Sveiki,
skaitytojai!
Literatūra
tuo ir įdomi, kad ji slepia savo praeityje itin pikantiškų istorijų. Vieną
tokią aptikau toliau skaitydamas Dr. Kate Lister mokslinę knygą „Įdomioji sekso
istorija“, tad siūlau susipažinti.
XVIII
amžiaus Londono naktinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo „Hario sąrašo“ (kai
kur verčiama kaip „Harrio sąrašas“ ar net „Hario Kovent Gardeno damų
sąrašas“ (angl. Harris's List of Covent Garden Ladies) – tai buvo
spalvingas, skandalingas ir itin populiarus leidinys, tapęs tikra to meto
„malonumų ieškotojų biblija“. Viskas prasidėjo apie 1760-uosius metus, kai
Londono Kovent Gardeno rajonas, garsėjęs kaip laisvo elgesio moterų ir pramogų
centras, tapo neoficialiu šio leidinio atskaitos tašku. Nors pavadinimas
kildintas iš Džeko Hario, buvusio garsaus sąvadautojo ir vietinio veikėjo
vardo, jis labiau veikė kaip rinkodarinis triukas, skirtas pritraukti
skaitytojus, kurie tikėjosi rasti ne tik informacijos, bet ir tam tikro
„autentiškumo“ bei ryšio su Londono pogrindžio autoritetais.
Leidinys
buvo sumanytas kaip kasmetinis katalogas, išeidavęs kiekvienų metų pradžioje,
tarsi kalendorius ar informacinis gidas. Tai nebuvo pavienis atsitiktinis
tekstas, o gana disciplinuotai leista knygelė, kuri savo populiarumo viršūnėje
pasiekdavo milžiniškus tiražus. Kai kuriais skaičiavimais, kasmet būdavo
parduodama iki 8 000 ar net 10 000 egzempliorių, o tai XVIII a. kontekste buvo
stulbinantis rezultatas. Tai rodė, kad sąrašas nebuvo skirtas tik vargšams ar
visuomenės atstumtiesiems; priešingai, jis buvo taikomas turtingesniems
miestiečiams, aristokratams ir viduriniajai klasei, kurie galėjo sau leisti
mokėti apie pusantros ar dvi šilingo sumą už vieną egzempliorių – kainą, kuri
tuo metu buvo gana reikšminga.
Pagrindinis
šių sąrašų turinys buvo itin detalūs, kartais net literatūriškai papuošti
prostitučių aprašymai. Juose skaitytojai rasdavo ne tik moters vardą bei tikslų
adresą, kur ją galima rasti, bet ir išsamų fizinių duomenų pristatymą,
pabrėžiant grožį, stotą bei kitas išorines ypatybes. Knygelės autoriai ar
redaktoriai nevengdavo įterpti pikantiškų detalių apie moterų „specializaciją“
ar net jų seksualinius polinkius, stengdamiesi sukurti intriguojantį įvaizdį.
Aprašymai dažnai būdavo persmelkti savotiško erotinio humoro ir net tam tikros
literatūrinės stilistikos, kuri leido skaitytojams pasijusti tarsi skaitantiems
nuotykių romaną, o ne paprastą paslaugų katalogą.
Nors
tikrieji autoriai dažnai slėpdavosi po anonimiškumo šydu, manoma, kad šiuos
sąrašus sudarinėjo įvairūs asmenys – nuo neįvykusių literatų iki pačių Kovent
Gardeno aplinkos veikėjų. Vienas dažniausiai minimų vardų, susijusių su šio
sąrašo „literatūrine“ puse, yra Samuelis Derrickas, nors istorikai dėl šios
autorystės dažnai ginčijasi. Nepaisant to, akivaizdu, kad už leidinio stovėjo
žmonės, turėję puikų priėjimą prie Londono naktinio gyvenimo užkulisių, supratę
paklausą ir gebėję ją patenkinti pasitelkdami populiariąją to meto kalbą bei
stilių.
Leidinio
gyvavimo trukmė buvo stebėtinai ilga – jis reguliariai pasirodydavo beveik
keturis dešimtmečius, nuo 1760 iki 1794 ar net 1795 metų (tuo metu, kai kitoje
Europos pusėje LDK patyrė paskutiniuosius padalijimus!). Per šį laikotarpį
„Hario sąrašas“ tapo neatsiejama Londono socialinio kraštovaizdžio dalimi. Jo
sėkmę lėmė ne tik teikiama praktinė informacija, bet ir tai, kad jis suteikė
vyrams galimybę susiplanuoti savo „nuotykius“ privačiai, be nereikalingo blaškymosi
po tamsius skersgatvius. Tai buvo tam tikras socialinis reiškinys, sujungęs
laisvalaikio planavimą su skaitymo malonumu, net jei tas malonumas buvo
laikomas amoraliu ar neteisėtu.
Titulinis puslapis 1764 m. ir 1794.

