Asmenybė. Kate Atkinson – britų rašytoja, kuriai svarbus laiko ir atminties nagrinėjimas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galvoju, kad laikas grįžti prie savo senų bibliotekos knygų ir perskaityti, ką labai seniai norėjau. Pvz., britų rašytojos Kate Atkinson „Anapus fotografijų“. Šis įrašas skirtas jai.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS KATE ATKINSON GYVENIMAS

 

Kate Atkinson gimė 1951 m. gruodžio 20 d. Jorke, Šiaurės Jorkšyro grafystėje, Jungtinėje Karalystėje. Jos vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo gana kuklioje, tačiau aistringai skaitymu ir kalba besidominčioje aplinkoje. Kate tėvas, kilęs iš darbininkų klasės, dirbo pardavėju, o motina – namų šeimininke. Nors šeima nebuvo turtinga, namuose visada buvo pilna knygų. Ši atmosfera, kurioje knygos buvo vertinamos labiau nei materialiniai daiktai, anksti suformavo Kate meilę pasakojimams ir rašytiniam žodžiui.

 

Vaikystėje Kate buvo rami, smalsi ir labai imli mergaitė. Ji lankė St Peter's mokyklą Jorke, kurioje greitai išsiskyrė savo akademiniais gabumais, ypač humanitarinių mokslų srityje. Ją stipriai domino istorija, literatūra ir kalbos. Kate buvo auklėjama skiepijant nepriklausomybės ir kritinio mąstymo vertybes; tėvai skatino ją klausti, abejoti ir ieškoti atsakymų knygose. Ji daug skaitė – nuo klasikinių romanų iki populiariosios literatūros, o ypač ją traukė įmantrios ir sudėtingos istorijos struktūros bei netikėti naratyviniai posūkiai. Būtent šis ankstyvas domėjimasis detektyvais ir sudėtingais siužetais vėliau atsiskleis jos pačios darbuose.

 

Mokyklą baigusi su puikiais rezultatais, Atkinson įstojo į Dandžio (Dundee) universitetą Škotijoje. Čia ji studijavo anglų literatūrą ir ten įgijo pirmosios klasės pagyrimo laipsnį. Po to ji tęsė studijas, rengdama mokslinį darbą, pavadintą „Šiuolaikinių amerikiečių romanų, ypač Thomaso Pynchono, kalbos koncepcija“ (The narrative structure of modern American literature with particular reference to Thomas Pynchon). Šis darbas, sutelktas į postmoderniosios literatūros sudėtingą siužeto konstrukciją, rodo jos gilų domėjimąsi ne tik pasakojimais, bet ir pačiu pasakojimo mechanizmu.

 

Tačiau po sėkmingos akademinės karjeros, įskaitant doktorantūros studijas (kurių nebaigė), Kate Atkinson patyrė sudėtingą asmeninį periodą. Būdama jauna, ji ištekėjo ir susilaukė dviejų dukrų, tačiau santuoka iširo. Šis gyvenimo etapas privertė ją atidėti ambicijas ir ieškoti būdų pragyventi. Ji dirbo įvairius laikinus darbus, įskaitant mokytojavimą ir indų plovimą restorane, o kartu su dukromis gyveno pakaitomis pas artimuosius. Šis finansinis ir emocinis nestabilumas, be abejo, suteikė jai realistinės ir kartais tamsios patirties, kuri vėliau įkvėps jos, kaip rašytojos, temas.

 

Rašymas nebuvo staigus pasirinkimas, o veikiau neišvengiama aistra. Ji daug rašė net ir dirbdama prastai apmokamus darbus, tačiau rimtą proveržį pasiekė tik 1990-ųjų pradžioje. Jos lemiamu momentu tapo istorinio romano konkurso laimėjimas. Ši sėkmė suteikė jai ne tik finansinį prizą, bet ir pasitikėjimą savo sugebėjimais, skatindama toliau dirbti su ilgesnės apimties proza. Ji pamažu pradėjo kurti savo pirmąjį romaną, kruopščiai tobulindama savo savitą stilių, kuriame persipina humoras, drama, ironija ir detektyvo elementai.

 

Galiausiai, būdama 43-ejų metų, Kate Atkinson išleido savo debiutinį romaną „Anapus fotografijų“ (Behind the Scenes at the Museum) 1995 metais, kurį išleido lietuviškai „Alma litera“ 1999 metais. Ši knyga, pasakojanti apie jaunos moters Ruby Lennox gyvenimą XX amžiaus Jorkšyre, buvo pripažinta kritiku ir iš karto laimėjo prestižinį Whitbread metų knygos apdovanojimą (dabar Costa Book Awards), oficialiai pažymint jos, kaip pripažintos rašytojos, karjeros pradžią. Jos kelias į šlovę buvo ilgas, pilnas iššūkių ir pasižymėjo nepalaužiama ištikimybe pasakojimo menui, suformuotu ankstyvojo domėjimosi sudėtingomis naratyvinėmis struktūromis ir postmodernia literatūra.

KATE ATKINSON RAŠYTOJOS PAKILIMAS IR SVARBIAUSI DARBAI, LITERATŪROS BRUOŽAI

 

 

Po to, kai „Anapus fotografijų“ 1995 m. laimėjo prestižinį „Whitbread metų knygos apdovanojimą“, Kate Atkinson tapo pripažinta literatūrine figūra, o jos gyvenimas, nors ir liko gana privatus, įgavo naują kryptį. Sėkmė leido jai visą dėmesį skirti rašymui ir atitrūkti nuo atsitiktinių darbų. Tačiau ji niekada nepasidavė spaudimui kopijuoti savo debiuto stilių. 1997 m. išleido „Žmones tarp medžių“ (Human Croquet), o 2000 m. – „Nukryžiavimą“ (Emotionally Weird), kuriuose toliau plėtojo savo savitą, postmodernizmu ir magiškuoju realizmu dvelkiančią prozą, kupiną sudėtingų šeimos istorijų ir nepatikimų pasakotojų.

 

Lūžis jos karjeroje įvyko 2004 metais, kai ji pristatė detektyvinio romano žanrui priskiriamą kūrinį „Užmirštos bylos“ (Case Histories), šią knygą 2025 m. ką tik išleido „Tyto alba“. Ši knyga ne tik patvirtino jos sugebėjimą meistriškai apdoroti siužetą, bet ir pristatė vieną populiariausių jos personažų – privatų detektyvą Džeksoną Brodi (Jackson Brodie), buvusį policininką, kuris mėgsta gilintis į senas, neišspręstas bylas. Ši serija, kurią sudaro tokie vėlesni romanai kaip (One Good Turn, 2006) ir (When Will There Be Good News?, 2008), tapo bestseleriais, buvo adaptuota televizijai, dar labiau išplėsdama jos skaitytojų ratą.

 

Vienu ryškiausiu ir labiausiai pripažintų jos kūrinių tapo 2013 m. romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ (Life After Life). Šis romanas, kuriame pasakojama apie moterį, kuri gyvena pakartotinus gyvenimus, kiekvieną kartą mirštant ir vėl gimstant, gilinasi į laiko, lemties ir pasirinkimo temas, o karo metais Anglijoje vykstantis veiksmas prikausto skaitytojus. Jo tęsinys, „Griuvėsių dievas“ (A God in Ruins, 2015), tęsė šeimos sagą, bet jau sutelkiant dėmesį į pagrindinės veikėjos brolį. Šie romanai pelnė ne tik komercinę sėkmę, bet ir literatūrinę šlovę, parodydami jos gebėjimą jungti gilų emocinį turinį su eksperimentiniu pasakojimo stiliumi.

 

Kate Atkinson kūryba yra gerai žinoma ir verčiama į lietuvių kalbą. Lietuvių skaitytojai yra susipažinę su didžiąja dalimi jos pagrindinės kūrybos. Be minėtų „Anapus fotografijų“, „Gyvenimas po gyvenimo“ ir „Griuvėsių dievas“, taip pat yra išleistos tokios knygos kaip „Užmirštos bylos“ (Džeksono Brodi serija). Šie vertimai leidžia lietuviškai kalbančiai auditorijai patirti jos sudėtingą stilių ir gilius siužetus.

 

KATE ATKINSON KŪRYBOS TEMOS, PROBLEMOS, BRUOŽAI

 

Kate Atkinson kūrybos branduolys slypi jos nepaliaujamame, kaip teigia kritikai, laiko ir atminties tyrinėjime. Jos darbai nuolat atmeta linijinį pasakojimą, naudodami sudėtingas struktūras, kuriose praeitis ir dabartis persipina, o kartais net atsikartoja, kaip tai ryškiai matyti romanuose „Gyvenimas po gyvenimo“ ar „Griuvėsių dievas“. Jos knygose nuolat keliamas klausimas, kaip neišspręsti praeities įvykiai ir šeimos paslaptys veikia dabartines kartas ir kokią įtaką asmens likimui turi mažiausi, atrodytų, nereikšmingi pasirinkimai. Per šią tematinę prizmę ji nagrinėja gilesnes universalias problemas, tokias kaip praradimas, netektis, sielvartas ir trapi, dažnai neapibrėžta asmens tapatybė.

 

Atkinson kūrybos stilistiką galima apibūdinti kaip išradingą, eklektišką ir subversyvų. Ji neapsiriboja vienu žanru, o meistriškai maišo elementus: detektyvo, komedijos, magiškojo realizmo ir aukštosios literatūros. Šis derinys leidžia jai viename puslapyje vaizduoti smurtą ar tragediją, o kitame pateikti aštrų, absurdišką humorą ar ironišką dialogą. Šio stiliaus esminis bruožas yra nuoširdumas, persmelktas sarkazmo, o jos personažai, net ir detektyvų serijose, yra labiau sutelkti į gyvenimo praradimus ir moralinius klausimus, nei į patį nusikaltimo įvykdymą.

 

Svarbiausias Atkinson kūrybos bruožas yra naratyvinis sudėtingumas ir nepatikimas pasakotojas. Ji nuolat meta iššūkį skaitytojui, naudodama kelis perspektyvos taškus, šokinėjimą laiku ir keisdama toną. Net ir atrodantys tiesmukiausi siužetai dažnai pasirodo esą giliai ištyrinėtos šeimos sagos, paslėptos po detektyvinio siužeto danga. Tačiau per visą šį naratyvinį chaosą visada sklinda humanistinis jausmas – gili empatija veikėjams ir pripažinimas, kad, nepaisant visų nelaimių, kasdieniame gyvenime slypi tiek absurdas, tiek ir grožis.

 

Maištinga Siela