Sveiki,
Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca
Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.),
kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi
pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės
purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą,
vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis
bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per
detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti –
filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei
taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o
ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti
itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!
Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir
Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas
pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių
likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta,
kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik
likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių
maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika
tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto
ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros
dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu
beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė
akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir
gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks,
bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema,
kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o
sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o
bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri
sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais
sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau
nebeegzistuoji.
Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos
priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti
jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet
kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na,
pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie
parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje
pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos
įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton –
myliu tave!
Jūsų Maištinga Siela
Džiugu skaityti, kad filmas labai patiko! Sutinku, filmas nėra pagaulus iš karto, tačiau "užkibus" sujaudina ir neapleidžia mintys jam net pasibaigus.
AtsakytiPanaikintiTai jau tikrai. :)
AtsakytiPanaikintiVakar pažiūrėjau, vis prisimenu, noriu žiūrėti vėl - kad viskas pasikartotų...
AtsakytiPanaikintiFilmas kurį šiandien paziurejau trečią kartą kaip gurmaniska valgį
AtsakytiPanaikinti