Knyga: Albert Camus "Svetimas"

Sveiki visi,

Bene vienas žinomiausių Albert Camus romanų – „Svetimas“ pakliuvo visai neatsitiktinai į mano skaitomų knygų lauką. Tikriausiai daugelis iš jūsų su šiuo kūriniu kaip ir su legendiniu „Maru“, „Kryčiu“, „Sizifo mitu“ susidūrėte mokykliniais laikais. Albet Camus – prancūzų rašytojas, rašęs absurdo tema ir užsitikrinęs aukso medalį egzistencialistinės literatūros olimpe. Kaip ir Kafka, Camus yra labai mėgstamas jaunimo rašytojų. Pastebėjau, kad ir parkuose jaunimas dažnai skaito šiuos autorius. Geri autoriai, gera literatūra, nieko nepridursi.

„Svetimas“ yra nedidelės apimties dviejų dalių romaniukas, nagrinėjantis absurdišką žmogaus gyvenimėlį. Labai patiko abejingas stilius, kuris reiškiasi labai paprastai – „man vis vien“. Jeigu Kafka savo „Metamorfozėse“ ir kituose kūriniuose siurrealistiškai bandė žvelgti į absurdą, tai Albertas Kamiu visiškai racionaliai ir realistiškai tai nagrinėja „Svetime“. Gal nepasakosiu viso siužeto, tačiau, kas vyksta „Svetime“, manau, anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų su tuo susiduria. Žmogus išstumiamas iš visuomenės ribų, viskas, kas vyksta yra klaikus absurdas, beprasmybė. Žmonių santykių krizę įžvelgęs Camus, sukurpia trapų ir abejingą pasaulį, kuriame žmogus ima egzistuoti tik sau, o kai jis egzistuoja tik sau, jis nebeturi prasmės gyventi.

„Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau“ (p. 7 ). Štai taip prasideda romanas. Smogta abejingai, jokių kognityvinių impulsų – pasaulis buvo vakar, pasaulis yra ir šiandien. Niekas nepakito, tik mama mirė tarp kitko. Vėliau pamatysime, kad šitą terpę kuria ne tik pagrindinis herojus, bet ir aplinkiniai veikėjai, kurie įvelti į grandį, kurie nesupranta, ką išgyvena ir jaučia pagrindinis herojus. Romanas įveda į grynai sutrūkinėjusius ne tik žmonių, bet ir šeimos (mažosios socialinės grandies) santykius. Sūnus, paliko mamą prieglaudoje. Jis nežino, kiek jai metų, nes niekada tuo ir nesidomėjo. Praradimo ir laiko negalėjimas atsukti atgal visada slypi už abejingumo. Manau, kad herojus tiesiog intensyviai bėga nuo skausmo, bėga nuo neteisybės, bėga nuo kasdienybės, o kad jam neskaudėtų, jis ima ir apsišarvuoja pačiu baisiausiu rūbu – abejingumu.

„Man viskas vis tiek“ leitmotyvas nuolatos atsikartoja tiesiogiai ir potekstėje. Jis apčiuopiamas visose situacijose, pvz.: herojus yra susižavėjęs jauna moterimi Mari, tačiau nežino ar ją myli. Ši klausia, ar jis ją vestų, o šis atsako, jei tik nori – vesiu. Tarsi gyvenimas nebeturėtų jokios sistemos. Herojaus mąstymas (jeigu toks iš vis egzistuoja) yra, sakyčiau, zombiškas, tarsi švarus lapas. Tai susiję su mamos netektimi ir absurdiško pasaulio suvokimu. Pasakojimo stilius, trumpi sakiniai, dažniausiai be jokių apibendrinimų, be didaktikos, be smerkimo, sakyčiau, be nieko, leidžia pajusti herojaus beviltišką padėtį, būvį, šaltį, svetimumą. Nors pasakoja pagrindinis herojus, tačiau jokių ryškesnių emocijų už abejingumą nėra. Nebent geismas, kūniškas geismas, kada herojus aprašo savo suartėjimą su Mari. Tačiau ir tai tėra tik fiziologinis suartėjimas, o dvasioje išlieka ta pati beviltiška stagnacija.

Kam ta stagnacija? Abejingumas? Motinos netektis yra tik vyšnia ant torto. Viskas jau vyksta seniai, kasdienybės absurdas, rutina, ne gyvenimas, o funkcionavimas žmogų padaro robotu, tačiau žmogus emocingas, nes to nesuvokia. Pagrindinis herojus tai suvokia, suvokia, jog gyvenimo procesas yra beviltiškai absurdiškas, kadangi neturi su kitais ryšio, visi yra susvetimėję, artumas ne(be)egzistuoja, nes jis yra trapus ir prarandamas, laikinas. Visiškas vertybių sistemos degradavimas, nieko negali turėti, įsigyti, nes viskas yra prarandama. Viskas vyksta ne tavo naudai, žmonėms rūpi tik tiek, kiek gali būti jiems naudingas. Su šiuo suvokimu herojus sprogsta iš skausmo, kad tą skausmą užslopintų, jis pasineria į totalią abejingumo liūną. Niekas iki šiol taip atvirai, taip išraiškingai ir genialiai nėra literatūroje pavaizdavęs absurdiškumo kaip absurdo teorijos tėvas Albert Camus.

