Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Orlandas“ (angl. Orlando)
(1992 m.). Besikapstydamas po Tildos Swinton filmų biografiją, aptikau dviejų
dešimtmečių senumo filmą, kuris buvo pastatytas pagal legendinės anglų
rašytojos Virginia Woolf romaną „Orlandas“, pastarasis išverstas ir į lietuvių
kalbą. Seniai jau galvojau perskaityti nors vieną Woolf knygą, tačiau taip
atsitiko, kad neturiu jos knygos po ranka, tad progai pasitaikius, pažiūrėjau
kūrinio ekranizaciją, kuri be jokios abejonės yra kūrinio interpretacija – tai matau
iš filmo pabaigos, kuri tiesiog sukurta be knygos, filme vaizduojami laikai,
kai pačios rašytojos jau nebebuvo.
Šiaip filmas man patiko, nors iš pradžių net nusipurčiau,
nes pagalvojau, kad žiūriu seną dvėselieną, nes nė kiek nepatiko – kažkokios
baisios statiškos ir teatrališkos scenos, suprantu, norima atkartoti tas senas
anglų manieras, bet nufilmuota ir atrodo taip, lyg aktoriai būtų mediniai ir
veiksmas vyktų scenoje, o ne istorinėje terpėje, bet viskas ėmė kisti, kai
supratau, jog moteris (ir kartu vyras) nugyvena 400 metų – istorinis kontekstas
kinta, o pati herojė – herojus gyvena tik žmogiškąjį gyvenimą. Sakyčiau, labai netikėta,
bet savo laimei ir nelaimei nuostabos nebuvo, nes buvau susidūręs su Markeso
kūryba ir jo „Šimtas metų vienatvės“ šedevru. Tilda Swinton buvo puiki! Lėtas istorinis
tekėjimas, perėjimas iš vieno amžiaus į kitą, nesenstanti meilė gyvenimui.
Kadrai iš filmo "Orlandas".
Filmas iš esmės kalba apie žmogaus vidinę tapatybę – kas tu
esi: vyras ar moteris? Filmo personažas Orlando 150 metų būna vyru ir myli
moteris, o kitą likusį laiką tampa moterimi ir gyvena kitos lytinės tapatybės
gyvenimą, taigi Tildai Swinton teko įkūnyti ir vyrą, ir moterį po tuo pačiu
personažu. Vienoje filmo pusėje personažas myli moteris, kitoje – vyrus ir
vyksta atvira diskusija su žiūrovu – kas yra per sutvėrimas žmogus ir visuomenė
ir ar jis turi teisę būti tuo, kuo nori būti? Manding, kūrinys ne tiek
vaizduoja transformacijos kitimo eigą, kiek iš esmės norėta atvaizduoti lyties
būsenas, bet įtariu, kad literatūroje tai turėtų atsispindėti ir jaustis daug
daugiau, filme tai perteikiama šiek tiek kitaip, todėl žiūrovas yra priverstas
pats pasirinkti filosofijos srovę, kuria vadovaujantis žiūrėti, vertinti ir
analizuoti kino filmą.
Filmas patiks keistų filmų mėgėjams, kostiuminių dramų
gerbėjams, Tildos Swinton fanams, gėjams ir lesbietėms, tapatybės ir žmogaus
dvasios ieškovams. Šiaip filmas gražus, yra gražių scenų, nepaisant, tai, kad
kai kas mane nervino, tačiau žiūrėti tikrai galima.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą