2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Filmas: "Broliai"

Šiandien dar trumpai norėčiau pristatyti filmą „Broliai“ (Brothers). Tai gan šviežia drama (2009m.), kurią turėjau progos savaitgali išvysti, kadangi patikėjau, jog tai geras filmas. Na, žmonės iš dalies manęs neapgavo. Ši drama nebloga, bet didesnių įspūdžių nepaliko. Labiausiai įspūdį paliko gera aktorių vaidybą, net įsižiojau, kai stebėjau garsios aktorės Natalie Portman vaidybą, kai ši pakėlė telefoną ir sužinojo, jog jos vyras vis dėlto yra gyvas. Filmas iš tikrųjų yra dvinaris siužetų prasme, nors iš esmės labiausiai susikoncentruota į šeimos tragišką istoriją, jos likimą, tačiau šalia vystosi ir kita daug ką pasakanti tema – karas Afganistane. Siužetas jau kažkur matytas ir girdėtas, apie vyrą, kuris neva žūva kare, šiek tiek primena net „Gelbstint eilinį Rajaną“, tačiau čia įdomiausia yra šeimos gyvenimo situacija, staiga iš kalėjimo išėjęs brolis užima žuvusio brolio vietą šeimoje. Jį labai pamilsta vaikai ir net pati brolienė, viskas būtų lyg ir gražu, tačiau vieną dieną visi sužino, jog Afganistane žuvusysis brolis visgi nežuvo, ten jis buvo laikomas įkaitu, kankinamas ir verčiamas žudyti. Visi, aišku, labai apsidžiaugia, kad jis liko gyvas, tačiau grįžęs vyras visiškai kitoks, tarsi kas būtų jam išplovę smegenis, jis tampa agresyvus, o baisiausia, sužino, kad brolis pavergė jo žmonos širdį... Taigi eilinė – neeilinė drama, sakyčiau, kažkur tarp viduriuko, skirta visiems, kurie ieško neblogo filmo vienam vakarui. Filmas kelia amžinus klausymus: ką žmonės daro vieni su kitais? Kur dingsta meilė? Kokią įtaką padaro žmogui karas? Filme dar, sakyčiau, visai švelniai pavaizduoti rytų karo žiaurumai ir jo padariniai. Geras aktorių kolektyvas padaro filmą įtaigiu ir neprastu. Iki šedevro tikrai dar, mano akimis, kažko trūksta.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Pierre Corneille "Sidas"

Sveiki mielieji,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią sukrimtau mokslams. Nors retokai dedu knygas pagal universitetinę programą, tačiau kartas nuo karto pagalvoju, kad visai be reikalo. Šį kartą tai prancūzų dramaturgas Pjeras Kornelis (Pierre Corneille) ir jo tragedija (kai kur įvardijama kaip tragikomedija) „Sidas“. Taigi trumpai porą faktelių apie patį Kornelį: dramaturgas gyvenęs 1606 – 1684 metais, pats gal dar nenutuokdamas tapo klasicizmo teatro revoliucijos galva. Na iš tikrųjų tai autorius kūręs „ant Šviečiamojo“ amžiaus laiptelio. Kol po Europą dar sklido Barokas, šalia jau rimtai ėmė formuotis klasicizmas. Sunki ir griežta, tiesą sakant, man nelabai patinkanti meno ir kultūros srovė. Taigi Kornelis buvo visame tame sūkuryje, iš kurio išsirutuliojo naujas standartas, nauji dramų bruožai ir reikalavimai.

Plačiau kalbant apie „Sidą“ būtų galima pasakyti, kad kūrinys mane nustebino, kadangi iš pirmo žvilgsnio nė neprimina klasicizmo, bet tai ir nenuostabu, nes jame esti dar labai daug ne klasicizmo apraiškų, kuriuos net pats autorius vėliau senatvėje įvardys kaip „netobulumą“, šitai suprantama kaip dramos nepaklusnumas klasicizmui. Nepaisant tuometinių septynioliktojo amžiaus kritikų, šią dramą be galo mėgo valstiečiai ir visa kita likusi liaudis dėl to, kad ji ir nebuvo standartas. Ši keturių veiksmų drama tiesiog iš naujo prikėlė Prancūzijoje teatro susidomėjimą, juk iki tol Prancūzijoje į teatrą buvo žiūrimą kaip į juodžiausią darbą, kas ir buvo labai apskritai populiaru tuomet Europoje. „Sidas“ kalba apie senąsias žmogaus vertybes dar nuo „Rolando giesmės“ laikų, drama teigia, kad mirti negarbėje yra pats didžiausias žmogaus pažeminimas. Dramoje taip pat nemažai yra ir antikos dramų apraiškų: donas Rodrigas minimas kaip karo dievas Marsas, Saracėnų arba maurų priminimas ir nemažai kalbama apie valdžią, kas buvo nemažai būdinga Sofoklio tragedijose. Kornelio dramoje tenka kitoks vaidmuo meilei, ji čia kone vienas iš svarbiausių faktorių stumiančių veiksmą į priekį. Veikėjai pilni paradokso, Rodrigas ir Chimena apsėsti dviejų susipriešinusių dalykų: jausmų ir racionalių visuomenės primestų vertybių. Visuomenė ir žmogaus individualus jausmas tiesiog pjaunasi kaip katė su šunimi. Paklausite, kas visgi laimi? Aišku, kad veikėjų viršų ima visuomenės nuostatos, teisingo keršto poreikis gniaužia pirminius žmogaus jausmus, bent jau iki tragedijos atomazgos.

Netikėtai šią padėtį pataiso teisingasis valdovas donas Fernandas, kuris tarytum šioje dramoje atlieka Tėmidės funkciją, sprendžia, kaip nubausti arba kaip pataisyti padėtį, kad „saviškiai“ būtų laimingi. Čia slypi ir valdovo protas, kadangi jis mato, jog skilinėjanti tauta, nesantaikoje esanti liaudis ir pavaldiniai nebus pajėgūs apsiginti nuo priešų. Tai be jokios abejonės yra absoliutinės monarchijos pavyzdys, karalius žino kaip reikia stiprinti savo tautos šaknis ir valdymą. Galiausiai jis žaidimo būdais numalšina visuomenės primestą „madą“ ir pagrindiniams herojams įteikia mintį, jog viskas yra atkentėta, kad svarbiausia yra ne kentėti, o kur kas prasmingiau yra gyventi meilėje, kad garbės siekimas negali būti nesubalansuotas su meile. Taigi, karalius išlygina Tėmidės svarstykles ir tuo baigiasi tragedija. Sakysite, tragedija ir viskas baigėsi gerai? Neapsirikite, nes pats Kornelis savo tragediją matydavo ne nelaimingoje atomazgoje, bet žmogaus vidinėje sumaištyje, kai herojus turi pasirinkti savo viduje, išsirinkti didžiausią vertybę, iš esamų paaukojant mažesniąją.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad Kornelio „Sidas“ yra tikra psichologinė įtampos drama, kurioje iš tikrųjų nežinai, kaip teisingai pasielgti, bet jauni, aistringi žmonės susidūrę su savo aistromis ir visuomenės normomis visgi ryžtąsi elgtis pagal tėvų valią ir pavyzdį. Šįkart tėvai yra didžiausias ir neginčijamas autoritetas, tai, aišku, antikinių dramų bruožas. Įdomu, koks būtų spektaklis?

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis

Eilinę dieną Rojuje

Sveiki mielieji, ilgai laukti nereikėjo, dar viena pasaulinė katastrofa prieš mūsų akis. Atrodo tokia nutolusi ir tokia neaktuali mums lietuviams, kad ji praeina tik pro mūsų laikraščių antraštes kaip eilinis įvykis, tačiau tai tikrai nėra eilinis įvykis, kadangi labai nukentėjo gamta. Matyt, ji jau persisotinusi kančios. Aš, pasisakantis už ekologiją, negaliu taip ramiai į visa tai žiūrėti, todėl nutariau brūkštelti porą žodelių apie Meksikos įlankoje įsiliejusią naftą, kuri šiaip jau priskiriama prie vienų didžiausių gamtinių katastrofų.

Net nežinau ar beįmanoma atstatyti jūrą tokią, kokia ji buvo prieš išsiliejimą, mat, mes žmonės, čiulpdami naftą iš žemės visiškai kartais pamirštame aplinką, gamtą, augaliją, gyvūniją. Sakysite ir vėl kaip koks pastorius Donelaitis pilu savo nepaliaujamą didaktiką, tačiau aš nesu pastorius, nereikia man pamokslauti, esu paprastas žmogelis, kuriam pikta, kad dėl žmogaus savanaudiškų tikslų turi kentėti visa Žemė! Jūs bent įsivaizduojate, kiek naftos ištryško į atvirą jūrą nugriuvus platformai? 5000 tūkstančių barelių per parą, pabandykite pagalvoti kiek tai galėtų būti. Ekologinė katastrofa dėl žmonių veiklos, nors kitą vertus nemažai žmonių vis šiepia man dantis ir sako: tai ką naftos tau nereikia? Nevažiuoji automobiliu, autobusu? Atsakymas vienareikšmiškas, važiuoju ir naudojuosi tuo, ką teikia žmonija, bet jau niekam nepaslaptins, kad jau seniai galime gaminti naują transportų kartą, kuriai visiškai nereikia degalų, tačiau pasaulio galingieji, kurie minta nafta, tyčia neleidžia ir stabdo naujos eros atėjimui, kadangi nafta jiems yra naudinga! Tai bent žinote, kiek jie pastangų ir pinigų deda į tai, kad mūsų technika neišeitų iš naftos amžiaus? Nepatikėsite ką gali pinigai! O štai sulaukėme „ta proga“ ir katastrofinės nelaimės, naftos dėmė tokia didelė, kad tikriausiai jau matoma iš kosmoso giedrą dieną, net baisu pagalvoti, kokia žala padaryta, net neabejojama, kad tai pakenks šimtams tūkstančių rūšių gyvūnams. Žuvys ir visa gyvūnija jau sprunka iš Meksikos įlankos, „ta proga“ meksikiečiai ir žvejybos pramonė bus visiškai parklupdyta, juk populiariausias maistas trečiosiose šalyse tebėra žuvis, ją valgo kas penktas pasaulio gyventojas, o štai tokia gausi tauta kaip meksikiečiai, bus tiesiog priversta smarkiai bankrutuoti, ieškoti naujų kvotų (jei jų liks) arba dar blogiau – badauti.

Prezidentas Obama jau ėmėsi visų reikalingiausių priemonių valyti jūrą, su adata jau bado ministrus, kurie imtųsi veiklos, kad ateityje neįvyktų nieko panašaus. Kol kas man ta jų kova panaši į posakį „pasišikai ir tapšnok“ nei kvapo, nei paliktos krūvelės plika ranka taip nepaimsi, gamta jau geria mūsų krūvelę kiekvieną akimirką. Šimtai laivų sukiojasi apie plintančią dėmę, gelbėjami paukščiai ir kita gyvybę, bet dar gražiausia, jog kažkas sumanė dar tą dėmę padegti. Liepsnojanti jūra! Ar tai ne apokalipsės ženklai? O šiaip dar priedu Dievulis pasiuntė didelį vėją ir prastą orą, todėl žmogus prieš savo reikaliuką visiškai tampa bejėgiai, net neabejoju, jog tai prilygsta nemenkam Černobylio sprogimui, tačiau kiek įmanoma bus slepiami tikrieji katastrofos padariniai ir tie patys suinteresuotieji tai daryti bus naftos pramonės magnatai.

Mano nuomone, ši katastrofa tik įrodo, jog pasaulį valdo pulkelis žmogelių, o mes tik linksmai apie pasaulį galime sužinoti tik iš spalvotojų ekranų, o padėti ir keisti pasaulio koncepciją gerąja linkme negalime, bent jau radikaliai. Skaudu ir pikta, jog niekas nepriklauso nuo daugumos, madą ir valdžią diktuoja kiti. Ak, kaip lengva pridalyti katastrofų, bet kaip jas sunku likviduoti. Ir kiek tai tęsis? Gaila, kad patys gyvūnai ir augalai negali prabilti ir papasakoti apie tikrąją Pasaulio padėtį, nes tik jie žino, kokia ši padėtis yra iš tikrųjų. Na, kol nafta teka, mes galime tik pasimėgauti gražiu ir tobulu pasaulio nebent filmuose apie ateitį.

Kartais net man trūksta optimizmo.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 30 d., penktadienis

Mama, kas tas didžiulis sliekas?