Rekomenduoju maištininkams, „asmenybėms“, keistuoliams, gyvenimo prasmės ieškotojams, geros literatūros mėgėjams.

Jūsų Maištinga Siela

Ar pasakysim papams NE?!

Sveiki visi,

Ką daryti su seksualumo kultu? Ar iš vis reikia kažką daryti? Šiandien sėdėjau prie virtuvinio stalo ir netyčia žvilgtelėjau į „Lietuvos dainos“ ale konkursą ar kažkas panašaus. Vedėjas buvo įrėmintas prie gražių ilgakojų merginų ir žėrėjo akimis. Niekas tų merginų nepastebėjo, jos buvo eilinės šliundrelės – dekoracijos. Nieko nebestebina, nes per 20 nepriklausomybės metų seksualumo revoliucija mūsų šalyje tapo kone manijakišku sindromu. „Olialia“ pupytės, kad ir kiek savo biustus bekištų į spaudą, televiziją, internetą, nieko nebesujaudins. Jos jau kasdienybės dekoracija. Ir tai yra baisu, jeigu Viduramžiais galėjai sėdėti prie vyrų plikais papais ir tai nieko tada nejaudindavo, bet tik pakėlus sijoną ir apnuoginus čiurnas visų akys nukrypdavo būtent ten. Jaudina tos vietos, kurios mažiausiai matomos viešumoje. Dabar žmogaus (ypač moters) kūnas tampa tapetai, nieko nejaudina, nieko nebestebina ir nieko nebežavi išskyrus pačias demonstruotojas.

Suprantu erotikos meną, kada nuotraukos ir kino filmai itin subtiliai ir meniškai sukuriami, tačiau to meno nebelieka, jis užgožtas pigių, reklaminių triukų. Reklama irgi, kaip kažkada sakiau, tapo manipuliacijos meistrė – seksualumas arba vargšus vaikus atstato į priekį. Kas dar gali šiais laikais besujaudinti? Kai nebegundo seksualumas, dėmesį patraukia sunkūs globalūs dalykai – badaujantys žmonės ir t.t. Kaip manot, kodėl televizijos naudojasi jūsų dėmesiu ir daro labdaringus koncertus ir panašiai?

Atsibodo tie papai, atsibodo ta persisunkusi pompastiškai nuzulinta kasdieniška erotika, kurios niekaip nepamatysi prieš tarkim 20 metų. Negalima žmonių irgi smerkti. Merginos turi ką parodyti ir jos rodo, tačiau tai tapo toks kasdieniškumas, kad jame nebelieka dvasingumo, nebelieka kažkokio žmogui tikėjimo kulto (nekalbu apie religijas). Visa materija ir dėmesys nukreiptas į vartotojiškumą ir kūno kultą. Kur rasti ramybę? Pagalbos nerasta. Randi tik kūną ir seksualumą, kuris veržiasi pro ausis ir akis. Manau, iš to dalinai ir ta agresija. Žmogus persisunkęs vien kūniškumo tampa agresyvus, tampa netolerantiškas, piktas. Juk pažiūrėkit kokie smurtai, prievartavimai, vagystės. Žmogus amžinai dabar kažko iš tavęs nori. Ir nori ne pagalbos ir ne artumos, bet naudos. Iš dalies viskas kyla iš kūno kulto (kiti faktoriai irgi turi įtakos: ekonomika ir pan.).

Kur padėti akis nuo įkyrėjusių skandalų, perdėto lėkštumo ir seksualumo? Atrodo smegenis pjauna su pjūklais. Atsakymas.: bėgti. Taip, bėgu. Ačiū Dievui yra Lietuvos radijas ir televizija, kultūros antrasis kanalas, yra seni Volto Disnėjaus filmukai, yra bernardinai.lt, kita spauda, kurioje pasijuntu ne kaip vartotojas, ne kaip viliojamas pigiu kūnu, bet jaučiuosi kaip visuomenės narys, kaip civilizuotas ir kultūringas žmogus. Šiandien pasijutau šlykščiai. Dar šlykščiau, kad žmonės to nesuvokia, arba suvokdami vis tiek elgiasi taip pat ir apie tai stengiasi nemąstyti. O kaip darote Jūs?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis jų akyse"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Paslaptis jų akyse“ (El secreto de sus ojos) (2009 m.). Tai garsus argentiniečių filmas pripažintas visame pasaulyje. Šis filmas šiais metais triumfavo „Oskarų“ apdovanojimuose ir buvo pripažintas geriausiu užsieniu vaidybiniu filmu. „Paslaptis jų akyse“ – tai kriminalinis trileris su romantikos dvelksmu. Pasakojimas intriguojantis. Čia vyksta daugiasluoksnis pasakojimas. Vienas – prieš 20 metų įvykdytos žmogžudystės bylos tyrimas ir kitas – po 20 metų su pasenusiais veikėjais, kurie per novelės rašymo procesą grįžta į praeitį ir bando atsakyti į pagrindinius meilės ir mirties klausimus.

