Hannah
Kent. „Atsidavimas“ – Vilnius: baltos lankos, 2022. – p. 448.
Sveiki,
Kaskart
vis sunkiau man įveikti storesnę nei 300 puslapių knygą, bet jeigu renkuosi
storesnę, tai atranka milžiniška, kad nepasijusčiau skaitydamas tarsi elektros
kėdėje t. y. nuobodžiaudamas ar tik bukai sekdamas siužeto vingius, kuriuos
galima gana lengvai nuspėti. Kadangi australų rašytojos Hannah Kent
(g.1985), galima sakyti, Lietuvoje irgi bestseleriais tapusios knygos Paskutinės
apeigos (Baltos lankos, 2016, 2022) ir Gerieji žmonės (Baltos
lankos, 2017) mane buvo įtraukusios ir sudominusios, tad laukiau, kada pasirodys
trečioji talentingosios australės knyga Atsidavimas (angl. Devotion),
kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
Istorija
prasideda jautriu pasakotojos kreipimosi į klausytojus-skaitytojus. Pamaniau,
kad čia tas senas efektas, kada iš mirties patalo apžvelgiamas gyvenimas,
tačiau pasakotoja neapibrėžia nei laiko, nei erdvės ir tik pačioje knygos
pabaigoje atskleidžiamas tikrasis pasakojimo atskaitos taškas t. y. pomirtinis
laikas, kitaip sakant, trys dienos iki paėmimo dangun, o pačių biblinių motyvų
romane rasis ir daugiau, nes istorija mus nukelia į 1836-ųjų Prūsiją, kurioje
vyksta religinės reformos. Kas žino ankstesnes H. Kent romanus, tas žino, kaip
autorė stengiasi autentiškai perteikti istorines ir kultūrines detales, tad ir
šiame romane ji remiasi Prūsijos senųjų liuteronų emigracija į Australiją
istorija. Prūsijoje tuo metu karalius, norėdamas suvienodinti ir reformuoti
tikėjimą, buvo uždraudęs senąjį liuteronų religiją, tačiau Kajaus gyvenvietės žmonės
nenorėjo atsižadėti senojo tikėjimo, todėl miškuose slapta rengė mišias pagal savo
konfesijos ritualus. Galiausiai karalius davė šansą nepaklūstantiems emigruoti
svetur... Šioje Kajaus gyvenvietėje autorė kuria dviejų labai jaunų merginų
Hanės ir Tėjos draugystės istoriją, kurių magiška trauka perteikta draugystė
šiek tiek priminė Tarjei Vesaas trumputį romaną Ledo rūmas (Baltos
lankos, 2021).
Tėjos
tėvai – visko per pirmąją nepavykusią emigraciją netekę Kajaus naujakuriai,
kurie įsitaiso pakrypusioje pamiškio trobelėje. Taip jau buvę ne kartą, kad
karalius atšaukęs savo leidimą emigruoti, tad viską išpardavusiems sentikiams
liuteronams belikdavo skurdžiai klajoti po kraštą ir kur nors prisiglausti.
Hanės tėvai taip pat svajoja apie laisvą tikėjimą emigracijoje, tačiau jie irgi
baiminasi Tėjos tėvų likimo. Kol visi senojo tikėjimo gyvenvietės žmonės
galiausiai gauna leidimą išvykti, niekur negalėjusi pritapti Hanė spėjo
susidraugauti su šviesiaplauke atėjūnų dukra Tėja. Hanė jai išduoda paslaptį,
jog geba girdėti giesmes gamtoje, ji savo naujajai draugei atvėrė tiesą, jog
medžiai, vandenys ir samanos jai dainuoja. Tai antgamtiški sugebėjimai, tačiau
ir Tėjos motina vendė Ana Marija taip pat laiko pas save uždraustą burtų ir žiniuonių
knygą, dėl kurios šeima rizikuoja būti išvaryta ir sentikių bendruomenės...