Sveiki mielieji! Kaip jūs begyvenate? Labai nepykite už tai, kad šiek tiek apleidau blogą ir nepatalpinu jokių naujienų, kažkaip sakau, geriau tegu pabūna kažkaip tuščia, nei šiaip bereikšmiai pridedi ir iš interneto nukopijuoti straipsniai. Šįkart tai ir norėjo padaryti, bet sakau, geriau aprašysiu savais žodžiais. Aną savaitgalį buvau sulaukęs svečių, todėl kaip įmanydami „trankėmės“ po Vilniaus senamiestį. Kažkodėl merginoms buvo nesuvokiama, kaip Vilniuje gali egzistuoti tokia skulptūra, kuri parodyta viršuje. Taip, tai viena „žymiausių“ Vilniaus skulptūrų, už pastarąją buvo sumokėta 276 tūkst. lt. Nenoriu nieko įžeisti, bet ar jums šitas metalinis vamzdis yra gražus? Suprantu, meno saviraiška yra labai svarbi, jo formos ir išmonė – beribė, galiausiai net, galbūt pasakysiu negražiai, bet nepykit, padėtam musės šūde iš vienos pusės galima įžiūrėti didžiules meno perspektyvas, tačiau, kai pagalvoji, jog tokių žmonių, kurie tokį meno aprašką iš tikrųjų supras teisingai, savaime suprantama, bus mažuma, todėl vargu ar derėtų integruotis į viešąją rinką, tas pats šiuo atveju ir su vamzdžiu – skulptūra. Nežinau kaip reaguoja patys užsieniečiai pamatę mūsų meno galimybes prie Nėries upės, bet patiems vilniečiams ši Mindaugo Navako, Roberto Antinio ir Vlado Urbanavičiaus skulptūra nepatinka, anot gyventojų, šis „šedevras“ darko miesto grožį. Šiaip, mano nuomone, nelabai skiriasi, kaip įmanydamas bandau savyje rasti jėgų ir pateisinti kaip menininkų saviraiškos būdą, bet ką aš žinau, man ši skulptūra primena naftos gręžinį, dujų ar srutų vamzdį, kuris sukelia ne kokias emocijas. Sakyčiau, net tame pačiame Užupyje, akmeninis falas ar akmeninė savotiška skalbimo mašina, atrodo kur kas gražesni meno kūriniai. Bet menas menui nelygus, kaip žinome. Bet tokie pinigai sukišti į šią skulptūrą, ir dar „padėta“ labai matomoje vietoje, provokuojančiai prie Nėries upės, kažkodėl nori nenori sukelia ne tokias asociacijas, kokių norėtųsi. Visai kita diskusija apie jau autentiškus istorinio laikotarpio paminklus ant Žaliojo tilto. Man tai jau yra istorinis palikimas, suteikiantis Vilniui autentišką, brandaus ir seno miesto įvaizdį, bet būta siūlymu jas pašalinti, nes tai primena Sovietinę valdžios okupaciją. Būtą mėginimų vieną statulą susieti net su homoseksualizmu, bet tai žmonės, matyt, iš neturėjimo ko veikti prisigalvojo nebūtų dalykų. Kažkodėl vamzdis – skulptūra labiau toleruotinas atvejis, galbūt dėl to, kad žmonės dažniausiai net nežino, kur randasi „Krantinės arka“, „Puskalnis“, „Dviaukštis“ (tokie oficialų kūrėjų pavadinimai) vadinamoji skulptūra, taip yra dėl vienos svarios priežasties – tiesiog žmonės jos nepastebi, nes palaiko jį eiliniu nutekamuoju vamzdžiu. Taigi, mielieji, noriu Jūsų paklausti, kas jums yra menas, kur yra jo ribos, afišavimas ir suvokimas? Ar toliau turėtų ta skulptūra stovėti? Čia labai diskutuotinas dalykas, nes tikrai yra žmonių, kurie šį meno kūrinį palaiko. Todėl klausimas visiems: ar iš vis derėtų šalinti tai, kas didžiajai daugumai nepatinka? Jei taip, tai galioja ne tik menui, bet ir žmonėms ir apskritai tolerancijos klausimas suvirpa tarytum styga. Vienareikšmiško atsakymo nėra.


Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Filmas: "Titanų susidūrimas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuris dar visai neseniai pasirodė Lietuvos kino ekranuose ir užėmė pirmąją vietą pagal lankomumą ir populiarumą – „Titanų susidūrimas“. Kažkodėl manęs visiškai nestebina geri filmo reitingai, nes filmas, mano nuomone, yra toks standartinis, kad žmonės ateina pasižiūrėti ne intrigos, ne vaidybos, bet tiesiog gražių elektronika sukurtų piešinukų. Na, sakoma, dėl skonio nesiginčijama, bet dažniausiai mums dėl to ir patinka ginčytis. Tenka tik dėkoti draugui, kuris nusitempė į kino teatro salę, kad pažiūrėčiau 3D filmą, būtent dėl specialiųjų efektų, kurie manęs nejaudina. Nežinau, bet ir tie patys specialieji efektai „Titanų susidūrime“ man pasirodė blankoki, kadangi pati 3D reklama buvo daug įspūdingesnė, nei pats filmas. Filmas tikrai nėra labai sėkmingas. Aišku, labai madinga rinktis antikinius motyvus ir pastatyti specialiųjų efektų prisodrintą filmą, tačiau man šis filmas tikrai nesužavėjo, kur kas antikiniais motyvais statyti filmai buvo įspūdingesni „Aleksandras Makedonietis“ ir tas pats „Troja“, o dabartiniai antikiniais motyvais filmai tipiniai štampuoti pašto ženklai, kurie nieko vienas nuo kito nebesiskiria. Pasakysiu taip: iš filmo buvo bandoma padaryti puikų antikinį pasakojimą, bet viskas per daug susitelkta į specialiuosius efektus ir filmas gavosi tas, kurį užmišti po mėnesį. Visai nekeista, kad čia ir vėl vieną iš pagrindinį Persėjo vaidmenį atlieka tas pats žymusis „Įsikūnijimo“ aktorius Semas Vorfingtonas. Aišku, filmo negalima su „Įsikūnijimu“ net sulyginti, pastarasis keliom galvom aukštesnis dėl siužeto originalumo, dėl jo suderinamumo su specialiaisiais efektais. Bet kokiu atveju net neabejoju, kad „Titanų susidūrimo“ gerbėjų tikrai atsiras, atsiras efektų ištroškusiųjų vampyrų ir tai yra natūralu, kadangi ir vėl įsitikinau, kad žmonės mene ieško atsipalaidavimo ir malonumų, o ne savęs, ne kažkokių ištakų, ne filosofijos, ne minties. Bet dėl to niekas nekaltas, kadangi pats menas „pasigimdė“ sau žiūrovus, bet tai visai kita tema, apie kurią dar daug verta diskutuoti.



Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 17 d., šeštadienis

Asmenybės: Cher

Pirmojoje nuotraukoje Cher prieš 20 metų, antrojoje visai neseniai. Ji ir vėl išdrįso apsimauti skandalingąjį rūbą, nors jai jau 63! Matome, kūno proporcijos nelabai pakitusios.

Čia Cher 1970 metais. Paskaičiuokime, kiek jai tada buvo....?

Čia Cher apie 1985 metus. Stilinga to meto moteris.

Čia Cher 1979 metais, tų laikų viršelis iš jo eilinio albumo.

2001 metai, matome, laikas beveik neįžengė į šią moterį, nors jai čia daugiau nei 50 metų!

Vienas pirmųjų Cher plokštelių 1966 metais.

Šiuolaikinė Cher beveik nieko nepraradusi ir išsaugojusi grožį.

1998 metais nuotrauka daryta albumo "Believe" viršeliui.


Sveiki mielieji,

Sakoma apie dainininkę Cher sklinda milijonai apkalbų: apie jos gyvenimą, asmenybę, indelį į muzikos pasaulį ir apskritai apie jos plastines operacijos, meilės romanus. Juokais net sakoma, kad jeigu Žemė susidurtų su kometa arba sprogtų atominė bomba, tai išgyventų tarakonai ir dainininkė Cher. Ir iš tikrųjų nesenstanti muzikos pasaulio legenda, kuri jau daugybę kartų traukėsi iš muzikos pasaulio, bet vis dar sugrįždavo. Per savo karjerą išleidusi net 23 albumus, tai vienintelė moteris dainininkė išbuvusi topuose 7, 8 ir 9 dešimtmečio topuose, 40 metų sceninės patirties apie tai ir dar daugiau noriu šiandien pakalbėti visai neatsitiktinai, o būtent todėl, kad Cher ir jos dainos patinka net man.

Net nežinau nuo ko pradėti, gal nuo to, kad Cher gimė 1946 metais. Taigi, senesnė net už mano mamą. Šiuo metu jai 63 metai, o kažikuriose nuotraukose be photošopo ji atrodo kaip dvidešimtmetė. Na, regis, pats laikas sustojo ir Cher kaip įmanydama stengiasi išlaikyti savo jaunystę ir grožį, smerkiama ir plakama piktų liežuvių dėl plastinių operacijų, tačiau tai Cher, dieve, kitokios jos ir neįsivaizduoju. Gal pradėkime nuo to, kad Cher vaikystė nebuvo šviesti, ji gimė po Antrojo Pasaulinio karo, Amerikoje, aktorės ir armėno imigranto šeimoje. Galiausiai motina išsiskyrė su armėnu ir Cher gavo patėvį, dėl sunkios finansinės padėties, Cher teko pabuvoti ir globos namuose, bet niekas net neįtarė, kad menkutė Cher gyvenime užaugs į didelę muzikos žvaigždę.