Man filmas išties paliko neblogą įspūdį. Gera aktorių vaidyba, neblogos režisūrinės užmačios. Istorija intriguoja ir kartu graudinama. Man patiko iškeltas klausimas – kaip žmogus turi ir gali susitaikyti su mylimosios merginos mirtimi? Kaip jis pajėgia visa tai ištverti? Po dvidešimt penkerių metų į šį klausimą atsako advokatas Esposito. Atsakymas labai paprastas – nesusitaiko. Tai lyg manija, kuri nešama kasdien tarsi sunki plytų krūva. Žmogaus praradimas neišgyvendinamas skausmas kaip ir su rankos ar kojos praradimu. Žmogus pasisėja savyje idėją, tamsų skausmu apėjusį daigą ir iš jo semiasi stiprybės. Iš pykčio ir neteisybės semiasi stiprybės, kol galiausiai tai pakeičia žmogų visam gyvenimui.

Šįkart Argentina pasauliui pasiūlė rimtą iššūkį. Filmas racionalus, siužetinės vingrybės jau kažkur ir matytos, tačiau yra ir kažkas naujo, kažkas nematyto. Visų pirma tai jausminė, dvasinė būklė stebint kino siužetą. Manau, jog šį filmą turėtų pamatyti kino gurmanai, europietiško kino gerbėjai, trilerių ir detektyvų mėgėjai. Rekomenduoju.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Idėja - gyvenimo impulsas

Sveiki visi,

Pagalvojau, kas žmoguje yra stipraus ir nusprendžiau, jog pati idėja. Idėja yra visagalė, ji žmogų įtikina, jog gyvenimas yra prasmingas, gyvenimas teikia džiaugsmo arba liūdesio. Idėja sukuria iš dalies ir visą pasaulį. Tikėjimas Dievu yra paremtas idėja, kad mus kažkas sutvėrė, kad mumyse yra Dievo vienoks ar kitoks atvaizdas. Šią tikėjimo idėja nebuvo vieno žmogaus, ji paplito, buvo kvestionuojama ir galiausiai neginčijama. Idėja mus užvaldo ir užsimaskuoja už kitų dalykų: svajonių, gyvenimo tiesų, tikėjimų, stereotipų, maištavimo.

Visais gyvenimo civilizacijos raidos etapais idėja buvo galingiausia jėga. Tuščią protą labai lengva užkrėsti nauja idėja ir jį užpildyti. Revoliucionieriai, anarchistai ir kitokio plauko maištininkai tiesiog degte dega idėjomis, „užkrėstomis“ idėjomis, kol galiausiai nieko nebelieka tik gyventi ir mirti tik dėl idėjos. Savitaiga ir giluminis žinojimas yra gi pažadinamas idėjų gairėmis. Tiesa ir ta kaip sąvoka ir reali abstrakcija yra tik idėjinė, kaip ir blogis ar melas. Viskas, kas abstraktu yra ant idėjos pamatų, kadangi mes apie juos kalbame, šnekame, bet negalime jų realiai įrodyti. Jie egzistuoja žmonijos vienos idėjos bendroje grandyje. Tokia sąvoka kaip siela, tėra įrodoma tik tikėjimu, o tikėjimas kyla iš idėjos, jog be materijos yra dar kažkas. Idėja yra grubus pamatas, tačiau baisiai reikalingas.