Knyga
sudaryta iš kelių pasakojimo dalių. Pirmoji skirta Kajaus gyvenvietei ir
liuteronų istorinei situacijai apsakyti, Tėjos ir Hanės draugystei išskleisti
bei vaizduoja pirmąją kelionės dalį laivu „Kristi“. Nuo Europos iki tolimosios
Australijos keliauti tenka šešis mėnesius, tad autorė didelę dalį istorijos
skiria šiai įspūdingai varginančiai kelionei aprašyti. Blusos, skorbutas,
šiltinė, prasta mityba, surūgęs vanduo, audros ir sekinančios mirtys
naujakurius australus imigrantus labai išsekina. „Visi atrodė išblyškę,
neramūs. Suprantant, kad dabar mes jūroje, kad tvirta žemė nepasiekiama, nėra
net užtektinai vietos nelaimės padariniams tvarkyti, atmosfera darėsi įtempta
(p. 175).“ Šioje kelionėje autorė kuria įtampą ir tarp tikinčiųjų. Vyrauja
puritoniškas atsidavimas bendruomenėje, todėl prietaringieji matydami, jog Ana
Marija prie merdinčios dukros glaudžia Mozės uždraustą knygą, suformuoja
neigiamą kitų požiūrį į Tėjos šeimą. Atrodo, kad toji įtampa dėl uždraustosios
knygos tuoj išsispręs, bet autorė išlaiko šį kozirį iki pasakojimo galo, kol
galiausiai šioji uždrausta knyga tampa Tėjos lemtimi.
Kelionės
metu dėl ligos žūva Hanė, tačiau istorija nesibaigia, kinta tik jos pasakojimo
perspektyva. Antroji knygos dalis perteikta magiško realizmo būdu. Hanės
šmėkla, nesitraukdama nuo Tėjos, bando suvokti savo pomirtinę ne tik būseną,
bet ir prasmę. Jos lavonas atsidūręs jūros dugne nuolat rezonuoja su paskui
Tėja keliaujančia dvasia. Stebėdama savo mylimąją Hanė nuolat patiria pavydo,
meilės ir rūpesčio akimirkas, kurių metu junta smėlį, jūros vandenį, kriaukles,
šaltį, regi pasaulį užtvindančius apokaliptinius potvynius – kūno pojūčius iš
jūros dugno. Nepastovi svyruojanti būsena tampa Hanės egzistencijos laiko ir
erdvės nauju matmeniu; vienu metu ji gali būti įsikibusi Tėjos, tačiau
aplinkybės bloškia ją į kitą erdvę ir leidžia klajoti po kitų žmonių gyvenimus.
Hanė įkūnija angelą sargą, tačiau pati išgyvena transcendentines akimirkas,
įsikūnija į eukaliptus, žvėris, pajaučia, kaip gera įsikūnyti į skerdžiamą
kiaulę ir padėti gyvuliui nebijoti. Iš vienos pusės autorė, kurdama šmėklos
liuteronės paveikslą, leidžia kaip niekad sau fantazuoti, iš kitos pusės kuria seną
klišę, jog meilė yra stipresnė už mirtį.
