Sveiki,
Amerikiečių
režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai
– kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis
pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano
matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir
aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus
kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl.
Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske,
kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant
kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis.
Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai
išsiskirdami, tai vėl susieidami...
Filmas
perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms
detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama
ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne
viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma,
režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra
netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų
tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug
įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros
standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora,
nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių
santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per
prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“,
bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip
pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant
juos privalumais.
Filmas
šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet
besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį
kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje
tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį!
Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų
netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo
kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks
filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o
aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.4
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą