Sveiki,
Tęsiu įdomias istorijas ir šįkart parengiau pasakojimą
apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ pjesės pastatymą 1924 metais ir
Tarpukario laikotarpio teatrą.
1924-ieji metai tapo reikšmingi ne tik Vinco
Krėvės-Mickevičiaus, bet ir viso Lietuvos teatro istorijoje. Būtent tais
metais Kaune, Valstybiniame teatre, spalio 12 dieną įvyko jo dramos „Skirgaila“
premjera. Pats autorius, nors ir parašęs pjesę rusiškai, sulaukė jauno
režisieriaus Boriso Dauguviečio pasiūlymo statyti šį kūrinį. Tai buvo
ambicingas projektas, kuris reikalavo ir kūrybinės drąsos, ir kruopštaus darbo.
Krėvė-Mickevičius ėmėsi pjesę adaptuoti lietuvių kalbai, pritaikydamas ją
teatro scenai, dabar adaptuotą lietuvišką ir gerokai anuomet pataisytą versiją
skaito mokiniai mokyklinėje programoje. Šis įvykis tapo savotiška simboline
naujo, modernaus lietuviško teatro aušra.
Vincas Krėvė-Mickevičius savo dramą „Skirgaila“ parašė
dar 1916-1920 metais tuo metu būdamas Azerbaidžane (pjesė rusiškai pasirodė Vilniuje,
tuomet okupuotame lenkų, išspausdinta 1922 m., o jau po kelerių metų ir
lietuviška versija, perdaryta būtent lietuviško varianto teatro statybai).
Pjesė (rusiška pirmoji versija) buvo skirta Rusijos teatrui, todėl ir parašyta
rusiškai. Tačiau po sėkmingo sugrįžimo į Lietuvą, autorius susilaukė pasiūlymo
pastatyti šią istorinę dramą Kaune. Krėvė-Mickevičius, palaikydamas glaudžius
ryšius su inteligentija ir teatro žmonėmis, aktyviai įsitraukė į kūrinio
pritaikymą, vertimą ir redagavimą. Tai rodo, kad dramaturgas matė „Skirgailoje“
ne tik istorinį pasakojimą, bet ir aktualų, gyvą kūrinį, galintį kalbėti su to
meto visuomene. Jam buvo svarbu, kad pjesė įgautų naują, lietuvišką sielą.
Spektaklio režisūros ėmėsi Borisas Dauguvietis,
jaunas, bet ryžtingas ir novatoriškas menininkas. Jis puikiai suvokė, koks
svarbus ir ambicingas yra šis projektas Lietuvos kultūrai. Dauguviečio indėlis
į tarpukario teatrą yra, kaip kiti teigia, labai didelis: jis siekė atsisakyti
buitinio, natūralistinio teatro ir ieškojo naujų, ekspresyvių išraiškos formų.
Daugiau dėmesio jis skyrė scenografijai, apšvietimui ir aktorių psichologijai. „Skirgailos“
statymas buvo jo bandymas įtvirtinti šias idėjas profesionalioje scenoje.
Borisas Dauguvietis (1885–1949) buvo išskirtinė Lietuvos teatro asmenybė, kurios profesinis kelias prasidėjo dar Peterburgo imperatoriškojoje teatro mokykloje, o vėliau tęsėsi įvairiose Rusijos scenose. Grįžęs į Lietuvą 1920 m., jis dirbo girininku Biržuose, tačiau aistra teatrui jį atvedė į Kauną, kur 1923 m. tapo ką tik įkurto Valstybės teatro režisieriumi. Dirbdamas iki 1941 m., jis pastatė daug novatoriškų spektaklių, siekdamas modernizuoti lietuvių teatrą ir akcentuoti nacionalinę dramaturgiją. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947–1949 m., Dauguvietis dirbo Lietuvos dramos teatro meno vadovu ir režisieriumi Vilniuje. Jo įtaka Lietuvos teatro raidai yra didžiulė, o jo atminimas įamžintas jo vardu pavadintu auskaru, teikiamu už svarbius nuopelnus scenos menui.
Spektaklis tapo savotišku iššūkiu ir pagrindinio
vaidmens atlikėjui – Petrui Kubertavičiui. Garsėjęs kaip talentingas
komikas ir buitinio žanro meistras, Kubertavičius iki tol nebuvo sukūręs tokio
dramatiško, gilaus ir prieštaringo personažo. Šis vaidmuo buvo lūžis jo
karjeroje, parodęs platų aktoriaus amplua ir sugebėjimą įkūnyti sudėtingą asmenybę.
Kritikai pripažino, kad jis atliko šį vaidmenį itin giliai, nors ir buvo ginčų,
ar spektaklyje pakankamai atsiskleidė herojaus žmogiškoji pusė.
Trečiasis XX a. dešimtmetis Lietuvoje buvo teatro
atgimimo laikas. Po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės atgavimo Kaunas
tapo kultūriniu centru, o teatras – viena svarbiausių viešojo gyvenimo erdvių.
Tuo metu vyravo aštrios diskusijos tarp tradicinio, buitinio teatro šalininkų
ir modernizmo idėjų atstovų. „Skirgaila“ tapo šių idėjų susidūrimo lauku,
parodęs, kad lietuviškas teatras yra pasiruošęs eksperimentuoti ir nebijoti
gilių, filosofinių temų.
Petras Kubertavičius (1897–1968) buvo vienas svarbiausių lietuvių aktorių ir režisierių, palikęs ryškų pėdsaką tarpukario Lietuvos teatre. Nuo 1920 m. jis priklausė Kauno Dramos vaidyklai (vėliau tapusiai Valstybės teatru) ir per savo karjerą sukūrė daugiau nei 200 vaidmenų, garsėdamas savo gebėjimu įkūnyti įvairaus amplua personažus – nuo komiškų iki itin dramatiškų. Nors plačiai vertintas dėl savo komedinio talento, jo karjeros viršūne laikomas Skirgailos vaidmuo 1924 m. Vinco Krėvės dramos pastatyme. Šis vaidmuo buvo itin sudėtingas ir reikalavo didelio dramatizmo, todėl įtvirtino Kubertavičiaus, kaip universalaus aktoriaus, reputaciją. Be vaidybos, jis taip pat aktyviai režisavo ir dirbo teatro pedagogu, mokydamas jaunąją aktorių kartą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., dėl politinių priežasčių jis buvo priverstas pasitraukti iš teatro, tačiau 1954 m. grįžo į sceną, kurioje dirbo iki pat savo mirties 1968 m.
Spektaklis sulaukė milžiniško dėmesio. Kritikai ir
žiūrovai kalbėjo apie netikėtą, drąsų pastatymą. Scenografija, šviesos efektai
ir aktorių vaidyba buvo apibūdinami kaip itin novatoriški. „Skirgaila“ 3-iajame
dešimtmetyje atrodė itin šiuolaikiškai, laužydama tradicines teatro formas ir
stilius. Dauguvietis kartu su menininkais sukūrė sceną, kurioje ryškūs ir
išraiškingi kostiumai, stilizuoti judesiai bei simboliniai ženklai tapo
svarbesni nei realistinė detalė. Šis spektaklis įrodė, kad lietuvių teatras
gali kalbėti ne tik apie kaimą ir buitį, bet ir apie sudėtingas istorines,
politines ir filosofines problemas.
„Skirgailos“ pastatymas tapo įvykiu, kuris įtvirtino
Valstybės teatrą kaip pagrindinę profesionaliojo teatro sceną ir įrodė jo
gyvybingumą. Be to, tai buvo reikšmingas momentas paties V. Krėvės-Mickevičiaus
kūrybinėje biografijoje, leidęs jo dramai atgyti lietuviškoje scenoje.
Spektaklis padėjo formuotis lietuvių dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus
profesijai, parodė, kad teatras gali būti ne tik pramoga, bet ir galinga meninė
bei idėjinė jėga. „Skirgailos“ sėkmė įkvėpė naujas kartas kurti ir ieškoti savitos,
modernios lietuviškos teatro kalbos.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą