Maištinga Siela Jus kviečia vienytis ir keistis

Sveiki visi,

O laikas nenumaldomai lekia ir jaučiu, kaip viskas aplinkui keičiasi. Keičiasi mano lankytojai, keičiuosi aš ir tos žinios, kurios ateina pas mane – senosios pasimiršta, o tai, kas buvo svarbu, tampa nebe taip svarbu.

Nežinau net nuo ko pradėti. Gal nuo to, kad laikas keistis. Visai neseniai buvau priėjęs aklavietę, nebepatiko mano dabartinis gyvenimas ir visa kita. Tikriausiai tai išgyvena kiekvienas žmogus, gyvendamas gyvenimą. Ateina laikas ir prieini liepto galą ir būtent tada supranti, jog laikas pasirinkti – toliau būti užsimerkusiam ir nieko nematyti arba... keistis. Taip, pokyčiai...

Manau, kad atėjo keistis ir „Maištingos Sielos“ saitui. Kasdien čia Jūsų apsilanko nuo 750 iki 1100 lankytojų. Vieni per paieškos sistemas, kiti šiaip ieškodami informacijos apie knygas, apie pamatytus filmus ir kitus dalykus. Mano saitas visus tris metus buvo sutelktas į tą kultūrinį žmogaus sluoksnį ir paskutiniuoju metu pajutau, kad nuo to tolstu. Ne, nesakau, kad čia daugiau niekada nebebus rašoma apie matytą filmą ar perskaitytą knygą, tiesiog jaučiu poreikį fundamentaliai atnaujinti dedamą informaciją.

Keičiu ir šio blogo išvaizdą, kadangi to prašė kai kurie mano lankytojai, skųsdamiesi, kad jiems sunku skaityti raides tamsiame fone. O ir pats jaučiu poreikį pašviesinti, išgryninti šį saitą ir suteikti jam daugiau prieinamumo „alkanoms sieloms“ arba, kitaip sakant, nerandančioms ramybės. Prieš tris metus tik „ant juoko“ sukūriau šį saitą ir net nesitikėjau, kad tiek daug į jį kalbėsiu, kelsiu informacijos... Tąkart visai netikėtai kilo pavadinimas – „Maištinga Siela“ – kiek žinau, lyg ir buvo rodomas kažkoks serialas ar kažkas panašaus, bet pavadinimas tikrai gimė ne iš to – bet tikriausiai tai buvo nulemta, nes Siela išlieka visada, net ir po žmogaus mirties. Šventai esu įsitikinęs, kad yra reinkarnacija. Galbūt iš to kultūrinio klodo labiau pajutau poreikį pereiti prie dvasingumo. Išmokau vieno – dvasingumas niekada negali ir neturi būti pagrindinis žmogaus tikslas, nes dvasingumas taip kaip ir religija yra tik įrankis pasiekti Meilę Dievui, Visatai, Pasauliui, vadinkite kaip tik norite, bet taip yra.

Permainos būtinos kur kas gilesnės, nei galvodavau iki šiol. Taip, menas buvo tarsi kažkoks menkas krustelėjimas, parodymas, jog egzistuoja ir žmogaus dvasia, kuri yra ir turi būti laisva tarp tų brutalių karjeristų, finansininkų, bankininkų ir kitų pareigų, kurie priklauso tai pačiai vergovinei konkurencingai sistemai. Galiausiai reikia eiti giliau, nes menas man tampa per silpnu pamatu atsispyrimui nuo dugno ir gyvenimui...

Keista, ar pastebėjote, kad per paskutiniuosius 7 – 5 metus Lietuvoje nuo įvairiausių ligų mirdavo siaubingai daug meno žmonių – Miščiukaitė, Kernagis, Ivanauskaitė ir t.t. Pasaulyje lygiai tas pats, o Maiklas Džeksonas buvo viso to viršūnė. Ir aš visada galvodavau, kodėl iš mūsų išeina šviesūs ir nuostabūs žmonės? Na, kodėl ligos ir nelaimės juos kaip su rykšte? Šiais metais viskas pakrypo ir pasikeitė – miršta valdžios žmonės, vadinamos, „stambios žuvys“. Paskutiniuoju metu mirė Šiaurės Korėjos diktatorius, Venesuelos prezidentas, Čekijos prezidentas, sušaudytas Gadafis ir sąrašą galima tęsti ir tęsti. Lietuvoje taip pat skęsta ir miršta „stambios žuvys“ susijusios su Seimu, bizniu, energetikos verslu ir t.t. Galite mane laikyti naiviu, jei netikite statistika ir faktais, bet Pasaulyje nėra ir nebūna atsitiktinumų, viskas vyksta pagal dėsningą planą.

2012 metai ir tai, kas mūsų juose laukia, manau, yra būtent politinės ir kapitalistinės santvarkos žlugimo apogėjus. Viskas subtiliuosiuose lygmenyse jau nuspręsta, bankų era pasibaigė, jų laikas jau baigėsi ir žmonėms, tikriems žmonėms, kurie slepiasi už paskolų naštos, sunkių darbų, kad sudurtų galą su galu, tie žmonės turi išlįsti į dienos šviesą... Kitaip jau nebebus, tikėkite tuo.

Taip, teisingai, jau įspėjote mano saito permainas. Jos bus apie tai ir apie tai, kaip tam pasiruošti. Stebėsiu mūsų ir pasaulinę žiniasklaidą, darysiu čia savas išvadas ir dalysiuosi su Jumis. Taip pat ketinu daug kalbėti apie savo asmeninius ir kitų žmonių dvasinius potyrius, versti tekstus iš anglų ir kitų kalbų, tad kviečiu ir Jūs prisijungti prie manęs ir suteikti žmonėms kitokią prasmę ir suvokimą apie tai, kas vyksta su mumis ir pasauliu. Mielai kviečiu man rašyti, siųsti savo verstus ar rašytus tekstus, ir publikuoti juos čia. Nuo dabar noriu suburti komanda, noriu tikėti, kad trys metai „šiokios tokios kultūrinės“ sklaidos nepraėjo veltui ir čia, ir dabar rasis draugų ir kompanionų, bendraminčių, kurie norės ne tik bendrai rašyti šį blogą, bet ir daryti susitikimus, pokalbius ir kažką nuveikti gero kitų ir savo labui... Atveriu duris Jums visiems į Maištingos Sielos saitą, nes pagaliau tikiu, kad susivieniję esame galingesni, geresni ir vieningesni.

Tikiuosi, kad šios permainos Jus pasieks taip pat, todėl kviečiu tai daryti kartu.


Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com 

Su Meile

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Diana Cooper "2012 ir vėliau"

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu vėl sugrįžau prie ezoterinės literatūros, kuri taip pat turi ryškią nišą literatūros pasaulyje. Ypač dabar, kai žmonės galbūt nusivylę savo veikla, uždarbiais, valstybės valdymu ar dar kokiais asmeniniais dalykais, vis labiau gręžiasi į save arba į tai, kas juos gali palaikyti emocionaliai ir dvasiškai. Na ką aš galiu pasakyti tiems žmonėms, kurie su atlaidžia, o neretai ciniška šypsenėle žiūri į ezoterinę literatūrą tik su viena aiškia potekste – juk tai smegenų plovimo literatūra. Gali būti. Sutinku, kad net nemaža ezoterinės literatūros, atplaukusios iš neva staigiai praturtėjusių amerikonų mane net trikdo. Viskas nukreipta į tai, kaip pasiekti laimę, kaip padaryti, kad ateitų sėkmė, pinigai, kažkoks gerbūvis, kaip mintimis pritraukti sau problemų išsprendimo mechanizmą, visiškai, mano galva, aplenkiant dvasingumą ir meilės poreikį Kosmosui ir Dievui...

Iš tikrųjų visai neseniai vaikščiojau po Vilniaus „Akropolio“ knygyną ir užtikau tokią visai mielą knygutę – Diana Cooper leidyklos „Mijalba“ į lietuvių kalbą išverstą iškalbingu pavadinimu „2012 ir vėliau“ su dar skambesne paantrašte „kvietimas pasitikti ateities iššūkius ir galimybes“. Tąkart perskaičiau beveik pusę knygos, o po kelių dienų atėjau ir ją pabaigiau taip jos ir nenusipirkęs. Nežinau, ar ši knyga buvo labai populiari tarp ezoterikos Lietuvoje, nes knygos viršelis atrodė gan blankokas ir labai kuklus tarp kitų knygų, o ir egzempliorių daugiau nesimatė...

Žodžiu, ką aš galiu pasakyti apie Dianą Cooper ir jos tą knygelę? Jau kuris laikas domiuosi Kosminėmis pertvarkymo tendencijomis, prie kurių prisideda ir mūsų planeta Žemė. Čia šypsausi tiems skeptikams – apie 2012 metus prašyčiau ir neskaityti, nes tai, kokios spinduliuotės ir kitos permainos vyksta mūsų sistemoje, greitai galėsime tai visi įsitikinti. Galima sakyti, kad tuo tikėti naivu, reklama viską subanalino, o kalbos ir nuomonės apie 2012 – uosius jau iškraipė šį puikų įvykį iki absurdiškų anekdotų. Knygos autorė drąsiai prabyla apie tai, kad ji kalbasi su arkangelu Metatronu, kuris per ją skleidžia žmonėms pranešimą apie tai, kaip pasiruošti ir kokiems būti didžiuoju 2012 metų momentu, kai atsivers galimybė ūgtelėti dvasiškai ir nusikratyti vergovės.

Žinoma, galima sakyti, tai kliedesiai, pasakos, tačiau... Pasidomėjau Metatronu, aptikau šiek tiek straipsnių internete lietuvių kalba ir pasirodo, kad pasaulyje Diana Cooper nėra vienintelė, kuri bendrauja su šiuo Kosminiu angelu. Metatronas prabyla per ją, sustruktūrina norimą informaciją į mūsų (žmonių) kalbą ir ją užrašo knygos autorė. Skamba labai neįtikinamai, tačiau patį tekstą mes galime pajusti, ar jis paveiktas gerų minčių ir emocijų, ar jis rašytas piktavališka ranka.

Diana Cooper, o tiksliau arkangelas Metatronas per ją kalba apie Majų kalendorių, apie civilizacijas, kurios egzistavo Žemėje prieš žmonių erą, apie tai, kodėl kitų civilizacijų mes negalime aptikti liekanų, kalba apie tai, kam buvo statomos majų ir egiptiečių piramidės ir t.t. Šią informaciją, kuri esti knygoje, jau seniai žinojau, nes jos apstu internete. Mane kur kas domino Metatrono siūloma ateities alternatyva, kurią daugiau ar mažiau, turėdamas sveiko proto žmogus, turiu laikyti pranašyste. Metatronas per Cooper pasakoja apie tai, kad 2012 metais niekas stebuklingai nedings, tam reikės dar daugel metų, kad atsitiesti ir suvokti savo naujas galimybes, tačiau užtikrina, kad tokia valdžia ir pinigai praras savo vertę, žmonių energetika išsibalansuos, nebeliks socialinių nelygybių, naftos ir kitų dalykų, kurie žalojo Žemę. Tikrasis atsigavimas ir susigaudymo laikotarpis lieka 2012 – 2032 metams, o po to autorė pasakoja, kad pereisime į tikrąjį klestėjimą tiek technologijos pasaulyje, tiek visame kame... Visa informacija knygoje pateikta struktūriškai, pakopomis. Yra pranašiškas skyrelis ir atskiriems regionams, kas laukia tarkim Rusijos, Ispanijos, kai kurkių Azijos šalių ir t.t.

Knygoje labai paprastais terminais pasakojama apie Žemės čiakrų atsivėrimą, pateiktas net žemėlapis ir apytikslės datos, kada ir kur kokia Žemės čiakra atsiveria ir kokius dalykus tai suteikia Žemės planetai bei mums, žmonėms. Aiškinama čiakrų reikšmė ir tai, kad kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau pats turės atverti savo čiakras, juolab, jei norės priimti penktojo matavimo vibracijas ir pereiti iš trimatės realybės. Tai laukia sunkus dvasinis darbas. Nekalbama daug apie kataklizmus ar dar kažkokias pasaulio pabaigos, net ir Dianos Cooper tekstai pritaria mano nuomonei, jog ateina dualybės realybei galas t.y. tokiam mąstymui – tas yra geras, o tas yra blogas. Bet kokiu atveju, viskas vis vien yra vientisa. Iliuzijos nuskaidrėjimas, Kali Jugos pabaigos tendencijos, naujos era pradžia – štai, apie ką kalbą Dianos Cooper knyga. Žinoma, kaip mes pasiruošiame, kuo tikėsime, kai aplinkui tiek daug dezinformacijos ir klastočių bei iškraipymų? Bet kokiu atveju ir be to viskas jau vyksta ir proceso niekas jau nebesustabdys, nes taip, kaip gyvenome, jau nebegalime gyventi, todėl pritariu, kad pokyčiai tokie, kokie aprašomi knygoje ar dar kokie kitokie, turi įvykti. Žmonija turi pasveikti. Pasveikti nuo perdėto skepsio, nuo melo, sisteminės kapitalistinės vergovės ir kitų baisumų, apie kuriuos kai kurie net nesusimąsto.

Labai tikiuosi, kad tai ir įvyks su kuo mažiau nuostolių ir padarinių. To visiems iš visos širdies ir linkiu.

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos Sielos Sidabrinio Drugio Filmų Apdovanojimai 2011!

Sveiki visi,

Kaip ir žadėjau šiandien, gruodžio 20 – ątą čia, mano saite, vyksta Maištingos Sielos Sidabrinio Drugio Filmų Apdovanojimai. Skamba labai preciziškai, ar ne? Bet leisiu nors kartą būti sau iškilmingu ir pagaliau padaryti didelį darbą – perkratyti šių metų blogo įrašus ir padaryti apdovanojimus.

Iš tikrųjų darbas buvo nelengvas, nes pradėjau ruoštis beveik prieš savaitę. Susidariau visų matytų filmų šiais metais sąrašus – primenu, kad apdovanojimai ir nominantai yra ne šių metų sukurti filmai, bet mano paties šiais metais pamatyti filmai – tad reikėjo juos kruopščiai klasifikuoti. Iškilo dabai daug prieštaravimų manyje, nes praėjus laiko distancijai iš n nuotolio filmas jau atrodo kitaip, todėl mano nominantai ir vertinimai galėjo kisti, kai kėliau jų mini recenzėjeles į saitą.

Pasimečiau tarp šios gausos, nes mano sąraše pasirodė apie 170 matytų filmų ir visi vieni už kitus buvo geresni. Sunku buvo atrinkti nominantus, o dar sunkiau iš nominantų atrinkti nugalėtojus, teko pasikliauti atmintimi, jausmais ir šiaip sveiku protu. Nes norėjosi iškart apdovanoti kelis asmenis ar filmus, tačiau reikėjo išrinkti tuos vienintelius.

Kam reikėjo viso šio „cirko“? Kai kas gali imti ir manęs paklausti. Ogi tam, kad suvesčiau sąskaitas su savimi pačiu, apmąstyčiau, kokius filmus ir kam reikėjo žiūrėti, kas iš jų išliko manyje pačiame... Juk filmas yra ir tebebus vienas iš prieinamiausių meno rūšių paprastam žmogeliui, tereikia sumaigyti savo klaviatūra ir filmas savaime siunčiasi arba žiūrisi online.

170 filmų, o tiksliau – 167 filmai irgi nėra menka atkarpa šiais metais. Jeigu vidutiniškai filmas trunka apie, na, tarkim suapvalinus, 2 valandas, tai suprantate, kad prie ekrano man teko praleisti 334 valandų arba 13,9 parų iš eilės neužsimerkus, jeigu žiūrėčiau viską vėl iš eilės. 13 parų metuose paskirta vien filmams ir geriems, ir nelabai... Taigi, sąskaitos ir apdovanojimai. Mažiau plepalų, daugiau darbų.

Geriausia metų aktorė:

JULIANNE MOORE už vaidmenį „Toli nuo Rojaus“ (Far from Heaven), kuriame suvaidino XX amžiaus vidurio elegantišką moterį, kuri sužinojo, kad jos vyras homoseksualus...

ANGELINA JOLIE už vaidmenį „Džia“ (Gia), šokiruojantis ir jaudinantis Jolie vaidmuo, kuris įkūnijo pirmąjį pasaulinį super modelį Gia Carangi, kuri savo dienas baigė sirgdama AIDS...

NICOLE KIDMAN už vaidmenį „Triušių urvas“ (Rabbit Hole), kuriame svarbus buvo kiekvienas atodūsis, akies ir ašarėlės virptelėjimas. Kidman buvo puiki.

KEIRA KNIGHTLEY už vaidmenį „Neleisk man išeiti“ (Never let me go), kuriame Keira gal ir nebuvo pagrindinė, tačiau neužmirštamas pasiaukojimo vaidmuo iškovojo jai šią nominaciją...

ANNE HATHAWAY už vaidmenį „Reičl išteka“ (Rachel Getting Married), kuriame super įtaigiai suvaidino seserį, grįžusią iš narkomanijos reabilitacijos centro į sesers vestuves ir sujaukusį visos šeimos gyvenimą...

CHRISTINA RICCI už vaidmenį „Juodosios gyvatės dejonė“ (Black snake moan), už mažos kekšytės vaidmenį, kuri buvo gydoma prirakinta prie juodaodžio grandinės...

KATE WINSLET už vaidmenį „Maži vaikai“ (Little Children), tai vaidmuo, kuris leido vėl žavėtis Winslet ir pasakyti, kad ji gera aktorė ne tik „Skaitove“...

FELICITY HUFFMAN už vaidmenį „Transamerika“ (Trancemerica). Įspūdingas vaidmuo. Moteris, kuri įtikinamai suvaidino vyrą transvestitą yra kažkas nerealaus. Viena iš favoričių laimėti geriausios aktorės titulą...

NATALIE PORTAM už filmą „Juodoji gulbė“ (Black Swan), sunku būti nenominuoti Oskaros savininkės, kurios vaidmeniu šitaip buvau sužavėtas metų pradžioje...

Geriausias metų aktorius:

ERIC BANA už vaidmenį filme „Romulas, mano tėvas“ (Romulus, My Father). Iš ties aktorius pademonstravo gerus vaidybinius gebėjimus, atskleidė netekties dramą, širdgėlą ir nusivylimą dėl nepasisekusio gyvenimo...

BRAD PITT už vaidmenį filme „Gyvenimo medis“ (The tree of Life), net aikteldavau, kai jis vaidino tokį griežtą tėvą, kurio šitaip bijojo vaikai. Pagalvojau, kad gerai suvaidino, jeigu sukėlė tokias reakcijas...

PATRICK WILSON už vaidmenį „Maži vaikai“ (Litlle Chidren), jis ir Kate Winslet buvo nepakartojamai subtilūs, tikslūs ir išraiškingi. Iš pradžių galvojau, kad reiktų jį nominuoti už filmą „Ledinukas“, tačiau, manau, kad šis filmas jam stipresnis. Be jokios abejonės, šis aktorius 2011 metų atradimas ir apskritai patenkantis į mano super aktorių dešimtuką...

LIAM NEESON, už vaidmenį „Kinsis“ (Kinsey), šiaip manau, kad tai aktorius genijus, kokius filmus šiemet su juo žiūrėjau, visi buvo labai geri. O „Kinsis“, žinoma, toks charakteris, kuris tikriausiai daugiau gyvenime ir nepasitaiko...

COLIN FIRTH už vaidmenį „Karalius kalba“ (King‘s speech). Tai dar vienas geras aktorius, kuris jau ne kartą man įrodė savo meistriškumą, o apie karalių Jurgį, kuris negalėjo nemikčioti, suteikė tokį pritrenkiantį įspūdį, kad tai buvo tarsi Antras Pasaulinis karas žmogaus viduje...

PETER SARSGAARD už vaidmenį „Auklėjimas“ (An Education), labai stilingas britiškas filmas ir dar stilingesnis vaidmuo su ryškiu charakteriu ir tamperamentu, apie tai, kaip apsukti galvą paauglei ir suteikti jai pirmosios meilės patirties...

Geriausia jaunosios kartos aktorė:

(P.S. Šią nominaciją sugalvojau tam, kad buvo labai daug gabių ir jaunų aktorių, kurios vos atėjusios į kiną demonstravo nuostabius vaidybinius pasiekimus, bet jos pasirodė lyg ir per jaunos veteranų grupėje...).

SAOIRSE RONAN noriu nominuoti net už du nuostabius vaidmenis „Kelias atgal“ (The Way Back) ir „Hana“ (Hanna), iš tikro įspūdingi abu vaidmenys jaunai paaugliai, kuri pradėjo savo karjerą „Atpirkimu“ ir „Numylėtieji kaulai“. Manau, tai viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių...

MIA WASIKOWSKA už vaidmenį „Džeinė Eir“ (Jane Eyre), kuriame įkūnijo Džeinės Ostin legendinį personažą naujausioje ekranizacijoje.

DAKOTA FANNING už vaidmenį „The Runaways“ (The Runaways), dievaži, šitaip suvaidinti paklaikusią grupės vokalistę, kuri primena beprotę, galėjo tik penkiolikmetė Dakota Fanning. Apskritai tai vienas mano didžiausių atradimų šiais metais ir vienas ryškiausių talentų apskritai Holovude...

KRISTEN STEWART už vaidmenį „Kviečiame pas Railius“ (Welcome to the Rileys), įtikinamas šešiolikmetės kekšytės vaidmuo...

ELLE PAGE už vaidmenį „Ledinukas“ (Hard Candy), neįtikėtinai stiprus psichologinis vaidmuo, kaip užsispyrusi mažė pagrobia numanomą pedofilą ir bando jam padaryti kastraciją...

Geriausias jaunosios kartos aktorius:

HALEY JOEL OSMENT už vaidmenį „Dievo šukės“ (Edges of the Lord), dievaži, jei tai būtų vėl „Dirbtinis intelektas“, tai sakyčiau jam oskariuką mažą, tačiau aktorius sukūrė daug neblogų vaikystėje vaidmenų, o „Dievo šukės“ yra kažkas TOKIO...

DANIEL RADCLIFFE už vaidmenį „Haris Poteris ir mirties relikvijos 2“ (Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 2). Jis niekada nėra ir nebuvo mano mėgstamas aktorius, tačiau suvaidino neblogai, ar ne?

HUNTER McCRACKEN už vaidmenį „Gyvenimo medis“ (The Tree og Life), suvaidinti paauglį, kuris patiria tėvo fizinį ir moralinį smurtą ir suvaidinti brendimo kančias, manau, šitai galėtų ne kiekvienas...

CARLOS PADILLA už vaidmenį „Nekalti balsai“ (Voces Inocentes), berniukui įbrukamas šautuvas ir sakoma, jog jis turi žudyti viską, ką sutinka, o Čeva negali suprasti karo, jam niekas nieko nepaaiškinama...

Geriausias metų filmas:

DŽIA (Gia) už tai, kad sukrėtė, parodė Angelinos Jolie talentą ir dar savaitę leido mąstyti apie gyvenimą.

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go) už tai, kad mes vis tiek leidžiame išeiti. Už tai, kad kėlė žmogiškumo klausimus, bandė atsakyti, kodėl mes rūšiuojame žmones į tuos, kurie turi sielas, ir tuos, kurie neturi. Kas būtų, jei žmonės taptų dievais... Šokiravo.

JUODOJI GULBĖ (Black swan) už tai, kad privertė gėrėtis mistine drama iki pat paskutinės minutės, atrasti Portman ir patikėti mistika labiau nei realybe...

PREKYBA ŽMONĖMIS (Human Trafficking) už tai, kad ne tik šokiravo, bet leido būti iš Rytų parduotam kartu su tom vargšėm vergėm į Vakarus ir išgyventi kartu dramą...

BIUTIFUL (Biutiful) už tai, kad leido gėrėtis nuostabia režisūra, gyvenimiška istorija ir nepaprasta žmogaus psichologija...

MANO GYVENIMAS BE MANĘS (My Life Without Me), už tai, kad pritrenkė šis filmas iki širdies gelmių ne tiek savo režisūra, bet savo siužetu ir istorija, pastarąjį šiais metais net žiūrėjau du kartus ir abu kartus kažkodėl apsipyliau akis...

Geriausias metų režisierius:

TERRENCE MALICK už filmą „Gyvenimo medis“ (The Tree of Life), negalėjau nenominuoti režisieriaus, kuris per abstrakcijas mane privertė išgyventi Žemės ir Visatos sukūrimo istoriją ir pajusti vaikystėje išgyventas baimes ir meiles...

JULIO MEDEM už filmą „Kambarys Romoje“ (Room in Rome / Habitacion en Roma), už tai, kad režisūra pranoko patį scenarijų...

JIM JARMUSCH už filmą „Kava ir cigaretės“ (Caffe and Cigarettes), legenda tapęs filmas ir jo režisūrinis darbas...

ANDRĖJUS TARKOVSKIS už filmą „Stalkleris“ (Stalker), nemaniau, kad toks senas filmas mane taip paveiks savo mirtina paslaptimi ir įtampa, kuri padaroma iš tylos ir žvilgsnio. Šis rusų režisierius – genijus ir baigta.

ALEJANDRO GONZALEZ IRRITU už filmą „Biutiful“ (Biutiful), ar bereikia sakyti, kad tai puikus režisierius, kurio kiekvieną darbą verta pamatyti?

QUENTIN TARANTINO už filmą „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourios Basterds), kuriame neįtikėtinai aštrios įtampos scenos atsikleidžia per neįtikėtiną cinizmą būdingą tik šiam režisieriui...

Geriausia drama:

MAŽI VAIKAI (Littel Chidren) už aktorių meistriškumą ir įtikinamą siužetą.

TRANSAMERIKA (Transamerica) už neįtikėtiną, bet labai gyvenimišką siužetą ir vaidybą apie tėvą transvestitą, kuris važiuoja darytis lyties keitimo operaciją ir sutinka kelionėje savo paauglį sūnų...

MAŽOJO SKARMALIAUS DAINA (Song for a Raggy Boy) už neįtikėtinus faktus apie vaikų auklėjimą krikščioniškoje mokykloje.

DŽIA (Gia) už neįtikėtiną biografinį pirmosios pasaulinės manekenės gyvenimą, vienatvę ir šlovę.

IŠ KITOS PUSĖS (On The Other Side) už įdomų ir painų siužetą tarp turkų ir vokiečių susipynusių likimų...

DIEVO ŠUKĖS (Edges of the Lord) už neįtikėtinai nustebinusį simbolinę sąsają tarp vaikų išgyvenimų genocido metu su Biblijos personažais...

GERESNIAME PASAULYJE (In better World) už įdomų ir intriguojantį siužetą bei psichologinę įvykių grandinė tarp danų ir švedų...

Geriausia komedija:

(P.S. Jų tikrai šiemet buvo nedaug, todėl beveik dauguma ir nominuoti).

PAGIRIOS TAILANDE (The Hangover II) už juoko pratęsimą.

VINGIUOTAS KELIAS NAMO (Due Date) už komedijinę nesuderinamą porą, kuri vis tiek vėliau susiderina.

OPERACIJA: BALTUSIOS PUPYTĖS (White Chicks) už tai, kad nepamenu, kada tiek juokiausi per komediją...

SUNOKUSIOS PAMERGĖS (Braidesmaids) už tai, kad buvo beveik rimta komedija.

AFIGIENA MOKYTOJA (Bad Teacher) už tai, kad Camer Diaz pavarė ir tapo nevykusiai vykusia mokyta.

Geriausias romantinis filmas:

MEILĖ IR KITI NARKOTIKAI (Love and Other Drugs) už tai, kad rimta romantinė komedija parodė visai nebanalų siužetą.

IR VELNIAS DĖVI PRADĄ (The Devil wears Prada) už tai, kad darbas kompanijoje negali būti svarbesnis nei asmeniniai santykiai...

VIENA DIENA (One Day) už tai, kad yra kasmet viena diena diena, kurią sulipdžius išeina visas gyvenimas...

Geriausias metų siaubo filmas:

DŽIULIJOS AKYS (Los ojos de Julia) už neįtikėtiną įtampą ir nebanalią istoriją.

KITI (The Other), už tai, kad buvo gėda, kad anksčiau nemačiau šito siaubo šedevro...

PARANORMALUS AKTYVUMAS 2 (Paranormal Activity 2) už tai, kad nelabai nuvylė pirmąją dalį.

RAKTAS (The Skeleton Key) už tai, kad ir Holivudas gali sukurti visai įdomų, įtaigų siaubo filmą be kraujo.

Geriausias metų dokumentinis filmas:

SOVIETŲ PASAKA už neįtikėtinus faktus (klausimas ar tikrus?), kurie šokiruoja apie mūsų istoriją...

ŽEMIEČIAI (Earthlings) iki ašarų šokiruojanti dokumentika apie tai, ką mes darome su gyvūnais.

ĮLANKA (The Cove) apie delfinų skerdynes Japonijoje ir korupciją pačiose korporacijose, kurios gelbsti gyvūnus...

ŽLUGUSI RESPUBLIKA (Fall of the Respublic) sencacingoji dokumentika apie Obamą ir tai, kas iš tikrųjų slepiasi jo užnugaryje...

LAIKO DVASIA 3: JUDAM PIRMYN (Zeitgeist 3) už numanomos tiesos atskleidimą ir visišką proto sujaukimą.

Originaliausias siužetas:

GIMIMAS (Birth) už tai, kad moteris gali mylėtis su vaiku, nes vaikas pajėgus įtikinti, kas jis jos vyro inkarnacija...

LEDINUKAS (Hard Candy) už tai, kad paauglė leidžiasi suviliojama pedofilo ir po to jį nugirdo ir kankina skalpeliu, imituodama kastraciją...

MĖNULIS (Moon) apie nesibaigiančią žmogaus keitimo grandį, kai nežinai, kelintas klonas tu esi ir kieno prisiminimus tu turi...

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go) už tai, kad filmas prasideda kaip eilinė drama apie vaikus, bet staiga supranti, jog kažkas čia negerai ir tuos vaikus augina vienam baisiam eksperimentui...

TIKAMPIS (The Triangle) už tai, kad siaubo trileris gali būti įdomus siužetu, režisierius sukūrė uždaro rato mechanizmą, kuriame, patikėkite, niekas nenorėtų iš Jūsų atsidurti...

STALKERIS (Stalker) už tai, kad žmonės bėga į ten, kur yra baisi vieta, bet nežino kodėl...

SINEKDOKI, NIUJORKAS už tai, kad režisierius stato savo gyvenimą, kuris ką tik įvyko, atsikartojantys motyvai ir visa kita... siužetą turėjo sukurti beprotis.

JUODOSIOS GYVATĖS DEJONĖ (Black snake moan) už tai, kad nuo seksualinių aistrų galimą gydyti pririšus moterį savo namuose prie 20 metro lenciūgo.

Geriausias metų animacinis filmas:

ILGO PLAUKO ISTORIJA (Trangled) už tai, kad pasijutau, kaip Disnėjuje.

BJAURUSIS „AŠ“ (Despicable Me) už tai, kad blogiukas, kuris iš tikrųjų yra gerietis, moka pralinksminti.

KUNG FU PANDA 2 už tai, kad stora apsirijusi Panda dar gali sukelti šypseną po pirmosios dalies triumfo ir antrosios nuosmukio.

Geriausias metų lietuviškas filmas:

VAIKAI IŠ „AMERIKOS“ VIEŠBUČIO už tai, kad priminė mano tėvų jaunystę.

STIKLO ŠALIS už estetiškumą.

NIEKAS NENORĖJO MIRTI už tai, kad Žalakevičius sukūrė nepaprastai psichologinį filmą, kuris buvo pripažintas Sovietų Sąjungos šedevru.

ELZĖ IŠ GILIJOS už tai, kad kuršių mitai atgimė XIX amžiaus terpėje.

Metų nusivylimas:

KUNIGAS (Priest) už tai, kad banalesnės fantastinės istorijos dar nemačiau.

ATGAL Į GAMTĄ (Into the Wild) už nesuvokiamas motyvacijas, nevykusią psichologiją ir bereikšmį žmogaus blaškymąsi be tikslo.

MANOLETĖ (Manolete) už tai, kad estetika ir aktoriai neišgelbėjo nesąmoningo filmo.

PASKUTINIS TARIFAS (Deadline) už tai, kad neįdomesnio trilerio ir siaubo filmo reikėtų paieškoti.

PUDRA (Powder) už tai, kad režisierius besąlygiškai norėjo išmelžti manipuliacija žiūrovų ašaras, tačiau jam ne tik, kad nepavyko, jis tiesiog susimovė.

Metų šokiravimas:

SERBIŠKAS FILMAS (A Serbian film) už tai, kad tėvas dulkino savo nužudytą sūnų.

ŽEMIEČIAI (Earthlings) už tuos slapta autentiškus kadrus, kurie atskleidžia, kaip skedžiami ir kankinami gyvūnai.

NEGARBINGI ŠUNSNUKIAI (Inglourious Basterds) už klaikiai įtemptas scenas, kurios nežinia, kaip pasibaigs...

NELEISK MAN IŠEITI ( Never let me go) už tai, kad gyvenimiškai parodė, kaip galima elgtis su žmonėmis ir visa žmonėja tam išlieka abejinga.

MANO GYVENIMAS BE MANĘS (My life wihout you) už tai, kad šitaip galima nugyventi paskutinias gyvenimo dienas.

Geriausias metų serialas:

TIKRAS KRAUJAS (True Blood) už daug sekso scenų ir keistą Sukę, kuri kaip durnelė įsitvėrusi savojo vampyro...

VAMPYRO DIENORAŠČIAI (The vampires diaries) už nesibaigiančią siužetinę įtampą ir gražius aktorius.

SIMPSONAI (The Simpsons) už tai, kad 22 sezonas ir toliau juokėsi iš mūsų ydų ir stereotipų.

Geriausias miuziklas:

BURLESKA (Burlesque) už gerus balsus.

SVAJONIŲ MERGINOS (Dreamgirls) už neblogą siužetą ir gerus balsus.

MULEN RUŽAS (Moulin Rouge) už dekoracijas ir Kidman grožį.

Geriausias garso takelis:

(P.S. Kadangi man žiūrint kino filmus, labiausiai imponuoja ne muzika, o labiau daina, tai nominantai labai ryškūs dainų atstovai).

CHER filme „Burleska“

CHRISTINA AGUILERA filme „Burleska“

JENNIFER HUDSON filme „Svajonių merginos“

JUDY BRIDGEWATER filme „Never let me go“

Metų daugiausiai sulaukęs diskusijų filmas:

(P.S. Tai filmai, kurie manyje daugiausiai sukėlė kažkokių prieštaravimų, apmąstymų ir t.t.)

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go)

DŽIA  (Gia)

ATGAL Į GAMTĄ (Into the wild)

GYVENIMO MEDIS (The tree of Life)

Metų knygos ekranizacija:

DŽEINĖ EIR (Jane Eyre) už gera vaidyba ir spalvas.

STEPFORDO MOTERYS (The Stepford wives) už linksmą ir šiek tiek fantastinį siužetą, kuris susižiūrėjo labai linksmai ir vykusiai.

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go) – tai daugiausia nominacijų šiais metais sulaukęs filmas, už tai, kad filmas nenuvylė knygos.

VERTĖJA (The Interpreter) už tai, kad Nicole Kidman išgelbėjo filmą, o režisierius perteikė iš knygos įtampą ir intrigą.

RAUDONKEPURAITĖ (Red Riding Hood) neprasta Raudonkepuratės interpretacija.

BREMO STOKERIO DRAKULA (Dracula) už tai, kad per 20 metų filmą galimą žiūrėti, tarsi jis būtų pastatytas dabar.

KELIAUTOJU LAIKU ŽMONA (The time traveler‘s wife) už neįtikėtino siužeto perkėlimą į filmą, kuris giliai mane sujaudino.

Lankytojų geriausiai įvertintas filmas:

(P.S. Daugiausia diskusijų ir žiūrimiausiu šių metu filmu tapo?)

JUODOJI GULBĖ (Black swan)

TADAS BLINDA. PRADŽIA

MERGINA SU DRAKONO TATUIRUOTE (The Girl with the Dragon Tatto) 

Štai ir baigėsi, mielieji, Maištingos Sielos Sidabrinio Drugio Apdovanojimai. Belieka tikėtis, kad Pasaulis nesugrius ir dar kitais metais padarysime kažką.

Jūsų Maištinga Siela