Sveiki, skaitytojai,
Pastatyti
gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi
viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika...
Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte
Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a.
pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro
sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei
Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita
– Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første)
(2021).
Tiesą
sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm,
kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia,
visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines
žinias apie Kalmaro sąjungą ir
pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių
aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis
paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir
gavau.
Pagrindinis
istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų
atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo
žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas,
tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija.
Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą,
mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir
likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus
ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti
Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas:
atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą,
parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl
sąjungos.
Filmas
išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant
istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje
turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino
Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip
kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus,
asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta
paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos
labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar
paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl
galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos
auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš
tikrųjų, vienas Dievas težino.
Filmas
gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių.
Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią
nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio
filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine
Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate
Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar
turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo
akims.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 68/10
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą