Sveiki
skaitytojai,
Kolumbijos režisierius Ciro
Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau
antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting
for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie
programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai
filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros
paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog
būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų
belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis
projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais,
ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios
recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.
Ką gi, tenka pripažinti, kad tai
nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią
įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija
pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio
ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų
ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo
sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten
gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus,
gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras
tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro
sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad
imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos.
Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi
karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.
Galiausiai istorija pasisuka
taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna
kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms
įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir
bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir
netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik
žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras
pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o
būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių
klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis
kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra
iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug
dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o
būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį
filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba,
scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro
duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų
triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.
Istorijoje galime įžvelgti ir tam
tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios
pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš
vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios
troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji
panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje
vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus
suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji
priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato
ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.
Filme pagrindinius vaidmenis
sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame
kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi
tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių
egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius
gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis
priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti
į smėlį...
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 5.8
Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą