Filmas: "Eliziejus" / "Elysium"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Dešimtasis filmas.

 

Kaip aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium) (2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus, trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.

Kaip tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja (tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...

Tiesą sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis, viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias, kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai – tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje, neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia, veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs vakarą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela