Knyga: Ilona Ežerinytė "Verksnių klubas"

Ilona Ežerinytė. „Verksnių klubas“ – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2017 – 120 p.

Sveiki, skaitytojai,

Ne verkti, o veikti – viena svarbiausių Ilonos Ežerinytės apysakos Verksnių klubas tezių, kurią dažnas iš paauglių galėtų prisiminti ar bent užsirašyti kur nors sąsiuvinio kraštelyje, kad užkliūtų akis. 2018 metais išrinkta Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, apysaka randa savo jaunąjį skaitytoją, kaip ir kitos rašytojos knygos paaugliams Sutikti eidą, Skiriama Rivai, Šunojaus diena. Labai svarbu, kad į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, turiu galvoje ir mokyklinę programą, „įsilietų“ ir šiuolaikinė vaikų literatūra, todėl smagu, kad, pavyzdžiui, dar neseniai išleisto rašytojos Sutikti eidą jau galima ištraukas aptikti septintos klasės vadovėlyje. Tai motyvuoja skaityti ne tik klasikinius, bet ir šiuolaikinių autorių knygas, juos pamatyti ne tik iškabintus stenduose, bet ir susitikti gyvai.

Ilonos Ežerinytės sėkmė, kaip ir Dainos Opolskaitės, Rebekos Unos, nėra atsitiktinės. Jos visos dirba mokytojomis, stebi ir žino paauglių mokinių gyvenimo peripetijas, nujaučia, kokios literatūros reikia jaunimui ir tas nuojautas neblogai panaudoja savo tekstuose. Verksnių klubas, kaip sakoma anotacijoje, tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save. Negalėčiau prieštarauti, kad knyga „ir vėl“ apie paauglio problemas – pašliję santykiai su šeima, besidraskančios ir besiskiriančios šeimos, o jų kryžminėje nesantaikos ugnyje pasimetę ir sutrikę paaugliai. Pagrindinė veikėja Lina išgyvena ne taip ir dažnai patiriamas paauglio šeimines patirtis; jos tėvai gyvena atskirai, tėtis gydosi priklausomybių centre nuo alkoholizmo, motina užsiėmusi savo egoistiniais reikalais ir Lina jai parūpo, kai jai senelė palieka palikimą...

Vieną dieną liūdesio ir vienatvės kamuojama Lina susipažįsta su Egle, kuri dažnai leidžia laiką apleistuose sandėliuose, – gal net labai panašiuose, kaip pavaizduojama knygos viršelyje, – ir tada Lina yra pakviečiama įstoti į verksnių klubą, kuris tiesiog yra nelaimingų, vienišų, apleistų paauglių neoficiali terapinė grupė, kuri renkasi neformalioje apleistoje aplinkoje ir pasakojasi savo nelaimes. Šiam klubui be Eglės priklauso Mindaugas, Evelina, Guoda ir Marukas – vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių, su gana skirtingomis problemų atsiradimų aplinkybėmis, tačiau kiekvienas jaučia tai, ką beveik kiekvienas paauglys išgyvena: socialinę atskirtį, vienišumą, nereikalingumą ir apsimetinėjimą sėkmingų veidmainiškoje socialinių tinklų visuomenėje.

Paaugliai kiek marginalūs, bet jaunajam skaitytojui, manau, turėtų būti patrauklūs. Štai Mindaugas užsiima meditacijomis ir ezoterika, save laiko aseksualiu, kuris nejaučia lytinio potraukio nei jaunuoliams, nei merginoms. Eglė vėlgi turtuolė, kuri, atrodo, turi visko, ko trokšta paaugliai, tačiau neturi motinos meilės, nes šioji nuolat rūpinasi manikiūru ir savo pačios išvaizda. Kita mergaitė išprotėjusi dėl gyvūnų teisių ir jaučia visos žmonijos kaltę už tai, kad gyvūnai išnaudojami ir jie kenčia. Maruko gyvenimas nepakenčiamas, nes jo nekenčia tėvas, todėl savo skausmą ir susikaupusias mintis numalšina sportuodamas, todėl turi tvirtą kūną...

Ilona Ežerinytė

Maždaug tokiame siužete vyksta esminiai Linos suvokimai, kuriuos ji bręstančio jauno žmogaus savimone apsvarsto ir pradeda priimti esminius sprendimus. Sunkumai galiausiai užgrūdina. Ilgą laiką Lina prieštarauja verksnių klubo nuostatai, kad geriau liūdesys nei nuobodulys, nes jos gyvenimiškoji patirtis jau suponavo, kad geriau namuose pašlijusi šeima, nei begalinė tuštuma. Tačiau skirtingos nuostatos ir įsitikinimai nekuria komplikuotų paauglių santykių, jie vienaip ar kitaip randa ideologinių egzistencinių sąsajų, kaip išlikti klube. Dažnai rašinėdami poetizuotas žinutes ant pastato sienų jie taip išreiškia ką iš tikrųjų jaučia, bet niekada negalėtų garsiai pasakyti už verksnių klubo sienų, kur galioja visai kiti sukurtų asmenybių įvaizdžiai. Iš esmės šis pastatas (kaip ir uždara verksnių klubo idėja) kartu tai metaforizuotas simbolis, kuris reiškia vidinį apleisto gyvenimo ir negatyvių emocijų vakuumą, pro kurį nelemta prasiveržti sėkmingą ir optimizmą tepripažįstančiam išoriniam pasauliui.

Verksnių klubo pagrindinė funkcija visgi yra labiau praktiška t. y. vieta, kur paaugliai sau leidžia būti pažeidžiamais, kad galėtų būti tokiais, kokiais negali būti išoriniame pasaulyje. Kitaip sakant, tai tam tikra terapija. Linos tėvas taip pat vykdo terapiją, tik jis turi visus instrumentus, programą, griežtas taisykles, o paauglių neoficialus klubas tarsi imituoja emocijų pasidalijimą kaip jų paleidimo praktiką. Tai išties įdomi autorės idėja, jeigu žiūrėsime į tai, kad jaunajam žmogui svarbiausia yra būti išgirstam ir išklausytam.

Žvelgiant į knygos siužetinius vingius, jie nėra itin dinamiški. Verksnių klube Lina ima jausti berniukui šiltus santykius, apsvarsto jo kūno sudėjimą ir jaučia, kaip pamažu pati bręsta, tačiau laikosi tam tikros saugos taisyklių. Autorė nebeplėtoja jokių aštresnių ar netikėtų nuotykių literatūrai būdingų įvykių, kurie dažniausiai reiškia kūrinyje kulminaciją, pavyzdžiui, kokia nors netikėta savižudybė, gaisras ar netikėtas pasirinkimas tarp gerų ir blogų dalykų, kurie leistų Liną laikyti super heroje, eiliniu literatūriniu pavyzdžiui. Ne, autorė visgi išlaiko paauglio pasaulį paaugliškai realų ir tikrasis virsmas bei lūžis apysakoje tampa labai tylus, jis pasilieka Linos savivokoje kaip šios paauglių sukurtos nestandartinės terapijos padarinys. Išsipildo autorės mintis, kad reikia išgyventi liūdesį, kad vėlei pajustum save, o tai yra neatsiejama gyvenimo tarpsnio peizažas, kurį patiri kaip gyvenimo dovaną: „Po vieno laikotarpio ateina kitas, po nuobodulio – aktyvumas, po liūdesio – džiaugsmas. Viskas banguoja. Visa, kas mus supa, yra bangos. Juk mokėtės per fiziką? Garsas, šviesa, šiluma... Viskas bangos ir viskas bangomis. Potvyniai, atoslūgiai, diena, naktis, įkvėpimas, iškvėpimas... (p. 72)“.

Iš esmės apysaka Verksnių klubas aktuali ir gyvenimiška knyga, kuri, kaip ir pati verksnių klubo idėja knygos veikėjams taip pat yra jaunajam skaitytojui liudijantis kelias į tam tikrus suvokimus. Apysaka tarsi patvirtina jaunajam skaitytojui: ei, aš irgi žinau, kaip tu kartais bjauriai jautiesi ir tai yra normalu, priimk tai kaip patirtį, nes ir juodžiausias debesis turi sidabrinį pakraštį.

Jūsų Maištinga Siela