1965-1966 metais jos karjeros pradžia, ji pradeda dainuoti kaip pritariamuoju vokalu, kol galiausiai sutinka Sonny Bono, šiuo metu jau miręs, bet palikęs milžinišką savo kompaniją. Galiausiai jie sukurpia duetą ir dainuoja senas daineles, kurios nelabai patinka klausytojams. Iš tikrųjų Cher kelias į šlovę yra ilgas ir varginantis. Daug metų ji dainuoja, leidžia plokšteles, tačiau pasisekimą sulaukia 1971 – 1975 metais, kai Cher pradeda vesti televizijoje laidą ir tampa pokalbių šou žvaigžde, reitingai laidos dideli. Bet muzikoje Cher ne kas, nes tuo metu išpopuliarėja narkotikai, hipiai ir kiti atributiniai dalykai, galima sakyti, kad Cher tiesiog „nepataiko“ į madą ir į laikmetį.

Galiausiai Cher susilaukia dukros, dėl jos ateityje ir dabar kyla didžiausi skandalai. Pasirodo Cher dukrelė prieš gerą galą metų pasiskelbė esanti lesbietė ir negana to visai neseniai pakeitė lytį ir tapo vyru. Teko matyti dukters – sūnaus nuotraukas, jos tikrai nepanašios į Cher. Galiausiai Cher ir toliau dainuoja, įrašinėja albumus, tačiau jie visi lyg ir praslysta, nėra labai populiarūs, viena kita daina pasirodo topo viduriuose, bet nei sprogimo, nei kitokių bombų neįvyksta. Galiausiai Cher įžengia į kiną ir čia ji tampa žvaigžde. Gauna pirmąjį savo Oskarą už antraplanį vaidmenį. Ji taip pat suvaidina filme „Istvuko raganos“ su neblėstančiomis kino žvaigždėmis. Galiausiai už kitą filmą po kiek laiko gauna ir Oskarą kaip geriausia moteris aktorė. 1987 – 1989 metais Cher grįžta į sceną kaip dainininkė ir labai sėkmingai, naujas įvaizdis, naujas stilius. Cher dainose atsiranda roko elementai, ji pasiekia topų viršūnę su daina „If i could turn back time“, kurio klipe ji pasirodo su savo legendiniu nepadoriu įvaizdžiu, kuris dal labai ilgai buvo vertinamas prieštaringai, tačiau šiais laikais dar ne toli parodoma...

Po šlovės vėl grįžimas į kiną, dar vienas sėkmingas albumas 1996 metais ir vėl atgal į kiną, čia ji nusifilmuoja „Arbatėlė su Musoliniu“ ir galiausiai 1999 metais įvyksta didžiausias jos sprogimas, kai išeina albumas „Believe“. Kartu ir daina „Believe“ tampa pasaulinio lygio šlageriu, kuris skamba ir skamba. Tiesiog kas man belieka, cituoju vikipediją: „ „Believe“ padarė Cher vyriausia moterimi (jai buvo 52-eji), kurios hitas pasiekė 1-ąją topo Billboard Hot 100 vietą. Taip pat ji tapo ilgiausią laiko tarpą tarp pirmo ir paskutinio Nr. 1 hitų (daugiau nei 33 metai) bei ilgiausią laiko tarpą tarp dviejų vienas po kito einančių Nr. 1 hitų (beveik 25 metai) turinti atlikėja. Jungtinės Karalystės singlų topo 1-oje vietoje „Believe“ išsilaikė septynias savaites iš eilės ir tapo perkamiausiu moters atlikėjos singlu Jungtinėje Karalystėje per visą istoriją. „Believe“ yra trečia sėkmingiausia pasaulyje daina išleista moters bei perkamiausia visų laikų dance daina. Jos parduota daugiau nei 10 mln. kopijų visame pasaulyje. Iš albumo buvo išleisti dar trys singlai. „Strong Enough“ tapo hitu Europoje, užimdamas 3-ią vietą Vokietijoje ir Prancūzijoje bei pateko į Jungtinės Karalystės Top 5, tačiau nesulaukė didelio dėmesio Šiaurės Amerikoje. „All or Nothing“ ir „Dov'è L'Amore“ taip pat tapo hitais Europoje.“

Iš tikrųjų dar daugiau yra rašoma apie vikipedijoje apie Cher gyvenimą ir apie jos pasiekimus, aš tik galbūt norėčiau padaryti savas išvadas. Galbūt dabar tik Madonna seka panašiu Cher pavyzdžiu ir nepasiduoda scenos naujokams. Cher paneigė visus dėsnius apie moterį, gyvenimo pradžioje laiką leidusi globos namuose, ji paskyrė savo gyvenimą scenai, įgijo devynias galybes draugų ir gerbėjų, tačiau visą gyvenimą liko vieniša ir bėganti nuo depresijos. Persiritusi per 40 metų ribą ir du kartus išsiskyrusi, ji pradėjo draugauti su dvigubai jaunesniais už save vyrais tarp kurių buvo net Tomas Cruzas, tačiau ar metų skirtumas, ar šlovė, ar pikti liežuviai Cher visą laiką palikdavo viena, galbūt visos tos jos dainos persmelktos liūdesių, dainuojama apie stiprybę vienumoje, apie tai, kad neatsuksi laiko atgal, nors ji galbūt ir stengėsi tą daryti, apie vienišus žmones ir visa tai yra Cher, tai yra ji, jos gyvenimas, kuriuo ji dalijasi su mumis. Galbūt kaip pasijuntu kartais toks menkas ir palaužiamas kaip Cher, „užsileidžiu“ jos dainų, galbūt tai kvaila, nesuprantama, bet mėgstu gerą lyriką, mėgstu gerą balsą, kažkaip nesu linkęs į madingas hipo hopo dainas, kai liūdna – Cher tas pats! O jos daina „Strong enough“ topo kone mano skausmo daina, mano kokainas, mano malšinamasis morfijus pačiomis juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis. Galiausiai yra daugybė jos nuostabių panašių ir lyrinių dainų, keletą mano mėgstamiausių pridedu iš „youtube“ pasaulio.

Gera žinia ta, kad Cher niekur nedingo. Beje, kas dar nežinojote 2000 – 2005 metais Cher surengė atsisveikinimo koncertą. Tai buvo ilgiausiais atsisveikinimo koncertas ir pelningiausias moters dainininkės projektas. Tačiau Cher niekur nedingo. 2007 metais buvo pasklidęs gandas, kad ji kuria dar vieną muzikos albumą, tačiau ji ir vėl pakrypo į kiną. Dar šiais metais pasirodys jos filmas „Burlesque“, kuriame ji vaidina kartu su garsiąją Christina Aguilera, apie kurią turi eiti dar viena atskira tema, bet galbūt jau ateityje.

Na, o dabar pasimėgaukime Cher dainomis:








Knyga: Milorad Pavič "Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Herą ir Leandrą"






Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart tai garsusis serbų rašytojas Miloradas Pavičius (Milorad Pavič) ir jo romanas „Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Herą ir Leandrą“. Šią knygą pasirinkau ne taip jau ir atsitiktinai, nes pradžioje labai jau į akis krito visų išliaupsintas „Chazarų žodynas“, todėl nutariau, kad nepakenks, jei pirmiau perskaitysiu jo trumpesnį romaną „Vidinę vėjo pusę“, kuris patraukė savo neįprasta kompozicija. Knyga pasirodo esanti tikra loterija, kadangi sudaryta iš abiejų pusių. Pusė knygos parašyta iš vienos pusės, o kita pusė analogiškai iš kitos, laimės dalykas, kurią pusę tu pradėsi skaityti, nes jokios instrukcijos autorius nenurodė. Tokios provokuojančios knygos – tikras malonumas, nes iš dalies kažkiek lemia ir tai nuo kurios pusės pradėsi skaityti ir susidarysi tam tikrą istorijų sąsajų tinklą. Miloradas Pavičius vertinamas visame pasaulyje, jis nėra parašęs daug knygų per visą savo karjerą, bet kiekviena pasirodžiusioji sulaukė milžiniško pasisekimo, tai tikras išmėginimas ir stereotipų laužytojas literatūros pasaulyje, todėl visai nenuostabu, kad žymusis serbas ir su „Vidine vėjo puse“ pasistengė nustebinti skaitytojus.
Kadangi mane labiau literatūroje imponuoja ir intriguoja moterys, todėl pradėjau romaną skaityti nuo moteriškosios pusės „Heros“, kuri pasirodė esanti labai įdomi ir filosofiška. Jau ką reiškia vien knygos pradžia: „Pirmoje gyvenimo pusėje moteris gimdo, o antroje – žudo ir laidoja save arba artimuosius. Klausimas: kada prasideda ta antroji pusė?“ Kiekviename puslapyje dvelkia nepaprastas autoriaus įžvalgumas ir erudicija. Postmodernistinis kūrinys nenutrūksta ir nepaleidžia įdomumo per visą savo romaną. Kita romano pusė vadinasi „Leandras“. Iš tikrųjų šis kūrinys remiasi į vieną antikinį pasakojimą apie Herą ir Leandrą, tačiau Pavičiaus romane jis visiškai kitoks, jiedu niekada taip iš tikrųjų ir nesusitinka, tačiau Herą ir Leandrą labai daug kas vienija. Pasirinktas Milorado Pavičiaus pertransformuotas mito variantas yra kur kas platesnio mosto kūrinys. Be to, kad knygoje gausu daug samprotavimų apie gyvenimą, mirtį apie t laiką, jame yra viską apjungiančių dalykų t.y. visumos susiejimas ir padalijimas į dvi dalis. Pasaulis šiame romane visur turi savo antrąją pusę. Ir tas nuostabus pasakojimas apie vidinę vėjo pusę, aiškinimas, kada vėjas per lietų suskylą tarp lietaus lašų ir tampa vienoje pusėje šlapias, o kitoje sausas, šis dvelksmas išlieka visame romane. Ši dviejų pusių teorija ir yra vienas iš pagrindinių siūrų diksniuojančių istoriją. Herą ir Leandrą šiuo atveju skiria ne tik dvi nesueinamos pusės, bet ir žymi laiko ir epochų takoskyra, galiausiai Hera gyvena arčiau mūsų laikų, o Leandras Baroko epochoje, kada Europoje vyksta nesantaika, turkų invazija vidurio Europoje ir t.t.. Herojus gaubia tas pats magiškasis realizmas, jis ir vėl nenusakomas eilutėmis, jis pajaučiamas tik skaitant kūrinį. Iš realybės detalių Pavičius nulipdo magišką pasaulį, neįmanomus realybėje egzistuojančius dalykus.
Tiek Hera, tiek pats Leandras žino savo likimą, jį intuityviai nujaučia arba žino iš pranašų, išminčių ir būrėjų. Abu herojai miršta tą pačią valandą t.y. po 12 valandos penkių minučių, abu miršta ugnyje per sprogimą, miršta tokie vieniši, tokie pasimetę gyvenimo verpetuose, bėgę nuo savęs ir kartu bandę save atrasti, miršta skirtingame laike, skirtingose epochose ir net nežinoję apie vienas kito egzistavimą. Likimo neapgausi, štai ką sako Pavičius. Tai tikrai originali ir netradicinė literatūra, kai pagalvoji kiek žmogui reikia smegenų ir išmislo, kad galėtų sukurti tokį intriguojantį ir įdomios, aptakios kompozicijos knygą. Kuo toliau susipažįstu su tokia literatūra, tuo labiau norisi bėgti nuo šiuolaikinio popso, kuris pasirodo toks sausas, toks neįdomus ir toks siauras. Tačiau grįžkime prie knygos...
Knygos stilius įdomus. Skaitant apie Leandrą, jautėsi ta Barokinė suviduramžinta dvasia, tarsi skaityčiau kokį perpasakotą „Tristaną ir Izoldą“, tačiau jį daug kas koreguoja ir koreguoja esminiai dalykai, Pavičiaus išmonė, magiškasis realizmas ir t.t. Niekada iki šiol neskaičiau vidurio Europos rašytojų, todėl buvo įdomu pajusti Dunojaus milžinišką įtaką žmonių gyvenimuose. Čia upės kartu būna ne tik gyvenimo šaltinis (žvejyba), bet ir tas rimbas, kuris ir vėl dalija pasaulį į dvi dalis: katalikiškąją ir ortodoksus (stačiatikius). Į dvi dalis dalijamas ir žmogaus gyvenimas: mirtis ir gyvenimas. Įdomūs samprotavimai apie tai, kad žmogaus tikslas yra numirti ir kad jis gimė tam, kad siektų mirties. Dvi dalys kaip ir romano pavadinimas sietinas visur: laike, religijose, jausmuose, aistroje, meilėje. Žmonės tiesiog surėdyti iš dviejų dalių, net vyras ir moteris yra tarsi dvi dalys, kurios turi papildyti viena kitą. Knygoje daug simbolikos, kurios ne kiekvienas ir ne visus spės pagauti, todėl knyga dar tuo ir „protinga“, kad yra tarsi mechanizmas priverčiantis tave įjungti ir mąstymo mechanizmą, bet nesiginčiju, galima skaityti vien tik malonumui iš vis nieko negalvojant, tačiau ir knygos rezultatas bus kitoks. Simboliais persmelkta viskas – veikėjų elgesys, sprendimai, įvykiai, pastatai, istorinis ir kultūrinis kontekstas. Ir tai nenuostabu, juk Pavičius simbolizmo ir Baroko epochos specialistas.
Dar būtų galima kalbėti ir kalbėti apie šį romaną, bet geriau vieną kartą perskaityti ir pačiam pajusti, negu šimtą kartų išgirsti.
Jūsų Maištinga Siela