu stabtelėti ir pergalvoti.. Jūs tikrai turite kitų būdų formuoti nuomonei..supriešinimas norimo rezultato deja neduos.
AtsakytiPanaikintiAčiū labai už Jūsų straipsnius. Išskyrus tuos viešinimus.. Nuoširdžiausi linkėjimai!
Žinoma kad bus ir stresas ir adrenalinas Bus pavasaris ir kaļbant nuostabiais Andre acimano knyg9os zodziažo dangus pabučiuoja zemž o jūs skaitysit ir rasysit esate nesrnese mano atradtas stebuklas
AtsakytiPanaikinti