Autorė
gera strategė, būtent šmėkliška veikėja pasitarnauja kaip „žiūronai“ perteikti
antrosios romano dalies vokiečių prūsų kolonijos įkurtuves. Ji aprašo
nesvetingą kraštą, bet daug žadančią prasiskolinusiai bendruomenei ateitį,
pirmuosius bandymus ręsti namus, statyti bažnyčią, bet perteikia ir jaunuolių
pirmuosius bandymus kurti santuoką ir šeimą. Hanė su pasigėrėjimu ir šiokiu
tokiu pavydu stebi brolio dvynio Matijaus gyvenimo istoriją, Tėjos vestuves su
Hansu, savo tėvų ir bendruomenės gyventojų likimus, tačiau tiek Tėja, tiek Hanė,
net išskirtos mirties, jaučia viena kitos begalinį ilgesį. „Eukaliptai,
raudonieji, mėlynieji, dėkoju jums. Žinoti, ką reiškia mausti kaip šakniai,
ieškančiai vandens. Ką reiškia savyje turėti švelnią laiko apimtį. Ačiū už
malonumą tos kelionės greta Tėjos alkį, kai galėjau būti jos lapija (p. 318).“
Akivaizdu,
jog knyga apie dviejų merginų meilę puritoniškais šios religinės bendruomenės anais
laikais būtų tapusi tikra tragedija, tačiau autorė nesistengia kurti LGBTQ
literatūros, jai kur kas svarbiau atsidavimo, dvasinio ryšio paieškos ir to
ryšio laikymasis, kuris aiškiai koreliuoja su harmoninga meilės santvarka
gamtoje, kurioje neuždrausta mylėti taip, kaip myli begalinę giesmę giedančios
visumos dalys, kurias jaučia ir suvokia Hanė. Akivaizdu, jog šiai darnai
priešprieša tampa krikščioniškoji griežtai savo santvarkos rėmuose
besitvarkanti bendruomenė. Kitą vertus, knygoje minimi ir kolonistų susidūrimai
su vietos čiabuviais Peramangk žemėse, pastarieji padėjo pirmaisiais
metais atėjūnams išvengti bado. Senieji Australijos gyventojai taip pat jaučia
ryšį su gamta ir neturi nuosavybės sąvokos, jiems pasaulis panašiai patiriamas
kaip patiria Hanė – visumą iš dalių ir dalis kaip visuma.
Autorė
šioje knygoje be proto stengėsi perteikti transcendentinę pasaulio pajautos
visumą, pasitelkdama mistiką, liaudies prietarus, pagoniškus ritualus, žiniuonių
išmintį ir pomirtinio gyvenimo sampratą, artimą čiabuvių ir krikščionių hibridiniam
požiūriui. „O Dieve, koks didingas tas mirties blyksnis, kai pamiršdavau
artėjančias vestuves ir sužeistą savo širdį! Tai buvo mano panacėja nuo
nepaliaujamai tvinkstančios meilės, grasinančios mane uždusinti (p. 378).“
Nors autorė pabaigos žodyje teigia, kad nesiekė sentimentalios
istorijos, tačiau skaitant šią knygą būtent su sentimentalumu teko grumtis.
Autorė taip užsispyrusiai stengiasi plačiai aprašyti meilės jausmą ir begalinį
atsidavimą, jog, atrodo, peržengia saiką, jaučiasi perdėtas rašymo tęstinumas. Žinoma,
autorės proza labai poetizuota, sutaurinta, tačiau Hanės meilė perteikta labiau
kaip liguista manija, sakyčiau, panašiai kaip tie depresyvūs žmonės, kurie po
skyrybų traumos nebepajėgia sukurti naujų santykių, todėl panyra į nihilizmą.
Kitą vertus, suvokiama, jog autorė šneka apie amžiną sielų dvynių sąryšį, kuriam
nepavaldūs nei puritoniški teisingo tikėjimo apynasriai, nei pati mirtis.
Atsidavimas
– iš vienos pusės sentimentalokas lesbietiškas meilės romanas, kuriame Hannah Kent
daro viską, kad jis toks nebūtų, t. y., sentimentalumą bando paversti į žmogaus
ribotam protui neapibrėžtus belyčių sielų amžinuosius ryšius, o Australijos
kolonijinę istoriją pateikti transcendentine šmėklos istorijos mistifikuota
perspektyva. Iš vienos pusės romanas įtraukia, jį lengva skaityti, jis pulsuoja
kultūriniais-istoriniais kontekstais, tačiau be kelių netikėtų pasakojimo
perspektyvų, atrodo, jog romanas drungnas, daug kas nuspėjama, nors sudėtos
nemažos autorės pastangos viską perteikti ypač jausmingai ir estetiškai. Tikriausiai
Atsidavimas mažiausiai man patikęs šios autorės romanas, kol kas
didžiausią įspūdį padarė Gerieji žmonės.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą