Alice Munro. „Brangus gyvenime“ – Vilnius: Alma littera, 2014. – p. 312.
Sveiki, brangieji skaitytojai,
Ką žinau iš kanadiečių rašytojų? Tikrai, kad Margaret
Atwood! Nemažai jos kūrinių išleista ir išversta į lietuvių kalbą, ji man toji,
kuri apskritai reprezentuoja Kanadą ir jos literatūrą. 2013 metais gal kam buvo
nemaža nuostaba, kad literatūros Nobelio premija buvo skirta apsakymus
rašančiai kanadietei Alice Munro (1931-2024), nes daug kas lažybose
statė už Haruki Murakami, kuris, tenka pripažinti, galbūt niekada to Nobelio ir
negaus. Rašytoja taip pat 2009 metais pelnė Tarptautinį Bookerį (anuomet
buvo kitokios šios premijos taisyklės). Paskutinė Alice Munro knyga originalo
kalba pasirodė 2012 metais ir tai buvo apsakymų rinktinė Brangus gyvenime
(angl. Dear Life), kurią į lietuvių kalbą išvertė šiaip jau knygas apie Indiją
verčianti Danguolė Žalytė. Taigi, Brangus gyvenime tapo taip pat ir
autorės atsisveikinimu su literatūra, bet užtat koks – po metų ji sako kalbą
per Nobelio ceremoniją!
Apsakymai pamažu, bet sunkiai pradeda pildyti lietuvių
verstinę literatūrą nišą. Tai lemia ir autorių žinomumas bei visuotinai matomi
tarptautiniai laimėjimai, premijos, ir tai, kad patys lietuviai ima rašyti
daugiau apsakymų, nors, tenka pripažinti, kad su romano populiarumu apsakymo
knygoms sudėtinga konkuruoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidyklos kažkada
dovanota knyga Brangus gyvenime nugulė lygiai dešimtmečiui į mano namų
biblioteką, kadangi knygos neapžvelgiau, leidykla nustojo man siųsti naujienas
ir perbėgau prie kitų leidyklų knygų, nors Alma littera iki šiol išleidžia
per metus puikių knygų. Šie man apsakymų atradimo metai. Po Lauren Groff Floridos
(Baltos lankos, 2019) kibau į Alice Munro prozą, o pastarąją, kiek menu,
labai mėgsta mūsų puikioji eseistė Giedra Radvilavičiūtė.
Šiaip knygos neketinau skaityti, jeigu nebūtų patikęs
pirmasis apsakymas; tokią sau esu įsivedęs taisyklę, nes gaila laiko
nepatinkantiems kūriniams, tačiau po pirmojo apsakymo norėjosi tučtuojau
skaityti kitą, po to dar kitą... Brangus gyvenime yra puiki knyga! Gal
pačiu laiku atėjusi pas mane, nes anuomet gal ir nebūčiau įvertinęs šios knygos
unikalumo. Knygą sudaro 15 apsakymų, o paskutinieji 4, kaip pati autorė rašo,
yra iš jos pačios gyvenimo, autobiografiniai. Tenka pripažinti, kad tai
atsisveikinimas, nors man paskutinieji apsakymai galbūt mažiausiai įsiminė, nes
mažokai vidinės pasakojimo įtampos, sakyčiau, kūriniai galbūt svarbūs labiau pačiai
autorei, nes dažniausiai juose veikėja, bylojanti pirmuoju asmeniu, prisimena
savo įsimintinus vaikystės momentus, pavyzdžiui, kaip ji norėjo pasmaugti savo
seserį; kaip numirusi namų tvarkytoja ir vietos keistuolė dainininkė, kuri
važiuodavo į šokius viena, jai karste pamerkė akį; kaip tėvas ją pliekdavo
daržu, kaip motina sirgo Parkinsono liga ir pan. Paskutinieji labiau primena
vaikystės peizažus, tam tikrus vaizdelius, bandymą rašymo būdu rekonstruoti
laiką, atmintį, grįžti dar kartą į praeitį.
Alice Munro pasakojimo stilius taupus ir tikslus. Tai nėra
toji grožinė literatūra, kurioje autorė stengiasi perteikti vietovių autentiką,
pasakoja ilgiausias biografijas ir istorinius kontekstus. Ne, kontekstams ji
labai reikli ir taupi, kartais užtenka jai paminėti, kad tai laikotarpis per
karą arba Didžiosios Depresijos laikmetis, todėl nebuvo pasirinkimo ir, atrodo,
nieko daugiau neplėtojama. Autorė susitelkia į pagrindinių veikėjų veiksmus ir
pasirinkimus, dažnu atveju nesistengia perteikti įmantriai dvasinių potyrių ar
vidinių išgyvenimų, paprastai kritines situacijas perteikia vienu viską užmušančiu
esminiu sakiniu ir to taupiam tekstui užtenka.
Visgi 20-30 puslapių apimantys apsakymai gana platūs
turiniu ir bylojantys apie žmogaus pasirinkimus, dažnai nepaaiškinamus, vedamus
aistros, geismo, nuslėptų ir neišrašytų traumų, skaitytojams numanų ir
pasilikusių už teksto ribų. Alice Munro nemėgsta to, kas pas mus lietuvių
literatūroje vadinama lyrine proza. Jai metaforos ir vidiniai žmonių parametrai
iškyla ir atsiskleidžia per veikėjų gyvenimo tėkmę, veiksmą, todėl jos
apsakymus lengva skaityti, tekstas neapsunkęs įmantrybėmis, tačiau A. Munro
mėgsta struktūriškai sumaišyti laiko linijas – tai jos literatūrinis triukas,
kuris pasiteisina, nes dažnoje pasakymo pabaigoje pavyksta nustebinti. Apsakymas
gali prasidėti vienu laiku, po to, atrodo, veikėjai lyg ir dalyvauja panašiu
laiku, bet pasirodo, jog iš tikrųjų jau praėję dešimtmečiai nuo kokio nors
pokalbio traukinių stotyje.
Galima sakyti, kad Alice Munro absoliučiai apolitiška,
neradau jokio apsakymo, kuris bandytų aprėpti daugiau nei paprasto ir privataus
žmogaus gyvenimą. Net istoriniai bei socialiniai kontekstai atrodo tik kaip lengvas
štrichas, todėl autorė nesukuria nė vieno veikėjo, kurį būtų galima dėl ko nors
pasmerkti, jai nerūpi ir moraliniai bei didaktiniai aspektai, šiuo atveju savo
taupumu ir intymiu priartinimu prie būties kasdienybės ir gyvenimo tėkmės man
primena mūsų novelistę klasikę Bitę Vilimaitę, nors B. Vilimaitė dar
subtilesnė, dar labiau tausojanti, tačiau tiek mūsų lietuvei, tiek kanadietei
rūpi ne politika, ne istoriniai kontekstai, bet vyrų ir moterų gyvenimai be jokių
feministinių, Seksualinės revoliucijos ar kitų rėmų, kas deklaruotų iškart A.
Munro prozišką vertybinę kryptį ir leistų priskirti literatūrą kokiai nors
nišai. Kitą vertus, rašytojos kuriamų veikėjų sprendimus veikia absoliučiai
seksualiniai įgeidžiai, kitaip sakant, tik iš geismo, aistros kitam veikėjai
daro lemtingus pasirinkimus. „Dabar suprantu. Dabar iš tikrųjų supratau, ir
iš tikrųjų kaltų nebuvo. Kaltas žmogaus seksualumas ir tragiška padėtis (p.
189)“. Sakyčiau, tai psichologizuoti tekstai, primenantys amerikietiškąją
prozos tradiciją.
Apsakymai dažniausiai aprėpia meilės temą, dažnai
neįmanomą, nelaimingą, gyvenimo pasirinkimuose paklydusią, nerealizuotą, nors
būta ir laimingai pasibaigusių istorijų. A. Munro pavyksta įtikinamai perteikti
savo veikėjus, atrodo, kad jie nėra sukonstruoti dirbtinokai iš pastangų. Aišku,
tą įspūdį sukuria ir tai, kad rašytoja atsisako pasakojimuose literatūriškumo,
arba jį prislopina tiek, kad svarbiausia lieka tik pati istorija. Man asmeniškai
labiausiai patinkantys apsakymai buvo knygos pradžioje. Apsakyme Amundsenas pasakojama
apie jauną mokytoją, kuri atvažiuoja į provincijoje esančią vaikų sanatoriją. Ten
ji susipažįsta su atšiauriu daktaru ir nusprendžia už jo ištekėti, tačiau
gyvenimas lemtingą dieną taip sumaišo kortas, kad moteris negali pamiršti iki
paties gyvenimo galo. Taip pat labai geras apsakymas Kad jis pasieks
Japoniją, kuris byloja apie moters pasirinkimus tarp mylimųjų, vieną
netikėtą pasimylėjimą traukinyje su nepažįstamuoju, kai tuo metu per atsitiktinumą
vos nemiršta mažametė dukra. Ribinė situacija kelia įtampą, tačiau A. Munro pasakojimas
kartu visada yra kažin kuo nuskausminamai saugus, nes pasitiki, kad taip ir turi
būti, nes taip gali nutikti ir iš tikrųjų nutinka gyvenime.
Puikus apsakymas Išvykimas iš Meiverlio apie policininką,
kuris vežiojo pilką pelytę primenančią religingos šeimos merginą iš kino
teatro, kur ji dirbo, namo. Akivaizdu, kad mergina ir policininkas turėjo
užmegzti romaną, tačiau Munro nėra primityvi, jai rūpi taip, kaip veikėjai
stebi kitų gyvenimus ir per juos permąsto savąjį, geba jį įvertinti. Apsakymo
policininko žmona galiausiai miršta nuo sunkios ligos, o nepavydėtinoje
situacijoje atsidūrusi mergina iš kino teatro Lėja savo likimu tarsi pamaino,
patvirtina, kad gyvenime tenka susitaikyti su didžiuliais praradimais. Štai
apsakymas Uostas pasakoja apie patriarchalinę šeimą, kurioje žmona, užguita
vyro, stengiasi atlikti žmonos ruošos darbus ir įtikti bei patenkinti sutuoktinį.
Šiuos užguitus santykius stebi moters sesers palikta paauglė, kuri taip pat
greitai dėl griežtų namų taisyklių pritaria patriarchatui. Galiausiai scena
bažnyčioje, kada vyras tampa dėl nemalonios situacijos pažeidžiamu vyruku, jis
nesulaukia tylios žmonos užuojautos, nes tas, kas kitą dėl savo galios
sumenkina ir nejaučia pagarbos, tas negali sulaukti užuojautos.
Autorei taip pat svarbi ir senėjimo tema. Štai
apsakyme Ežeras arti ji vaizduoja senutę, kuri turi atminties sutrikimų.
Pastaroji važiuoja į miestelį, ieško duotu adresu daktaro ir prisimena malonų
vyriškį, kuris prižiūri puikų sodą, tačiau galiausiai, pasirodo, istorija tėra
tik tikrovės iliuzija atminties praradimu sergančios moters atmintyje, vizijoje.
Idėja: nesvarbu, kad netenki atminties, paskutinieji tavo likučiai išnyksta,
bet tai, kas buvo gera ir malonu, tave gali aplankyti kaip apreiškimas ir
priminti apie gyvenimą.
Knygoje Brangus gyvenime esama ir kitų gerų
apsakymų, visų neapžvelgsiu, tačiau A. Munro proza paliko tikrai puikų įspūdį. Tiesą
sakant, mėgavausi tvirtai sukurtais pasakojimais, dažnu atveju, sukurta
įtaigia vidine įtampa. Buvau pamiršęs, kad galima šitaip paprastai, taupiai
rašyti iš esmės apie gyvenime vykstančius dalykus, kurie yra pamatiniai. Brangus
gyvenimas – tai knyga, kuri tinka ir jaunuoliams, ir vidutinio amžiaus
žmonėms, ir jau vyresnio, nes autorė nepolitizuodama sugeba byloti universalias
temas, kurios nėra jokios kanadietiškos ar egzotiškos, priešingai – labai tapačios
visiems, kas yra žmogiški. Knyga, iš kurios tikėjausi daug, tad daug ir gavau.
P. S. Ne vienas A. Munro
apsakymas vyksta traukinyje arba yra minimas traukinys kaip esminė transporto
priemonė. Įdomu tai, kad vieną iš apsakymų ir pats perskaičiau traukinyje,
todėl šioks toks kvapas ir atmosfera!
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą