Knyga: Ami McKay "Gimdymo namai"

Sveiki mielieji, einu iškarto prie reikalo – Ami McKay „Gimdymo namai“ – nuostabus romanas. Ką aš galiu bepasakyti, kad viskas ir taip aišku, tai nuostabus romanas, atitinkantis mano skaitytojo skonio receptorius. Jau kuris laikas ieškojau kažko panašaus, kažko tokio magiško ir užburiančio, ir štai į mano letenėles pateko McKay „Gimdymo namai“. Nežinau, kaip jums, bet man ši knyga buvo tikras skanėstas dėl savo nepaprastos erudicijos ir įdėto darbo. Visų pirma noriu padėkoti puikiai šio kūrinio vertėjai Emilijai Ferdmanaitei, kuri tiesiog nuostabiai išvertė romaną. Emilija Ferdmanaitė sugebėjo taikliai parinkti žodžius ir tinkamai perteikti knygos dvasią ir nuotaikas. Žodžiai knygoje nepaprastai sultingi, skanūs ir tokie moteriški. Visa knyga persmelkta moters, jos vargų, gyvenimo, džiaugsmų, ašarų ir kitų kasdieniškų dalykų. Antrą kartą skaitau kanadietišką literatūrą, prieš geroką metų į rankas buvo patekę kanadiečių rašytojos Margaretos Atwood „Oriksė ir Griežlys“, pastaroji taip pat įdomi ir sultinga knyga, „Gimdymo namai“, žinoma, ne ką blogesnis kūrinys. Tai knyga apie moteris dvidešimto amžiaus pradžioje, t.y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai moters gimdimą priiminėdavo viską išmanančios pribuvėjos. Knygoje labai vaizdžiai pavaizduotas paslaptingas Kanados regionas, kuris vadinamas dar vaizdingiau – Naujoji Škotija, tai kalvota, vėjuota ir atšiauri vieta, kurioje gyvena žvejai. Gal iš dalies ir dėl to ši vieta padeda atskleisti ir moters paveikslus – moteris mylinti, moteris neprieštaraujanti, moteris laukianti sugrįžtančio vyro iš jūros su žibintais. Dievinu tokias knygas, kurios puikiai perteikia moters paveikslus, kurios atskleidžia, kad tikroji moters stiprybė slypi ne kur kitur kaip tik jos silpnume.

Vietomis knyga primena Emilės Brontės „Vėtrų kalną“, dėl savo nepaprasto klimato atšiaurumo. Puikiai knygoje akcentuojama viena taikli mintis, kad kol pasulis kraustosi iš proto, kol vyrai kariauja, kol civilizacija naikina tradicijas, moterys ir toliau gimdo, atneša naują gyvybę į šį pasaulį. Sena pribuvėja priiminėja vaikus, ji išmano tradicinę mediciną, todėl neretai pagal krikščioniškąsias vertybes tokios moterys laikomis raganomis, tačiau tik ne pribuvėja, ją gerbia visas kaimas, ji yra ta žiniuonė, kuri ne tik visada atspėdavo kokios lyties gims kūdikis, bet gali išbuti ir iš artbatžolių, nusakyti žmonių likimus. Į tokios senolės pribuvėjos akiratį papuola jauna mergaitė, kuri perima visas pribuvėjos žinias, o kartu ir „Gluosnio knygą“, kurioje esti surašyta visa pribuvėjiška išmintis. Bet niekas net neįtaria, kad šiai jaunai merginai teks susigrumti su didžiausiu to metu slibinu – civilizacija. Į šį kaimą tuo metu ateina daktaro Tomo invazija, kuri atneša naujus gimdymo namus, kuriuose esti jau šiuolaikiška medicina. Moterys ten gimdo jau be skausmo, jos apsvaiginamos narkotinėmis medžiagomis ir tokiais stipriais vaistais, kurie sukelia atminties praradimus, kadangi to meto medicina dar buvo ir pavojinga. Moterys yra priverstos pasirinkti mediciną arba pribuvėją ir čia įvyksta profesijų klasių kova tarp senojo ir naujojo pasaulio. Ir kas svarbiausia, knygoje taikiai nupasakojama, kad ne visada yra gerai tai, kas yra novatoriška.

Knygos tekstas puikiai atskleidžia, kad paslaptingos žolelės, antpilai, eliksyrai ir ritualai moterims labiau padeda pagimdyti sveiką kūdikį nei atėjusi medicina. Knyga prisodrinta sveiko magiško romantizmo, kuris slypi už realistiško šydo, tačiau knyga tuo ir įdomi, kad joje yra liaudies motyvų, kuriomis pastaruoju metu nepaprastai pradėjau domėtis. Na, kas gali būti skaniau, už visuos tuos moteriškų „dalykėlių“ aprašymus vyrams? Iš pažiūrų ši knyga lyg ir skirta moterims, tačiau neapsigaukite, ji labai sveika ir vyrams, tai būtų puikus naujas sveikas požiūris į moterį ne tik kaip į seksualinį objektą ir gimdymo mašiną, bet kaip ir nuostabią būtybę savo paties gyvastei palaikyti. Šioje knygoje dar egzistuoja ir feministinės idėjos, kova už moters būvį, kova už lygias teises, ypač tai pabrėžiama knygos pabaigoje, kai pagrindinė herojė Dora išvyksta į Bostoną ir ten susiduria su visai kitokiu moters įvaizdžiu visuomenėje. Knygoje yra ir baisių apraiškų, tai nepaliaujamas vyro smurtas prieš moterį, kai ji mušama su vaikais, kai vyro meilė suprantama kaip jėgos panaudojamas, o moters pareiga ne tik tenkinti seksualinius vyro poreikius, bet diena iš dienos sėdėti prie vaikų ir prie indų, kad vakare grįžęs vyras turėtų ko pavalgyti, sakyčiau, vergvaldystė, o ne šeima, bet to meto moterys pačios manė, kad taip ir turi būti, kol kažkas kažkur mieste nepradėjo krebždėti ir kalbėti apie moters teises.

Knygoje taip pat taikliai kalbama apie tai, kaip sunku būti kitokiam, apie tai, kad pati viesuomenė atsisako reformų vien dėl to, kad bijo užsitraukti vyro ir Dievo baismės. Tokią visuomenę ypač sunku keisti. Pati Dora dirbdama pribuvėjos darbą nuolat rizikuoja būti pakarta, nes to meto JAV įstatymai garantuoja, kad moteris turi gimdyti sveikai, tai yra medicinos apsuptyje, bet galiausiai moters teisės laimi ir tai buvo staigus protrūkis naujam mentalitetui susikurti. Knygoje taip pat egzistuoja ir ypatingas laikmetis, kada ne tik moteris turi pareigų, bet ir vyrai yra priklausomi nuo moterų, puikus pavyzdys būtų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kada į jį išeiti vyrui buvo garbė, o pacifistinės idėjos buvo visiškai netoleruojamos, vyras, nenorys karo, buvo laikomas nenormaliu ir negarbingu. Tai knyga apie tuos laikus, kai pasaulis lyginant su musiškiu buvo išprotėjęs, jei mums ten tektų pagyventi nors dieną – išprotėtumėme. Man asmeniškai knygoje geriausia buvo skaityti ir pajusti moters galią burti, priiminėti naują gyvybę, gal dėl to, kad pats šiuo metu apie tai renku medžiagą ir bandau kažka panašia tema kurti, todėl mane baisiausiai domina ši nuostabi tema. Siūlau ir Jums paskaityti „Gimdymo namus“, kaip beletristinį dokumentą menantį tuos laikus, kai pasaulis neturėjo net elektros, moterys negavusios patepimo laidojamos pelkėse, vaikai palikti vieniši, moterys mušamos ir laikomos vergės pareigose, dukterys išvaromos iš namų arba pardavinėjamos kaip prostitutės, paskaitykite apie tuos laikus, kai žmonės vis dar tikėjo prakeiksmais, raganomis, kai moterys pagimdydavo kasmet po vaiką, kol galiausiai mirdavo iš išsekimo pagimdžiusios dvyliką vaikų iš eilės, paskaitykite apie tuos laikus, kai devyniolikmetės galėdavo tapti našlėmis, paskaitykite apie naujos eros ir pokyčių laikus, kur susiduria senasis ir naujasis pasaulis. Autorė rašo nuostabiai, jos romanas toli gražu ne iš piršto laužtas, kadangi pati Ami McKay daug skaitė, rėmėsi žmonių pasakojimais ir liudijimais, todėl visai nenuostabu, kad knyga gavosi labai savita ir originali, kaip aš sakau, „moteriška“. Puikus knygos apipavidalinimas, vertėja nepatingėjo paaiškinti išnašose kaikurių dalykų, kurie dar labiau nuspalvina knygos autentišką laikmetį. Gale knygos net pateiktas pribuvėjos vaistinėlė moterims, kokia žolė ir kokiai progai tinkama vartoti. Manau, šią kngygą drąsiai verta skaityti ir nėščiosioms, tikiuosi kūdykiai neišsigąs juos pademonstruotų žiaurybių, kadangi knyga kalba galbūt ne apie pačius geriausius moters laikus, bet romaną laikyčiau tikrai šviesų ir įdomų kaip moters transformacijos istoriją mūsų visuomenės raidoje.

Jūsų Maištinga Siela

Visi keliai veda į Pajomantį

Pajomančio sodybos.

Pajomantis - gatvinis kaimas, o čia - jo pagrindinis kelias, vedantis į Dalgų kaimą.

Kaikurios pajomantiškės mėgsta prižiūrėti savo gėlių darželius.

Petras Norvydas kasdien apžiūri savo ūkinius pastatus.

Pajomančio pradinė mokykla jau nebeveikia, tačiau vis dar stovi pastatas, kuriame karts nuo karto renkasi kaimo bendruomenė.

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie savo kaimą Pajomantį. Pajomantis – Plungės rajone, kas nors kartą važiavo pro Tverus ar Rietavą, tai supras apie ką aš kalbu. Apie Pajamontį esu jau kalbėjęs, šiandien noriu pasidalyti kitais įspūdžiais, kadangi būtent čia aš praleidau Velykas ir, galima sakyti, atšvenčiau gimtadienį, tai neįmanoma nekalbėti apie Pajomantį, kadangi šis blogas kartu atlieka ir mano pusdienoraščio funkcijas, bet kartu skirtas ir viešiems deklaravimams. Pajomantis visada mane įkvepia, ne dėl to, kad čia atvažiavus mane taip teroristiškai pasitinka išganytoji alergija, apsėda mano nosies ertmę, gerklę, ausis ir visą kaklą, bet dėl to, kad visada iš Pajamončio sulauksi nuostabių istorijų. Nuostabių dėl to, kad čia gyvena tokie pat žmonės kaip ir bet kuriame Lietuvos kaime, todėl liežuvis ir apkalbos yra pagrindinis šių žmonių pasitenkinimo instrumentas, niekas čia taip nieko daug nemasturbuoja kaip tik liežuvį ir fantaziją. Eilinių aklų kaimynių buvau apkaltintas rūkymu, nors norėčiau jų pačių paklausti, kur ir kada mane matė? Čia net naktį išėjus į lauko tualetą, rytoj prie pieninės bus kalbama apie taip kai kūprinai girtas keliu ir šikai į kokią paravę. Bet tai menkniekis, kai grįžti namo po kelių mėnesių nesimatymo, tave aplanko pusgirtis, o gal visai girtas dėdė ir paspaudžia ne bet kokią ranką, bet mėšlyną ir dvokiančią karvės tešminis. Nereikia čia raukytis, čia kaimas, čia Lietuva, čia Pajomantis. Prisipažinsiu, netgi iš dalies ir pasiilgau to kaimo kvapų, uosčiau ranką ir vieną akimirką nuoširdžiai gėrėjausi ta smarve, ji primena iš kur aš kilęs, ir kur aš užaugęs, bet galiausiai nutariau ją nusiplauti. Nepaisant miesto įtakos, galiu drąsiai pasakyti, kad kaimą pradedi vertinti kaip ekologišką ir skanų „produktą“. Tuo tarpu, kai parduotuvių lentynas užpildo kinietiški ir lenkiški niekučiai su prifarširuotais konservantais, pagalvoji apie kaimišką sultingą morką, užaugintą mėšlingame ir gerai patreštoje dirvoje, pasidaro lengviau. Skanu ir sveika, o dar jei žemė kartu traška per dantų, tai iš vis nuostabu. Na, ir savaime suprantama, gamta, Pajomančio gamta man pati mieliausia. Vaikščiojau vienas po Pajomančio ganyklas ir laukus, kas kad dar nėra žolės, viskas pilka ir niūru, tačiau jau žvirbliai kelia erezijas, gandrai pradėjo braidyti po patvinusias pelkes, mat, varlinėja. Na, juk nieko nėra nuostabesnio, nei ta žemė, kurioje tu užaugai kaip koks runkelis. Vaikščiojau po kalvas ir galvojau, Dieve, taip gerai nesijaučiu net Vilniuje, jaučiu niekur taip gerai nesijausiu pasaulyje, kaip savo vaikystės žemėje, kur vėjais paleista tiek daug svajonių ir minčių. Vėlykom sugūžėjo svečiai, vaikščiojom po Pajomantį, buvom nulėkę ir prie kadaise dirbusios mokyklos (matote nuotraukoje), dabar ten veikia Pajomančio bendruomenė, kurioje renkasi kaimo žmonės įvairioms šventėms, filmo žiūrėjimams ir kitiems kaimo reikalams. Vieną akimirką atrodo, kad Pajomantis merdi, uždaromos visos veikusios įstaigos, bet kartu patys kaimo žmonės nutaria palaikyti Pajomančio gyvastį. Dieve, tikrai negaliu net įsivaizduoti, kaip šis kaimas atrodys, tarkim, po kokių gerų penkiasdešimties metų. Galiausiai tąkart apsilankiau mažiausiai keturis kartus prie savo gyvenimo medžio. Keista, kiek pamenu, tas medis augo kartu su manimi, kai dar nejau net į mokyklą, jis atrodė paprastas krūmokšnis, bet laikui bėgant jis tampa kaskart didesnis ir stipresnis beveik kaip ir aš. Aš ir medis. Jaučiuosi kaip herojus iš „Raganiaus“ Grainio liepos savininkas, žmogus gyvena tiek, kiek gyvena jo medis. Taip ir tikiuosi, kad to vargšo medelio niekas nesugalvos su varnele nupjauti, taigi žmonėms dažnai skauda, kam vieniši medžiai auga laukuose, skauda ir trugdo, kai kiti žaliuoja ir vešia. Nepaisant senėjančių žmonių, Pajomantyje ateina ir naujos šeimos, kurios pamodernina senąsias trobas ir padaro iš jų patrauklias sodybas su pirtimis ir gražiais gėlių darželiais. Galiausiai kaip mes mėgstam sakyti, Pajomantis – visatos centras ir galiausiai, kaip ten bebūtų, visi keliai vedą tik į Pajomantį. Mano keliai veda į Pajomantį. O kur veda Jūsų?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frida"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą. Šį kartą tai Julie Taymor režisuotas filmas „Frida“. Dar visai neseniai kalbėjau apie meksikiečių dailininkę Fridą Khalo, tąkar užsiminiau ir apie nuostabų filmą, taigi šiandien noriu apie jį keletą žodžių. Nėra lengva kalbėti apie šį filmą, nes vaizdai visada yra gyvi ir švieži, todėl ir minčių būną cunamis, reikia kaip nors jas suvaldyti. Tai gal šiek tiek padeda tai, kad filmą ką tik pažiūrėjau ketvirtą kartą ir tikriausiai nepaskutinį. Tai vienas iš nedaugelio filmų, prie kurio vis norisi ir norisi sugrįžti, tarsi bitei į avilį. Paskutinį kartą šį filmą žiūrėjau prieš dvejus metus, tačiau ir šį kartą žiūrėdamas atradau naujų dalykų, nežinau kiek dabar turės nutekėti vandens, kad ir vėl turėčiau sugrįžti prie šio nuostabaus filmo, kurį jau seniai esu praminės „gyvenimo filmu“. Tai filmas, kuris kaskart persismelkia iki begalybės ir lyg aidas šaukia mano dausose, kol galiausiai ir vėl tenka paleisti šį aidą. Tai filmas, kuris visada man primena, kas aš esu, ko aš ieškau ir kodėl vienaip ar kitaip aš elgiuosi. Filmas ir aš. Tai neatsietini dalykai, kai pradedu kalbėti apie Fridą, nesistengiu nieko vaizduoti ar parodijuoti, tiesiog iš filmo kas įmanoma permąstau ir atgaminu savyje kaip gyvenimo variklį. „Frida“ – tai daugiau nei filmas, tai – gyvenimas, tačiau nekiekvienam, kadangi ne kiekvienas geba pakelti tai, ką pakėlė tapytoja Frida Khalo. Ši moterėlė neturėjo jokių ribų ir kas labiausiai žavi, tai ji trūkumuose ir ten, kuri iš tikrųjų žiojoja didžiausios bedugnės, ji sugeba atrasti stiprybės, originalumo ir paversti tai gyvenimo motoru. Kartais bedugnė, metimasis į kraštutinumus yra ne kas daugiau, kaip tik butinybė, būtinybė išlaisvinant save. Frida Khalo, jaunystėje patekusi į avariją, sudarkoma visam gyvenimui, per jos gimdą perveriamas mietas, kaulai sutrupinami, visą likusį gyvenimą ji kenčia skausmus, kol galiausiai jai prieš mirtį amputuojama koja, o pati miršta nuo plaučių uždegimo. O jau nekalbu apie pačios gyvenimą, apie gyvenimo paieškos ir aistros peripetijas, bet dabar ne apie Fridos biografiją (apie tai jau kalbėta), bet apie filmą. Filmas nuostabus jau vien dėl to, kad jame filmuojasi meksikietiški aktoriai, net neįsivaizduoju filmo autentikos, jeigu pagrindinius vaidmenis atliktų amerikiečiai, manau, tai būtų nedovanotinas filmo sudarkymas. Na, ir pagrindinės liaupsės Salmai Hayek, nuostabiai meksikiečių aktoriai, kurią grimuotojai padarė stulbinančiai panašią į tikrąją Fridą Khalo, gyvenusią dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje. Filme šmėžuoja Meksika, jos gamta, papročiai ir gamtovaizdžiai. Tai, savaime suprantama, atspindi ir pačios Fridos patriotizmą, ji labai mylėjo Meksiką ir savo gimtinę, kitur jai greitai pabosdavo ir jausdavosi svetima. Filme nuostabus garso takelis, jau tie gryni meksikiečių balsai, tos už širdies griebančios baladės, kurias traukia tekilos ir skausmo prisigėrusios moterys, tiesiog supurto sielą, tarsi tie sodrūs gerkliniai balsai būtų ne žmogaus balsai, bet išgrynintos dvasios. Tekila, smuklės ir dainos, tai atributai be ko neapsieina Meksika, filmas tai nuostabiai perteikia, o jau tos Fridos vestuvės, sakome, kad lietuviai nusigeria, tačiau reikėtų pamatyti meksikietiškas vestuves, ten visi iki paskutinės blusos nusitašo, kol pasiekia komą, dainuoja, siubuoja tarum klipatos ir tai yra jų papročiai. Fida užaugo tarp jų, o jos paveiksluose giliai įsišaknijęs tautiškumas, tie meksikietiški sijonai ir masyvūs auskarai tiesiog nuostabiai tinka Salmai Hayek. Šį filmą pasirinkau pasižiūrėti kaime, per velykas, tikriausiai negalėjau pasidaryti didesnės sau šventės nei per velykas ir tuo pačiu per savo paties gimtadienį dar kartą atsgerti „Fridos“. Pavasaris, kai naujo gyvenimo gairės, naujos idėjos lipa ant sprando, visada pravartu pagirdyti savo sielą kažkuo, kas visada teikia plieninės stiprybės, kalbu apie Fridą, apie įkvėpiančią, apie mylinčią, apie nekenčiančią, apie svajoklę, apie realistę Fridą. Filmas puikiai atskleidžia Fridos į kraštutinumus linstančią sielą. Filmas statytas pagal knygą, mačiau ją išleistą ir lietuvių kalba, iliustruotą ir gražią, tačiau abejoju ar knyga šįkart prilygsta filmui, kadangi knyga buvo labai jau plona, mažai joje dvasios autentikos, be jokios abejonės statant filmui teko remtis ir kitais šaltiniais apie Fridą Khalo. Filme taip pat puikiai atskleistas ir politinių sumaiščių metas, kai Europą kaip išprotėję šturmuoja Hitleris ir Stalinas, Frida pasisako už kumizmą, ne tokią, kurią kelią Stalinas, tačiau už liaudies idėjas, filme tai išreiškiama kaip radikalų baliais ir manifestais prieš imperializmą. Fridos sandūra su kitomis kultūromis, ypač su amerikietiškąją, ji ten jautėsi vieniša, todėl savo vizijose matydavo tarp daugiabučių plėvesuojančią meksikietišką rūbą, prisimindama savo namus, tai ir vėlgi pavaizduota jos paveiksluose. Frida buvo linkusi ir į moteris, režisierė labai gražiai pavaizdavo jos lesbietiškąją pusę, tačiau Fridai jokiu būdu netinka tokie žodžiai kaip biseksuali, kadangi jos asmenybė ir jos gyvenimo potyris, pajautimas išeina kur kas plačiau ir toliau nei žmogiškasis leksikonas moka ir geba tai apibrėžti. Dabar abejoju ar iš vis galima kaip nors apibrėžti Fridą, bent jau tokią, kokią matau šiame filme, tai per daug sunku, sudėtinga, tiesiog trūksta žodžių. Net neabejoju, kad kai kam galbūt filmas pasirodys per daug statiškas, bet tai jau skonio reikialas, nepaslaptis, kad aš tokius filmus tiesiog dievinu. Negalima nepaminėti, kad filme šmėkšteli autentiški Fridos paveikslai, iš jų puikiai surezgamos gimimo istorijos, jas gaubia beprotiškas skausmas ir aistra gyvenimui, kuris niekaip netelpa į šias eilutes, kadangi tiesiog reikia tą filmą pamatyti, išjausti ir jį savaip išgyventi, kad galėtume aprėpti ir suprasti apie ką aš kalbu. Pavasaris. Velykos. Ilgėjančios dienos. Nuojauta apie sprogstančius medžių pumpurus. Suartos dirvos kvapas. Tas žemės kvapas, džiūstantys akmenys. Ir Frida. Visada Frida. Čia ir dabar.