Ir kaip bebūtų keista, pagalvojau, kad idėja tėra tik įrankis, rakteliai atverti dvasiniams lobynams. Reikia tik žmogui suteikti idėjos jėgą ir jis nueis milžiniškus kelius, atras save ir Dievą. Vieni sako, kad Dievas yra meilė, sutinku, bet prie to galėčiau pridurti dar ir tai, kad Dievas yra idėja, aišku netotali, bet kažkiek idėja, kadangi, mes jį suvokiame, išjaučiame per įtikėtos idėjos prizmę. Pagalvojau, kad sudėtinga su ta idėja...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roberto Bolaño "Čilės noktiurnas"

Ką mes žinome apie Lotynų Amerikos grožinę literatūrą? Tikriausiai prieš akis iškyla kolumbiečio G.G. Marquez romanai, argentiniečio J. Cortazar knygos, čilietės I. Allande su „Dvasių namais“, meksikiečio J. Rulfo „Pedras Paramas“, tačiau iki mūsų knygų lentynų, o tuo labiau į skaitytojo rankas labai retai patenka šių egzotiškų šalių grožinės literatūros kūriniai. Unikalią progą mums padovanojo leidykla „Alma littera“, kuri išleido garsaus Čilės rašytojo Roberto Bolaño romaną „Čilės noktiurnas“ su gražiu ir skoningu viršeliu. Lietuva nelabai susidomėjo šiuo nauju Lotynų Amerikos stebuklu laikomu romanu, jis liko beveik nepastebėtas skaitytojų, o be reikalo.

„Čilės noktiurnas“, manau, yra tas romanas, kuris gali užimti neblogą poziciją „rimtos literatūros“ gretose. Tai pasakojimas apie sergančio kunigo kliedesius lovoje, tačiau tie kliedesiai nėra jau tokie paprasti. Per tuos kliedesius nupasakojamas vieno žmogaus gyvenimas ir pusę amžiaus Čilės istorija, kuri telpa į vos 150 puslapių romaną (pastarojo trumpumas yra tiktai pliusas). Autorius intensyviai ieško žmogaus ir jo šalies ryšio, žmogaus gyvenimo ir šalies egzistavimo paralelės. Juk dažniausiai, kai kenčia šalies žmonės, kenčia ir pati šalis, taip yra dėl to, jog tik mes, žmonės sąmoningai sukuriame savo įsivaizduojamos šalies likimą ir būvį. Kliedinčio kunigo prisiminimai sukuria įdomų knygos siužetą, kuris kartais atrodo siurrealistinis, išvarpytas kliedinčiojo „baltųjų dėmių“.

Pakvėpuoti Santjago miesto orų, pasigrožėti šio miesto kvartalais, pajusti gaivą, plūstančią nuo Andų kalnų! Štai ko pirma norėjos, perskaičius romaną. Be abejo „Čilės noktiurnas“ yra patriotinis kūrinys, tačiau jame esti visos civilizacijos. Autorius nevengia taip pat ir kritikuoti savo šalies, tautos vadindamas ją „silpnadvasiais tėvynainiais“. Išties kūrinys yra tarsi spalvotų vitražų koliažas, kartais net įkyriai kartojosi Čilės nusipelniusių žmonių pavardės, kurios lietuviams beveik nieko nesako, tačiau autorius neapsiriboja vien savo šalies kultūra, jis apjungia visą pasaulį. Neslepiamos simpatijos Italijai, Prancūzijai, Vengrijai ir kitoms senojo žemyno tautoms, kartais kliedesingai, bet genialiai nugrimztant į, rodos, visiškai bereikšmius istorinius pasakojimus. Tenka pripažinti, kad šie „nugrimzdimai“ įdomūs, turi novatoriškos istorinės interpretacinės vertės.

„Čilės noktiurnas“ neaplenkia ir Lietuvos, šiame egzotiškame romane atsidūrėme visai neatsitiktinai, o kaip Europos šalis, kuri nuo seno buvo svarbi senojo žemyno prekybos grandis: „Labai senais laikais lietuviai ir suomiai daug prekiavo, ir Baltijos jūra jiems buvo tarsi tiltas, arba upė, arba net upelis, per kurią buvo nutiesta daugybė juodų tiltų.“ ( p. 77) Akivaizdi tautų sintezė, kurios branduolyje atsidūrė melancholiškoji Čilė, jos tyras, iki skausmo mėlynas dangus ir didžiulis mėnulis.

Galbūt kai kas Lotynų Ameriką linkęs matyti kaip vientisą kultūrinį monolitą, tačiau čiliečio knygoje ryškiai parodomi Lotynų Amerikos šalių skirtumai. Tai ką padarytų venesualietis, to niekada nedarytų čilietis ar argentinietis. Nors beveik visas žemynas kalba viena kalba, tačiau kiekviena tauta turi savo charakterį, galbūt net žemesniuose socialiniuose sluoksniuose nemėgstama svetimšalių: „Tada donas Salvadoras susivokė rankose vis dar tebelaikąs gvatamaliečiui atneštą maistą: truputį arbatos, truputį cukraus, kriaukšlelę duonos ir pusę kilogramo ožkos sūrio, kurio nemėgsta joks čilietis ir kurį jis nugvelbė iš mūsų pasiuntinybės virtuvės...“ (p. 43)

Roberto Bolaño gyveno klajoklio gyvenimą, pažinojo daug tautų, po jas keliavo, todėl „Čilės noktiurnas“ yra tarsi gerai subrandintas čilietiškas vynas. Pasakojime esama ir subtilaus grotesko, ironijos, kurie pasireiškia savo taiklumu, nėra vulgarūs, neforsuoja. Tikriausiai dėka vertėjo Prano Bieliausko pats tekstas retkarčiais pasidaro labai „noktiurniškai“ eufoniškas, norisi jį skaityti tarsi eilėraštį. Vertėjas netingi išnašose paaiškinti ir vieną kitą tekste minimą pavardę, todėl susierzinimo dėl žinių stokos lieka šiek tiek mažiau.

Žinot, skaitant apie kunigą, kuris blaškosi tarp literatūros ir savo kunigavimo, nejučia prisiminiau ir mūsų tautos šviesuolius: Maironį, Vincą Mikolaitį – Putiną, Vaižgantą, Motiejų Valančių ir t.t. Iš kur tas noras turėti daugiau nei savo celę, maldaknygę ar rožinį? Iš kur tas noras veržtis į pasaulietinį gyvenimą ir kurti? „Čilės noktiurne“ retkarčiais įžvelgdavau tapatumą su V. Mykolaičio – Putino „Altorių šešėliu“. Aišku, čilietiškame variante vietoj vyro ir moters aistrų slopinimo esama homoerotinių užuominų: „Farevelas: neraudonuokit, visi mes, čiliečiai, sodomitai. Aš: visi žmonės sodomitai, širdies gilumoje visi sodomitai, ne tik mūsų vargšai tėvynainiai, ir viena iš mūsų priedermių – sutramdyti tą sodomitą, nugalėti jį, parklupdyti ant kelių.“ (p. 63) Visgi kunigas išlieka kunigu, gyvena pagal savo religijos doktrinas, bet visoje knygoje jaučiama, jog tai tėra tik prieglobstis. Tikrasis kunigo noras, jo aistra yra ne kas kita, o būtent literatūra. Kaip niekad daug šioje knygoje rasite minčių apie literatūrą ir jos kritiką. Pamatysite, kaip žmogus myli literatūrą, kaip jai yra pasiryžęs nuolankiai tarnauti, nors pats Dievas šio talento kunigui ir pastokojo.

Blaškymasis tarp dvasinio ir pasaulietinio gyvenimų, kunigas Sebastianas Urutija Lakrua mus nuveda į Europą, kur jis keliauja po įvairias bažnyčias ir stebi, kaip naikinami miesto balandžiai, kurių išmatos griauna bažnyčios pastatus. Iš tikrųjų tai yra puiki aliuzija į tai, kad žmogus jau mėgina išsaugoti savo tvarinius, užuot puoselėjęs balandžius t. y. Dievo sutvertus padarėlius. Kunigas lyg ir ima abejoti tai, kas teisinga, atsiduria dualistinio ir pasaulietinio gyvenimų sankirtoje.

Tikriausiai neįmanoma kalbėti apie Čilę neaplenkiant politikos. Pastaroji žydi visu gražumu. Pats kunigas ryžtąsi mokytojauti ir dėstyti marksistines idėjas grupuotei, vis dar abejodamas ar tai daro teisingai: „O aš manau, kad vienas iš Krikščionių – demokratų partijos įkūrėjų galėtų bent Bibliją paskaityti, ar ne?“ (p 115) Štai tokiu taikliu ironijos būdu Bolaño kalba apie politinę veidmainystę. Perversmai, maištai, manifestai ir kiti visuomeniniai pasipriešinimai pagrindinio herojaus gyvenime lieka kažkur toli, tačiau vidinis išgyvenimas dėl tautos visada lieka skaudžiu kertiniu šio romano akmeniu. „O gal tai buvo istorija. Ką gali vienas prieš istoriją?“ (p. 148) Ir visgi, ką gali vienas žmogus prieš istoriją, kai ji nepavaldi jam? Kliedinčio kunigo prisiminimų akyse griūva ir vėl keliasi tautos, kuriama ir griaunama, keičiasi veidai, politinės jėgos, žmonių kartos ir vargšas žmogus nieko negali padaryti. Ta beviltiška bejėgiškumo jausena, kad pasaulyje esi tik dulkelė chaotiškame vėjyje, subjektyviai atsiskleidžia kūrinyje, tik reikia ją norėti pajausti, pajausti, kas slypi už teksto.

Taigi prieš jus „Čilės noktiurnas“ – tai čilietiškai išdainuotas pasakojimas, egzotiškai suplakta literatūros dozė skaitytojų gurmanams ir ne tik. Kokia doze jūs ją išgersite, priklauso tiktai nuo jūsų pačių. Šiuolaikiškai per prozos prizmę išdainuota vienos šalies istorija, apjungiant viso pasaulio civilizacijos raidą ir vieno žmogaus gyvenimą, leidžia mėgautis subtiliu pasakojimo stiliumi. Ši knyga jūsų asmeninės knygų kartotekos ne tik, kad nesugadins, bet ir praplės jos galimybes bei horizontus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lazdynų Pelėda "Klajūnas" ir kt.

Sveiki visi,

Šiandien mūsų akiratyje garsioji lietuvių literatūros klasikė Lazdynų Pelėda. Po šiuo gražiu pseudonimu slepiasi dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija ir Marija. Abi seserys rašė tikriausiai iš gyvenimo būtinybės, aišku, pastūmėtos garsiojo talentų „kalėjo – prodiuserio“ Povilo Višinskio. Garsiausi ir žinomiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai sukurti Sofijos Ivanauskaitės – Pšibiliauskienės. Na, kas žinote, o kas ne, Vilniaus senamiestyje galima aptikti dviejų seserų skulptūras, jau senas, tačiau vis dar palaikančias Vilniaus literatūrišką dvasią. Šios dvi seserys rašė lietuviškai, ypač Sofija, vėliau iš lenkų į lietuvių kalbą perėjo ir Marija. Abi kilusios iš nuskurdusių bajorų giminės, todėl sunkus gyvenimas, luomų nykimas ir irstančio, blogo dvaro gyvenimas atsiskleidžia jų kūryboje.

Apsakymas „Klajūnas“, kurį nemažai kas laiko ir romaniuku, jau iš esmės kalba sukasi apie 20 amžiaus Lietuvos luominę situaciją. Apsakymo sūkuryje atsiduria jaunas, ką tik prakutęs Juozukas, kuris palieka savo mylimąją Barbelę bei tėvus ir stoja į ponų dvarą dirbti viršininku. Patiklus, naivus ir materialiųjų gėrybių, geresnio gyvenimo ištroškęs Juozukas atsiduria dvaro zonoje ir jį, tiesiogine to žodžio prasme, sugadina. Ten jis pradeda gerti, nors buvo nepratęs ir atsisakydavo bet kokio „lašo“. Čia jį apspinta merginos ir baisioji Viktė, kuri apvynioja jį aplink pirštą ir bando įteisinti jį kaip būsimojo kūdikio tėvą.

„Klajūnas“ klastosi nekaip, kadangi Juozukui ilgainiui vis pasiilgsta namų, grįžta aplankyti namų, tėvų ir Barbelės, bet iš paskos jau velkasi dvaro šliundrelė Viktė. Galiausiai Juozukas išgirsta pasakojimus apie Ameriką ir užsidega noru išvažiuoti ten uždarbiauti. Suviliotas gražios vizijos ir materialiųjų gėrybių, jis po tėvų mirties ryžtąsi keliauti į JAV. Bet ten jam nenusiseka. Grįžta nuskuręs, be vienos rankos ir baisiai sugniuždytas, tačiau nei namai, nei mylimoji jo jau nebelaukia, todėl ir tragiškai, kaip ir beveik visose Lazdynų Pelėdos kūriniuose būdinga, miršta niekieno nemylimas.

Iš esmės Lazdynų Pelėda kone viena iš pirmųjų, kuri nesąmoningai bando pretenduoti į Dostojevskį, kadangi jau pina, kad ir nelabai tvirtą, tačiau apčiuopiamą psichologizmą. Pritrūko tik vientisumo ir geros redaktoriaus rankos, kad būtų „sukaltas“ geras, sensacingas kūrinys. Šiaip tekstas skaitosi tikrai lengvai, sultingai. Čia nerasi beveik nereikalingų detalių aprašymų, viskas paprasta, daug dialogų ir užslėptos šiokios tokios ironijos, kuri nepasiduoda taip paprastai išlukštenama. Aišku, kai kada trūksta logikos, nesuprantama veikėjų padėtis ir įvykiai, kurie neatitinka realybės, kas mano galva, svarbu atstovaujant realizmui. Bet žinant Lazdynų Pelėdos sunkią padėtį ir tai, kaip buvo kuriami kūriniai, galima sakyti, kad ir tai visai neblogai sulipdyta. Tenka pripažinti, kad talento seserys šiokio tokio visgi turėjo.

