Karantino dienoraščiai: heiteriai, susiskaldžiusi Lietuva, tradicinės vertybės, tikrovės nebuvimas, matrica ir Geitso sąmokslas

Sveiki,

 

Ar mes kiekvienas pajėgus ką nors pakeisti? Ne, ne daryti dėl veiksmo, bet pakeisti? Pavyzdžiui, savo būseną? Gyvenime buvau priartėjęs prie to, ką būtų galima pavadinti išsigryninimu, tačiau tai truko apie pusantrų metų ir prieš pirmąją karantino dekadą vėl stojo šešėlis, kuris vis plečiasi ir plečiasi ir, atrodo, jam nėra galo. Protu lyg ir suvokiu, kad visa tai reikia priimti ir leisti egzistuoti, tai tik energija. Apie tai prirašyta daugybę knygų, apie tai kalbama dvasinio tobulėjimo seminaruose, tačiau nepajėgiu, lyg jau visus metus būčiau užstrigęs į kažkokius savidestrukcijos spąstus. Kartais šventai tikiu, kad reikia nusigraužti koją, kad galėčiau nebekentėti.

 

Būdamas karantine, nebejaučiu, jog gyvenu. Viskas atrodo nebetikra. Internetinis žinių srautas atrodo kaip nesiliaujanti srutų paplovė. Ar tai mano paties atspindys? Vienoje pusėje visokie privisę nacionalistai su hiper aktyviomis homofobėmis Astra ir Nendre prieš Stambulo konvenciją, kur buriasi ir kuriasi ištisos komunos prieš Europos Sąjungą. Kitoje – viskuo kaltinama „Laisvės partija“, norintiems džiaugtis, kur puolami LGBTQ žmonės, steigiamos tūkstantinės facebooke grupės, renkami parašai, kovojama su saviškiais dėl kažkokių tariamų vertybių ir to, ką norima atimti. Tradicijas? Šeimas? Ar vietą gyventi ir kitiems? Dezinformacijos ir informacijos karai, Širvintų rajono merės pasisakymas dėl sergančiųjų skaičiaus, kaukių dėvėjimas ir pažeidimai, šmeižtas ant Šimonytės, visokie besikeikiančių ir „tradicines vertybes“ išpažįstančių mažaraščių nekentėjų-heiterių, intelektualų pulkai prieš kažkokią grėsmę tautai, baimė dėl skiepų, bauginimas dėl skiepų pasekmių ir priešingai – jei nesiskiepysi, kas tada bus? Mirčių statistika ir net antraštės apie atšąlančius orus pateikiamos kaip iš apokalipsinio siaubo filmo: bijokite, piktinkitės, būkite įbauginti, gąsdinkitės ir gąsdinkite, jauskitės nesaugūs, pažeidžiami, menki... Pasaulio pabaiga ant nosies! O kur dar be paaiškinimo kertami medžiai, kaltų paieškos, kur dar priekaištai ir replikos iš kitų sferų. Užeikite į facebooko puslapį „Vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą Lietuvoje“, kurioje beveik 60 tūkstančių sekėjų ir visi jie deda, varo ir keikiasi, kolioja, ir žemina visus ir bet ką, kas „įmetama“ iš viešosios spaudos naujieną: nėra vertybių, nėra pagarbos, nėra siekiamybės, tik neapčiuopiamas idealumo siekimas per niekinimą. Tai heiterių trolių fabrikas po labai gražiu ir patogiu pavadinimu. Tai, palaukite, čia tokia ta tradicinė vertybė ir saugi šeima, kai tėvai susirenka, pažemina visus, prirašo trydą rusiškų keiksmų ir paaiškina, kas ir kaip turi gyventi? Bijau, kad tokia jėga gali būti itin didelė ir iškreipta, panašiai kaip Vengrijoje ar Lenkijoje. Tai galia, aukso veršis, kurį nori sekti liberalizmu nusivylę žmonės, kurie nemokėjo nei priimti laisvių, nei jomis pasinaudoti. Tai vergų tautos požymis ir statistiškai, kaip bežiūrėsime, jis gajus labiausiais Rytų Europoje, kur tos laisvės ir būta mažiausiai.

 

Gali būti, kad mane jau suskaitmenino Geitso paskleistas virusas, būsiu išgėręs ne tą piliulę (jeigu atsimenate filmo siužetą), jaučiuosi panašiai, nes man atrodo, kad manęs nebėra, mano mintys įkritusios tarp antraščių, tarp žodinių įžeidimų, karų ir įrodinėjimų. Ir dar baisiau – aš tame dalyvauju ir kol kariauju, jaučiuosi beveik gyvas. Gal ir aš koks Sorošo anūkas, tik to nežinau, bet man pasakys viešojoje internetinėje erdvėje, kiek man sumokėta... Ten visi viską vieni apie kitus žino net nematę fotografijos.

 

Aš prarandu realumo jausmą ir protą. Tas visiškai man aišku. Kas vyksta socialiniuose tinkluose ir kaip žmonės suskaldyti pulkeliais dėl tariamo priešo ir atbukę dėl „vertybių“, kurias žūtbūt nuo kažko reikia apginti. Dar niekad man neatrodė informacinis burbulas toks didelis ir dar niekad tiek smarkiai manęs emociškai nevaldė tie informaciniai karai. Kaip tai pavadinti? Civilizacija? Tikrove? Realybe? Kas tai yra, tas tikrovės modelis, kuris mane valdo ir į kurį esu įtrauktas? Suskilęs neapykantos pasaulis su nužemintais autoritetais, kur kiekvienas mato priešą ir neįvertina kitoniškumo unikalumo. Tai ne tikrovė. Man jau nebe. Tai meškos spąstai.

 

P. S. Yra tokia poetė Ilzė Butkutė, kurios profilį kartais paskaitinėju. Ji gyvena kaime, turi namelį ir lysvę, fotografuoja vasarą saulėlydžius virš vandens telkinių, o žiemą, kaip dabar, spingsinčias žvaigždes. Dieve, kaip gerai gyventi toje išgrynintoje tikrovėje, kur žmogaus nėra, kur net vilkas, kad ir koks plėšriausias beužklystų, jis pultų tik dėl savigynos, o ne dėl to, kad tu dėvi vaivorykštinę kepuraitę.

 

Jūsų Maištinga Siela