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keturi keliai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „Keturi keliai“ (Quatros caminos). Tai garsios argentinietės Cris Morenos kūrinys, sukuratas 2004 metais, prieš tai buvo du sezonai serialo „Maištingas kelias“, taigi filmas yra tarsi tų sezonų vizija į priekį, kas nutinka maištingiems vaikams, kurie baigia mokyklą ir išsiruošia į gyvenimo kelią vedami savo svajonių. Sakysite, na, kas gali būti banaliau nei filmas pastatytas muilų operos principais, bet neskubėkite teisti, pasirodo filmas yra kur kas geresnis, nei buvau prieš tai galvojęs. „Keturis kelius“ mačiau prieš du metus, o dabar jau Velykų atostogų dėka, kaime ir vėl galėjau antrą kartą pažiūrėti šį filmą. Visgi kažkas tame filme yra tokio, kad norėjosi jį pažiūrėti. Esu jausmų žmogus, todėl po filmo visada užplūsta visokios mintys, idėjos ir išgyvenimai. Šįkart filmas ir vėl nepabodo, tarsi su keturiais abiturientais leisčiausi į savo svajonės įgyvendinimo kelionę, nors mano svajonė nėra susijusi su muzika, tačiau, rodės, kad aš pats sėdėčiau tame jų geltonajame autobusiuke ir keliaučiau kartu su jais. Filme vaidina jaunosios kartos argentinos aktoriai, jau nuo mažumės pamilti viso pasaulio: Bajamin Rojas, Luisiana Lopilato, Camila Bordonada, Felipe Colombo. Tai gyvenimo istorija, kurią pasakoja viena iš jų dukra, apie tai, kaip būdami jauni tėvai naiviai viskuo tikėjo, tikėjo gyvenimo iššūkiais ir savo svajonėmis. Filmas šiek tiek utopinis, naivus, tačiau be galo gražus, jeigu juo patiki taip, kaip tiki savimi, ir apskritai, jei pats turi svajonių. Keturi talentingi jauni žmonės leidžiasi į koncertinį turą bandydami užkariauti pasaulį. Kelionės metu įvyksta begalės nuotykių, juokingų ir nevisai, tačiau visus juos vienija bendras tikslas ir be galo stipri tarpusavyje draugystė. Galiausiai vienas iš keturių draugų suserga vėžiu, tačiau net liga nesugadina ryžto siekti užsibrėžto tikslo – tapti žinoma muzikos grupe. Tačiau, kai iki tikslo lieka tiek nedaug, pats likimas pakiša jiems koją, ir autobusas, skubantis į oro uostą, staiga sugenda laukuose, kur nėra jokios abejonės, kad nepasitaikys joks žmogus, kuris galėtų jiems padėti. Sugniuždyti ir likę be svajonės, jie tiesiog nepraranda vilties, bet šoka iš džiaugsmo, kadangi jų gyvenimai jau tapo prasmingi, juk nesvarbu, kur tu keliauju, svarbu, kad apskritai keliauji su gerais draugais, stiprybė yra mūsų silpnybėje. Kai gyvenimas tau parodo taukuotą špygą, tu tiesiog šypsokis, sako šis filmas, nes niekas niekada nebūna prarasta. Pažiūrėjus tokį filmą net ir man norisi ant pačių užsimesti gitarą (su kuria taip dar ir neišmokau groti) ir traukti į pasaulį laimės ieškoti. Aišku, viskas būtų kur kas realiai, jei turėčiau bendraminčių, kurie nebijotų taip pat aukoti viso gyvenimo tam, kad leistųsi į savo gyvenimo kelią. Draugai šiuo atveju kaip ir filme yra visa ko pagrindas, nes kaip sako filmo potekstė, na, kas tu esi, jei esi vienas, be draugų ir be bendraminčių? Niekas. Tarsi ir pati svajonė būtų nebe tokia tikra svajonė, tačiau juk mes žinome, kad realybėje žmogus šiek tiek skiriasi, jis dažniausiai yra kur kas vienišesnis. Galiausiai, na, kiek pasaulyje gali būti tokių draugų ir bendraminčių kaip filme „Keturi keliai“? Nedaug, tiesa? Filmas yra apie tai, kad neprarasti vilties dėl svajonės išsipildymo, susirasti draugus gyvenimo kelyje, nes kiekvienas žmogus yra tarsi plati plati upė, kuri teką gyvenimo keliu, ak, kaip būna gražu, kai upė kertą kitą upė, vieniši vandenys susilieja, kaip žmonės tampa daugiau nei paprastais draugais, jie tampa vieno bendro tikslo siekėjais. Utopinės ir gražios filmo mintys, tačiau juk to mums ir reikia gyvenime, kad kažkas mus skatintų nepasiduoti ir siekti to, kas mums svarbu. Galiausiai šis filmas įrodo, kad ne svajonė yra svarbiausias tikslas, o priemonės jos siekant, t.y. kas tave supa aplinkui – draugai, šeima ir bendraminčiai. Ir jeigu tau nepavyko, ir jeigu tau nesiseka, niekada nenusimink, nes tave visada palaikys draugai, sako filmas. Taigi, visiems, kuriems nors kiek aktualios šios temos ir mintys, siūlau pasižiūrėti tikrai neblogą filmą „Keturi keliai“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Skandalingoji plunksna

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai supažindinti su dar vienu filmu. Lietuviai kaip visada mėgsta filmų pavadinimams suteikti savus prieskonius, todėl šįkart filmas vadinasi „Skandalingoji plunksna“ (Quills). Filmas nėra labai šviežias, 2000 metų gamybos, tačiau joje tebėra užkonservuota autentiška laikotarpio dvasia, be to, nelabai ir svarbus tas laikotarpis, kada buvo nufilmuotas, galiausiai istorija pasakojama apie 18 amžiaus Prancūziją. Tai šiek tiek biografinis filmas, kadangi pasakojama apie to meto garsųjį rašytoją Markizą de Sadą, pagarsėjusį ypač nešvankia pornografiška literatūra, kurią paslapčia skaitė visa šalis, nors imperatorius ir buvo išdraudęs tai daryti. Filmas – fantastiškas! Arba čia man gerai sekasi rinktis filmus, arba aš prarandu gebėjimą skirti aktorinį meistriškumą, tačiau jau ir vėl trūksta žodžių – aktorių vaidyba profesionali. Nenuostabu, juk šiame filme vėl sumūrytos pasaulinės garsenybės, joje vaidina ne vienas Oskaro savininkas, o tarp jų ir garsioji „Titaniko“ ir „Skaitovo“ aktorė Kate Winslet. Tai berods pirmasis jos vaidmuo po „Titaniko“. „Skandalingoji plunksna“ mus nukelia į bepročio namus, kuriuos prižiūri jaunas kunigas, čia ir įsiplieskia intrigos, kunigas įsimyli jauną skalbėją, ši įsimyli netikro pamišėlio nešvankias knygas, o galiausiai ir patį kunigą. Pamišėlio namuose per prievartą laikomas Markizas de Sadas, kuris paslapčia rašo nešvankius romanus ir per skalbėją perduoda rankraščius į spaustuvę. Galiausiai Markizą sunaikins pati rašymo manija, pasirodo rašyti reiškia gyventi, o kai iš jo celės atimami visi daiktai, jis ant savo rūbų savo paties krauju parašo apsakymą. Pabaigoje taip įsiplieskia ši kone demoniškai pavaizduotas rašymo maniakiškumas, kad jis savo fekalijomis jau kalėjimo rūsyje nesiliauja rašyti, tarsi jį būtų apsėdęs pats šėtonas. Kunigas kaip įmanydamas bando jam padėti, bando apsaugoti nuo žiauraus daktaro, kuris taiko kankinimo metodus, norėdamas „išgydyti“ ligonius. Bet kunigas pats kovoja su savimi, kovoja su savo prigimtimi, celibatu ir meile, dievas jam tampa per mažas ramstis ir jis galiausiai pasiduoda savo kūniškoms aistroms. Bet, deja, per vėlu, kadangi skalbėjos jis netenka per Markizo atneštą ištvirkėlišką sindromą. Filmas kupinas aistros, žmogaus laisvė nieko neverta, jei jis negali atsiduoti savo prigimčiai, žmonės vis dar varžosi prieš kitus, nors už akių atsiduoda savo pagundoms. Filmas būtent yra apie tą išsilaisvinimą, naujos sistemos atėjimą per pornografinę literatūrą. Fantastiški aktoriai sukūrė stiprų ir įtaigų filmą. Galiausiai filme svariausia yra ne gašlybės, bet to meto visuomenės proto vaizdavimo ribos. Kritikai ir patys žiūrovai pripažįsta, kad filmas tikrai įdomus ir vykęs, man taip pat tenka nusiimti skrybėlę ir su tuo sutikti. Galiausiai juk 18 amžius yra klasicizmo griūvimo pradžia, naujos normos, nauji įstatymai, o filmas autentiškumu būtent tuo ir pasižymi. Įstatymai ir klišės nepajėgia nugalėti žmogaus dvasios ir prigimties. Kaip neretai filmuose būna, už maištavimą prieš sistemą tenka sumokėti pačiu brangiausiu pinigu – savo gyvybe.