Kiti apsakymukai, gal net ne apsakymai, o veikiau novelės kaip antai „Stebuklingoji tošelė“, tai iš vis primena stebuklinę siaubo pasaką. Lazdynų Pelėda labai mėgo tragizmą, jos personažai dažniausiai visi miršta. Ji mėgo įpinti mistikos, vaiduoklių. „Stebuklingąją tošelę“ sulyginčiau su pasaka apie stebuklingąją fleitą, tik čia įsivelia kraupi meilės istorija, pakaruokliai ir magiškasis realizmas. Novelė „Motulė paviliojo“, kuri iki šiol laikoma Lazdynų Pelėdos kūrybos viršūne, man asmeniškai, buvo kone geriausias kūrinys dėl savo realios tematikos, savo „suktybės“ ir šiokio tokio netikėtumo, tačiau ne su kūrinio pabaiga, čia ir vėl pritrūko motyvacijos, kitaip sakant, vėl išsimuša iš loginių vėžių. Pati istorija labai graudi, nemylimi vaikai netenka motinos, jie nesusitaiko su tuo faktu ir tiki, kad ji gyva. Čia ir padvelkia psichologizmas. Galiausiai vaikai ujami godžiosios Strypeikienės, o vėliau išeina vienas paskui kitą ir nusiskandina ežere, kuriame po ekete buvo palindusi motina. Finalą karūnuoja tai, kad žaibas trenkia į Strypeikienės trobą, jos veikus sudegina, pati išprotėja ir t.t. Žodžiu, visi laimingai ir gražiai miršta kaip ir būdinga Lazdynų Pelėdai.

Panašiai ir jos novelėje „Pavasario rytmetį“, kuri man priminė Andersono pasaką „Mergaitę su degtukais“, patariu paskaityti tiems, kurie mėgsta gailėti žmonių, paverkti prie knygos. Personažas – maža mergaitė, kuri pardavinėjo basa ant pavasarinio cemento gėles, kad galėtų pati ir girtuoklius tėvus pavalgydinti. Pasakojimas vertas Oskaro, čia prasimuša ir vėl Pelėdos tragizmas. Beje našlaičių tema taip pat plėtojama daugelyje kūrinių. Štai „Prie pat dvaro“ mes vėl sugrįžtame į dvaro aplinką, anot L. Pelėdos, dvaras kone yra blogio irštva, iš kurio paprastam žmogeliui eina visos nelaimės. Šioje novelėje moteris netekusi vyro, kad nebūtų išvejame iš dvaro, buvo priversta vėl susituokti, kad išsaugotų darbo kontraktą. Primenu, jog tai visai „švieži“ laikai, neseniai panaikinta baudžiava ir dvaras su darbininkais vis dar glaudžiai surištas. Ši tema, kaip ir našlaitystė, yra viena iš pagrindinių Lazdynų Pelėdos juodųjų arkliukų.

Šiaip rekomenduoju L. Pelėdos raštus skaityti visiems, kuriems patinka „popsinė“ literatūra. Stilius kartais dvelkia laikraštiena. Siekiama sąmoningai sukelti sensaciją, baisumą, šoką, tačiau žiūrint iš dabartinės pozicijos, tai atrodo šiek tiek juokinga. Efektyvumas išliko, kaip ir realūs užkonservuoti istoriniai įvykiai, pvz.: dvarų nykimas ir pan. Dėl savo lengvo skaitymo, manau, suteiks nemažą malonumą mėgstantiems skaityti ir besidomintiems lietuvių literatūra.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurgis Kunčinas "Tūla"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakalbėti apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, kuris iki šiol laikomas pačiu geriausiu jo darbu. Na, nereikia tikriausiai sakyti, kad Jurgis Kunčinas yra atsikūrusios Lietuvos rašytojas, atėjęs su Ivanauskaitės ir Gavelio antplūdžiu. Iš esmės su Gaveliu abu labai, sakyčiau, kone fanatiškai ir savotiškai mylėjo Vilnių. Šis miestas persisunkęs abiejų rašytojų kūryboje, jo neišvengia ir romanas „Tūla“.

„Tūla“ – tai neįmanomos meilės regimybė, pasakojama pagrindinio herojaus akimis. Tikriausiai menkai lietuvių literatūroje nagrinėjama meilės tema girtuoklio, prasigėrusio, valkatos, bomžo akimis. Tūla esti paprasta, vidutinio sluoksnio mergina, kurios šeimos nariai labai nepalankiai vertina santykius su prasigėrusiu valkata, kuris be galo be krašto įsimyli Tulą ir regi tarsi deivę ją iki grabo lentos.

Romanas rašytas 1991 metais, prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Iš esmės jame atsispindi degradavęs miesto žmogus. Jeigu Granausko tekstuose mes aptikdavo degradavusią kaimo liaudį, tai čia mes turime Vilniau bohemą. Teisingai, bohemą, gyvenimo filosofą, kuriam nebėra vietos šiame pasaulyje, žmogus pradeda egzistuoti tik sau, kadangi jo meilės siekiai dėl socialinių dalykų yra neįmanomi. Kartais toks blaškymas leidžia tikrai pateisinti degradavusį žmogų, kurį nusmukdė sovietinė valdžia. Nemąstantis, neaktyvus ir gyvenimu nusivylęs žmogus turi jausmus. Iš visų jėgų pagrindinis herojus stengiasi išsaugoti tą bohemiškos meilės antplūdį, išsaugoti savo aistringos, beprotiškus meilės likučius, užkonservuodamas juos alkoholyje, toje būsenoje, kuri mus nuneša į onirinę, sapno erdvę.

Tekstas labai jausmingas, labai poetiškas ir gražus. Siužetas menkai išvystytas, kadangi Kunčinas telkėsi ties atstumto ir nebereikalingo žmogaus jausena, kryžminti jį su nepasiekiama svajone – mylėti Tūlą. „Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltame ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais, leidžiasi į ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kakės, puokštelės, žiedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus.“ (p. 10-11). Matome, kad leksika atitinka poetišką Kunčino rašymo manierą. Net žodžių inversija tai liudija. Romanas tarsi vienas nesibaigiantis nelaimingos meilės eilėraštis. Tai iš tikrųjų labai jautrus, sultingas ir kartu destruktyvus tekstas. Manau, šį romaną puikiai išjaustų asketiškos personos, gyvenimu ir meile nusivylę žmonės, gyvenimo prasmės ieškantys jautruoliai. Tai puiki dozė norintiems nusiristi į dugną ir savaime išgyventi nihilizmu dvelkiančias Jurgio Kunčino poetiškas mintis.

Ir visgi manau, kad tai labai stiprus ir įtaigus romanas. Pasakotojas panardina į absoliučiai jaudinantį Vilniaus gyvenimą. Personažas susitapatina su skaitytoju, Vilniaus peizažai labai įdomūs, iš jų matome, kad autoriui Vilnius nepaprastai brangus miestas, bet kartu jame yra labai daug askezės, daug skausmo ir liūdesio. Dėl to liūdesio, Vilnius tampa dar gražesnis. Jeigu Gavelis Vilnių ir peikė, ir dievino, tai Kunčinas Vilnių vaizduoja kaip neatsiejamą savasties dalį, kur realizuojasi pagrindinio herojaus gyvenimas. Vilnius kuriamas asociatyviai, žygiuojant konkrečiomis gatvėmis, aptariant užrašus ant sienų, prisimenant nugyventą laiką ir santykius su Tūla. Jurgis Kunčinas sukuria Vilniaus skaudžią aplinką, kadangi ji atliepia pasakotojo t.y. pagrindinio personažo neįmanomos meilės jauseną. Vilnius plius herojus lygu „žmogmiestis“. Sunku įsivaizduoti, kaip šį kūrinį turėtų skaityti ne vilnietis, kuris nepažįsta Užupio, kuris neįsivaizduoja tų kalvų, alyvų skardžio, Bekešo kalno ir kitų subtilybių. Įdomu ir kaip šiuos aspektus supranta lenkai, rusai ir švedai, į kurių kalbas ir buvo išverstas romanas „Tūla“.

Laikmačio peizažai, sielos peizažai, Vilniaus peizažai ir t.t. Tačiau nekinta tik nelaimingos, skaudžios meilės peizažai, jie gludinami ir narpliojami, pertapomi kaskart vis kitaip literatūroje. Manau, kad Kunčinas nutapė labai gražiai, labai stipriai, labai vaizdžiai. Verta paskaityti, kai kurios vietos išties net įkvepia gyvenimui, avantiūrai. Gyvenimo melancholija, savęs suvokimas irstančios imperijos, kuri tėra tik fonas, rankose – „Tūla“ nuneša mus į pačią žmogaus branduolį, atsako į pagrindinį alkoholizmo klausimą, kuris ir dabar tebėra labai aktualus visoje šalyje. Sakau, knyga yra brandi, subtili, aktuali, poetiška ir sukurta ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie iš literatūros galbūt nesitikėjo, kad galima šitaip išgyventi lietuviškąją pilkąją savastį. Knyga nėra labai konkreti, jame yra iracionalumo, magiško realizmo, kuris kyla iš neištransliuotos meilės galios, žmogaus vertybių susprogdinimu, kada likimas iš žmogaus atima ir tolimą viltį būti reikalingu, būti žmogumi. Knygoje pamatysite, kai likimas atima ir viltį, žmogus gyvendamas be širdies, susikuria sau dirbtinę viltį ir ją pavadina tikrąją. Ir galutinai sunaikintas žmogus geba kurti sau netikrą pasaulį, nes tik „netikrovė“, iliuzija jam padeda išlikti gyvam.

„Paspyriau negyvą varną. Ne, valkata privalo gyventi kitaip negu jie, valkatiškai... Nėra laiko krimstis, graužtis, susiėmus galvą sėdėti. Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rūpintis, ką valgysi, kur gyvensi, kur nakvosi...“ (p. 73)

Jūsų Maištinga Siela