Sveiki,
Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Vienuoliktasis filmas.
Italų
režisierės Alice Rohrwacher filmas „Laimingasis Ladzaras“ (ital. Lazzaro
Felice) (2018) buvo pristatytas ir rodomas „Scanoramos“ kino festivalyje,
tačiau anuomet buvau jį praleidęs, kadangi neturiu aiškaus santykio su
šiuolaikiniu italų kinu. Jeigu turiu galimybę rinktis kokį nors filmą, tai tikriausiai
itališką filmą būsiu linkęs praleisti ir pasirinksiu kažką kitą. Tiesa,
paskutiniuoju metu vis daugiau ir daugiau papuola į mano akiratį itališko kino,
paskutinįkart „Scanoramoje“ matyta intriguojanti drama „Blogos pasakos“ iš
tikrųjų neblogai mane paveikė, kaip, beje, ir „Laimingasis Ladzaras“.
Šis
filmas toks keistas, kad sunkiai beprisimenu matęs kažką panašaus! Iš tikrųjų
kartais būna tokių eksperimentinių ir siužetiškai susuktų dėl
ekstravagantiškumo filmų, kurie nesižiūri, per daug jie keisti ir tas keistumas
būna preciziškas, tiesiog erzinančiai brukamas kaip išskirtinumas, tačiau jame nieko
daugiau nelieka, o „Laimingasis Ladzaras“ visgi išlaiko pusiausvyrą tarp
realumo ir siurrealizmo. Filme vaizduojamas itališkas izoliuotas kaimiškas
ūkis. Čia žmonės gyvena kaip prieš kokius kelis šimtus metų t. y. sunkiai dirba
vienos markizės lauko darbus, patys gyvena sausakimšai prastuose namuose.
Galiausiai sužinome, jog markizė jiems meluoja apie išorinį pasaulį, juos laiko
izoliuotus nuo tiesos, kad baudžiava jau labai seniai panaikinta... Tame
pačiame ūkyje dirba Ladzaras, kuris padeda markizės sūnui imituoti pagrobimą,
tačiau greitai pats suserga ir jam atsitinka nelaimė.
Persiritus
filmui į antrą pusę, vyksta keisti siužetiniai netikėtumai. Veikėjai pasensta
15-18 metų, jie gyvena mieste, sužinoję visą tiesą apie ilgus metus praleistus
vergovėje. Tačiau Ladzaras nepaseno nė su viena diena, jis susiranda savo
artimuosius ir netgi pusiau brolį ir pribloškia savo nemirtingumu... Tai
siurrelistinis filmas, kuriame „einama“ keliais svarbiais teminiais frontais.
Vienas iš jų – nemirtingumo ir amžinybės siekis, kurį perteikia nesenstanti
Ladzaro figūra. Ir, žinoma, socialinė kritika, kuri tiek ūkyje, tiek
civilizuotame šiuolaikiniame mieste yra apkartusi ir visais atžvilgiais
neteisinga žmogui. Filmas tarsi sako, kad bėgant amžiams ir epochoms baudžiava
iš tikrųjų nebuvo panaikinta, ji tiesiog deformavosi į kitokias formas. Anuomet
vergytė ir sunkus darbas markizei, o dabar – vergavimas bankams ir kapitalizmui.
Visuomenės atstumtieji ir juodadarbiai stengiasi išgyventi abejose socialinėse
terpėse, Ladzaras stebi pasaulį savo didelėmis ir vaiskiomis akimis ir, atrodo,
kad jis arba labai atsilikusio proto, arba tiesiog įkūnija žmogų-angelą, kuris
neturi savyje jokio pykčio ir tikrovę priima besąlygiškai. Iš tikrųjų tai veikėjas
pranašas, kurio dėka išgaunama gėrio ir blogio pusiausvyra. Visumoje tai
keistas metaforiškas filmas, tačiau kaip tik dėl pasirinkto siurrealistinės
kino kalbos, simbolių ir idėjų nenuobodu žiūrėti, skatina analizuoti ir ieškoti
tokioje kino kalboje prasmės.
Mano įvertinimas:
8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.5
Jūsų
Maištinga Siela
labai geras
AtsakytiPanaikinti