Jūsų Maištinga Siela

Moters įvaizdis - gaunamas su reklamos injekcija

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Šiandien kaip tyčia, o gal visai netyčia atkreipiau dėmesį į reklamą. Nepamenu, kas jame reklamuojama, nes reklama kone penkių sekundžių, tačiau mane apstulbino, kad reklamoje filmavosi MOTERIS. Ne bet kokia moteris, o paprasta, ne koks sekso simbolis, ne papai automatai. Sakau, kažkas čia ne taip. Juk kaip jūs įsivaizduojate reklamą be papų ir kitų moteriškų atributų, tarsi būtų parduodama ne prekė, o pati moteris. Neretai tokie papai švaistosi tarp animacinių filmukų reklamų, vaikus, mat, nori sudominti gera kokybiška reklama. O šiandien teko išvysti solidžią, pagyvenusią moterį reklamoje, na, gal drastiškas spjūvis reklamos kompanijoms, sulaužęs jau įsigalėjusius stereotipus, kad prekę gali įsiūlyti tik gražus žmogiškasis kūnas. Reklamos poveikis didelis, kad net gauni šoką vieną dieną įsijungęs ir pamatęs ne to, ko tikiesi kaip visada. Vakar šliūkštelėjo dar viena reklama, kuri tiesiai šviesiai žiūrovui sako: „nesitikėkite, kad darysime Jums nuolaidą, nieko šiais laikais nemokomo nebėra!“ Kaip jums tokia „nagla“ reklamėlė? Atmetę reklamoje sustatytus vaikus ir visokias olialia pupytes, galiausiai galime pamatyti ir reklamų maištautojų, kurie tiesiai šviesiai pasako apie esamą padėtį ir abejoju dar dėl to nukenčia jų produktas. Galiausiai iš kur Lietuvoje ir visame kitame likusiame pasaulyje požiūris į moterį ir merginą bus teisingas ir teigiamas, jei pati reklama naudojasi motes įvaizdžiu, tiksliau sakant, moters papais vietoj tualetinio popieriaus valyti užpakaliui ir mūsų smegenims. Įdomu, kaip reaguoja pačios moterys į seksualias reklamas, jau nekalbu apie „Lenor“, kur reklamos kadre išnyra nuostabaus grožio ispanas ar italas ir pakrutina antakius, visos tuoj kaip mat nebegali praeiti parduotuvėje nei pro „Lenor“, nei pro „Silan“ ar kitą importinį „briedą“. Bet vis vien daugiau reklamos su seksualiomis moterimis, o televizorių žiūri daugiausia moterys ir dauguma tingių vyrų, na, dabar, aišku, ir bedarbiai. Įdomu, kaip pačios moterys reaguoja į pateikiamą presuotą moterį? Leiskite atspėsiu, jūs jau pripratusios, kitaip sakant, jau nebekreipiat dėmesį. Na, kaip “Jacobs“ reklama neapsieis be apnuogintos gražios moters? Juk neįmanoma. Pastaraisiais metais žmonės atkišo ir vaikus, mamos dienos proga sustatyti vaikai už pigių karkasų yra priverčiami už saldainius ir grašius sakyti eilėraščius mamai, kad po to visa Lietuva į juos žiūrėtų. Galbūt tai gražu, bet už to slypi komercinis biznis. Kūno kultas ir vaiko bejėgystė yra vieninteliai dalykai, prieš kuriuos negali atsilaikyti žmogaus pasąmonė. Be to, žinome, kad reklamos yra apgaulingos, jos supranta, ko mes norime. O tos putojančios dėmės, dėmė vonioje, viryklėje ar šiaip ant rūbų, galiausiai žmonės tai supranta, kad tai farsas patys išbandę produktą, kol galiausiai kiekvienas kvailys išbando ir išmėgina valiklį ir įsitikina, kad šnipštas, bet palaukit, po metų ateina nauja reklama, kuri reklamuoja jau patobulintą produktą, jau geresnį, kuris tikrai išvalys jūsų nuostabiąją dėmę. O taip, reklamoje dėmė gali būti nuostabi! Jau nekalbu apie švelnius kūdikių užpakaliukus, prie kurių dienos šviesoje per didžiuosius ekranus glaudžiasi tėvai, kone murdo nosį į vaiko ... ir ieško smarvės, bet juk servetėlės viską išvalė! Jau esu kalbėjęs apie reklamą ir jos siekius, jau nebesinori visko kartoti, tik galiausiai turime likti savo paties likimo kalviais, o ne reklamos aukomis. Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražioji Keitė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris, manau, sujaudins ne vieną žiūrovą. Tai kontraversiškas filmas apie brolio ir sesers meilę „Gražioji Keitė“ (Beautiful Kate). Nežinau kaip jums, bet man šis filmas buvo gražus, nors kiti sako: na, kas jame tau čia gali būti gražaus, kad neva brolis sesę krušo? Atsakysiu, kad kiekvienas turi savo nuomonę ir savo suvokimo receptorius. Man šis filmas gražus ir viskas, gražūs aktoriai, nuostabi vaidyba, kad ir tragiška, bet įdomi istorija. 40 metų vyriškis po 20 metų grįžta namo su savo naująja mergina, prieš tiek laiko maždaug įvyko skaudi tragedija, to pagrindinio herojaus sesuo dvynė mirė autoavarijoje. Filmas labai realus, bet kartu jį dar nepaprasta retrospektyvinis įrėmintas pasakojimas. Čia ir dabar jie gali gerti arbatą, nors už lango eina 20 metų senumo įvykiai, girdisi balsai, tarsi prisiminimų vaiduokliai vis lankytų vyriškį. Namuose jis kalbasi su jaunesniąja seserimi, senu patėviu ir vis mintimis grįžtą į tuos laikus, kai jis mylėjo savo dvynę seserį Kate, jis prisimena tuos laikus, kai ji jam pradėjo patikti ir jis patiko Keitei, galiausiai tas beprotiškas intymumas besimaudant ežere, slapti žvilgsniai ir meilės kalba, kai aplinkinių supratimu, tokia meilė yra uždrausta ir net laikoma iškrypėliška daro savo pavojingą atmosferą. O ką iš tikrųjų gali padaryti, kai myli ir negali? Galiausiai filme pradeda išaiškėti daug paslapčių, reali neforsuojanti aktorių vaidyba puikiai perteikia filmo autentišką nuotaiką, norisi žiūrėti ir žiūrėti. Bet kartu žiūrint viduje kažkas kirba, tarsi nedora mintis, pagalvoji, dieve, juk jie brolis ir sesuo, kodėl jie tai daro? Bet tai tik filmas, reikia įsijausti į personažus ir nieko nesmerkti anksčiau laiko. Tokie patys klausimai gali iškilti kiekvienam, kodėl dangus mėlynas, o vanduo šlapias, kodėl vienas šviesiaplaukis, o kitas tamsiaplaukis. Daugybė filmų kalba apie meilę, apie jos beribę makrokosmišką beprotybę, galiausiai prieinama prie vieno ir to paties – meilė neturi nei lyties, nei tapatybės, ji tiesiog yra ir nieko čia nepadarysi. Kur kas įdomesnis klausimas, kuris atvirai per filmą taip ir nebuvo atskleistas, bet menamai apčiuopiamas yra tai, ką jaučia ir kaip žvelgia 40 metų vyriškis į savo praeitį? Jis save kaltina dėl Keitės mirties, atvyko čia atleisti sau, atleisti Keitei ir visiems, bet tas sugulęs gyvenimiškasis skausmas yra per didelis, galiausiai jam tai pavyksta padaryti, aišku, kai ko ir netenkant. Tik klausimas liko tas pats, ar jis tebemyli taip pat Keitę kaip mylėjo prieš 20 metų? Bet už visko slypi vienas ir tas pats gražiosios Keitės, kuri nebegali apsirėkšti čia ir dabar ir atleisti broliui, galiausiai tik jam pačiam belieka atleisti už tai, kas tarp judviejų jaunystėje nutiko. Sakau, filmas labai kontraversiškas, jums ir kiekvienam jis iš mūsų gali sukelti vis kitokius jausmus. Gal dėl to, kad niekad neturėjau brolio ir sesers, man atrodo kitaip, gal tiems, kurie augo daugiavaikėse šeimose, šis filmas vėlgi pasirodys kitoks. Galiausiai filmas nėra nei nešvankus, nei iškrypęs, kaip komentarai pila savo nesantaikos aruodą, atvirkščiai, filmas gan skaidrus, gražiai nufilmuotas, realus, toks koks ir turi būti savo žanro ir kategorijos filmas. Kaip jau sakiau, graži aktorių vaidyba, puiki režisūrinė realizacija, gaila, kad va tokie filmai taip ir nepasiekia mūsų žiūrovų kino teatrus, jie neprasibrauna pro Holivudo „perlus“, galbūt žmonės žiūrėdami tokius filmus ir gyvenimą matytų visai kitokį, mokėtų labiau vieni kitus pateisinti, galbūt...

Jūsų Maištinga Siela