Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Ir nėra pabaigos Vasario 16-ajai

(fot. Bess Hamiti)

Sveiki,

Vasario 16-oji mūsų tautai itin svarbi. Net neketinau daryti šio įrašo, nes viską jau susakėme socialiniuose tinkluose. Mano gyvenimas tarp „laisvų“ lietuvių gana prieštaringas. Tai kartais panašu į nuoširdžias krepšinio rungtynes: jeigu tu nežaidi lietuvių komandoje, vadinasi, nelabai tau kas yra veikti ir pačioje Lietuvoje. Kas toji Lietuva? Gyvūnas ar rugio varpai – nė motais ta Lietuva, tai tik mums, žmonėms ji yra reikšminga. Šiandien pagalvojau, kad esu menkas patriotas, nes būti patriotu yra labai didelė grėsmė būti nacionalistu, todėl labai atsargiai reiškiu meilę tėvynei. Pamenu, per nacionalines mūsų šventes sumušti kitataučiai. Juk iš meilės Lietuvai, ne kitaip. Jie nešė Vytauto atvaizdą, mojavo trispalve ir tuo pačiu prie batų buvo prilipęs svečio iš Maroko kraujas...

 

Nenoriu kalbėti, kokia graži yra Lietuvos idėja be tamsiosios realybės pusės, be to, kad Lietuva gali būti ir galingas ginklas niekinti, skriausti, skaldyti ir talžyti (prisiminkime Vytauto paminklo ir Šimašiaus paplūdimio karus Lukiškių aikštėje). Labai noriu, kaip ir kasmet, kad to liktų mažiau ir mažiau. Kad mažiau būtų aiškinančių, kas gali atvykti gyventi į Lietuvą, kas gali mylėti ir tuoktis, o kas negali.

 

Man patiko šiandien perskaitytos Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės mintys apie tai, kad Lietuva kaip valstybės darinys yra, o štai žmonės vis dar sugraduoti pagal tam tikrus požymius. Kai kas iš lietuvių kitus laiko mažiau lietuviais, pavyzdžiui, išvykusius dėl nepritekliaus dirbti svetur. 30 metų šlovinama laisvė taip dar ir netapo tikra realybė tarp pačių žmonių. Dar skaudžiai ir kantriai mokomės, net ne metais ir naujais įstatymais, bet kartomis. Tai šimtmečio klausimas, nes taip lėtai kinta lietuvio savimonė. Tam tikrose grupėse, socialiniuose sluoksniuose – taip, bet vieningos Lietuvos idėja vis dar tėra tik idealas, siekiamybė. Tikriausiai visada taip ir bus, kol būsiu gyvas, nes tai mūsų visų gerumo matas, mūsų tobulėjimo tikslas, tai, kas mus daro geresniais. Toji vizija labai svarbi, bet mes žinome, kaip lengva prisidengus nacionalistiniais ženklais visur ieškoti priešų, netgi tarp savų lietuvių.

 

Šią nuotrauką padarė Bess Hamiti Kosove. Ant jos uždėjau Lietuvos vėliavą, nes ir Kosove, ir Kanadoje, ir Madagaskare lietuvis turi išlikti visų pirma ne tiek lietuviu, o žmogumi. Be žmogiškumo ir empatijos, negalioja joks „lietuvio“ statusas. Tai nereiškia, kad niekinu ir menkinu lietuvių tautą ar tapatumą, tik sakau, kad judame link savo idėjos, o bejudėdami taip tobulėjame, kad nusimetame bet kokius skirtumų supriešinimus ir pagaliau pripažįstame lėtai ir skausmingai, o kartais beveik nenoriai kiekvieno iš mūsų unikalumą. To ir linkiu. Būti žmonėmis lietuviais.

 

Jūsų Maištinga Siela