Sveiki,
Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir
vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos
režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“.
Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų
kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl
sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria
perskaitę ir išmanantys.
Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip
jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš
kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti
aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog
čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg
visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra
labai gerai!
Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią
porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys.
Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam
atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį
linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela
stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo
nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas
dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...
Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus
dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be
moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos
teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į
tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus
tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius
utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda
ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo
kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose
išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš
pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą
imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti
savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo
kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas
schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas –
tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi
kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.
Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go
ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes
(žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus,
reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai
neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius
nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis,
jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo
tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame
savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai.
Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai
amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors
spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas
jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje
dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras,
ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi,
veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris
(kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į
kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs
reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba
buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai
klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.
Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika.
Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai
slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto
su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko
norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras
rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis
jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad
bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad
jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu
jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime
ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti
mums?
Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano
Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes
tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti),
galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos
nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė
žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad
sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas,
kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui,
susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas
spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir
vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio
metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi
pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir
apsakymą?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą