Sveiki,
skaitytojai,
Šių metų Kanų kino
festivalio Auksinės palmės šakelę nuraškė prancūzų režisierė Justine Triet su
detektyvine kriminaline drama „Kritimo anatomija“ (kai kur verčiama kaip
„Nuopuolio anatomija“) (pranc. Anatomie
d'une chute) (2023) ir, kaip mėgsta pabrėžti
festivalio rengėjai lytiškumą, tai viso labo tik trečioji moteris režisierė,
pelniusi šį apdovanojimą (kiti: „Pianinas“ 1993, „Titanė“ 2021). Pernai
makabriškai ciniškas „Liūdesio trikampis“ pelnė šakelę švedams.
Beveik pustrečios
valandos filme, atrodo, lyg ir nieko itin šokiruojančio, kas nenutiktų
paprastame detektyve, nevyksta. Filmas europietiškai globalus, todėl savaime multikultūrinis
ir probleminis šeimiškai. Pagrindinė veikėja Sandra – vokietė, vyras, kuris
numiršta – prancūzas, abu kalbasi namie tik angliškai, o vaikas – hibridas. Suaugusieji
turi savų ambicijų dėl gyvenimo veiklų, meninių ambicijų. Užuot rašęs, vyras
restauruoja kalnuose paveldėtą savo trijų aukštų namą. Iš jo vieną dieną ir iškritęs
miršta, o žmonai Sandrai tenka aiškintis ekspertams ir teisėsaugai, kol jos
byla netampa žinoma nacionaliniu lygiu, tada į detektyvą įsitraukia visi, kam
patinka šunų lenktynės, kitaip sakant, azartas. Ar nuteis žmoną už vyro nužudymą,
ar ne? Ar ji kalta? Ar ji monstras? Režisierė išnaudoja visus klasikinio televizinio
kriminalo variantus t. y., narplioja asmeninius šeimos skalbinius, iškelia visą
neskanumą ir problemas į viešumą teismo salėje ir dar supriešina visuomenę,
hiperbolizuodama plėšrų ir ne visada taktišką prokuroro puolimą įtariamosios
atžvilgiu. Tiesiog klasika.
Didžiausias koziris
istorijoje – aklas sūnus Danielius, kuris liudija netvirtai, iškraipo faktus,
privelia nesąmonių, nuo kurių žiūrovui stebėti visą istoriją tik smagiau. Šiaip
iš tikrųjų filmas paliečia ne vieną temą. Viena įdomesnių – sudėtingas internacionalinių
menininkų gyvenimo priešprieša (noriu pagirti, kad konflikto barnio dialogai iš
abiejų veikėjų buvo sukonstruoti ir perteikti labai įtikinamai!); kita tema –
kaip viešojoje erdvėje kuriamas žmogaus monstro portretas ir šiuo atveju
viešieji teismai, paversti televiziniais cirkais, tampa griaunančia jėga pačiai
Sandrai, kad net nebelieka vietos tikrajam gedului. Per pustrečios valandos
filme daugmaž išaiškėja tikroji istorija, bet ne tiek, kaip Holivude, kad būtų
viskas žiūrovui paraidžiui išskiemenuota. Galiausiai stipriausia filmo dalis
yra užkoduota pačiame filmo pavadinime „anatomija“, kas ir reiškia ne tik
detektyvinio galvosūkio narpliojimą, bet ir sudėtingų menininkų šeimos santykių
peizažą, su sudėtingai utriruotais konfliktais ir veikėjų lūkesčiais,
kylančiais iš buitinio lygmens ir peraugančius į labai motyvuotus
psichologinius barjerus, traumines patirtis. Čia kriminalas tėra tik paviršius pademonstruoti,
kas yra tikrasis šios istorijos vidinis „įdaras“.
Pagrindinį Sandros
vaidmenį sukūrė vokiečių garsi ir jau mano pamėgta aktorė Sandra Hüller („(Ne)tobulas
vyras“, 2021; „Tonis Erdmanas“ 2016‘ „Requiem“ 2006 ir kt.). Pastaroji su šiuo filmu
savo karjeron įsirašė dar vieną sudėtingą, įtaigų ir jaudinantį vaidmenį. Jeigu
atvirai – filmas nėra kažin koks labai jau novatoriškas, provokatyvus ar aršiai
aštrus kaip antrai „Kvadratas“. Klasikiniais triukais režisierei pavyksta
sukurti tiesiog gerai užraugintą daugiasluoksnį detektyvą, perteikti
jaudinančiai sumontuotus kadrus, daugiau ar mažiau leidžia jaudintis dėl
Sandros gyvenimo ir likimo. Tiesiog geras, neskubus europietiškas kinas ilgam
žiemos vakarui.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą