Filmas: "Neliečiamieji" / "Intouchables" / "Untoucheble"

Sveiki,

Na, pagaliau ir aš pažiūrėjau visų taip liaupsintą filmą „Neliečiamieji“ (Intouchables / Untoucheble) (2011 m.), kuris buvo pasirodęs „Kino pavasaryje“ ir sulaukė didžiausio žiūrovo dėmesio ir jis buvo išrinktas žiūrovų labiausiai patikęs filmas, aplenkė tokius filmus kaip „Gėda“ ir „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Priminsiu, kad pernai šį titulą šiame mums svarbiame festivalyje iškovojo juosta „Moteris, kuri dainuoja“. Visada įdomu žiūrėti tai, ką žmonės vertina ir žiūri. Buvo šiek tiek keista, kad šis filmas buvo išrinktas būtent šių metų festivalio favoritu, nes jį vertinu gana prieštaringai, iš to, ką buvau matęs, savo simpatijas atidaviau „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“.

Filmas nėra blogas, jis man netgi labai patiko, bet jo vertinimą, kaip daugelis nors šiek tiek mąstančių būtybių susidurs, paskirstyti labai sudėtinga. Būta ir tokių žmonių, kurie šiuo filmu visiškai nusivylė, nes tikėjosi kai ko kito. Matot, per humoro prizmę kalbėti apie gyvenimo tragedijas yra labai sudėtinga. Rodos, prancūzų humoras yra vienas subtiliausių ir tikriausiai tinkamiausių pasaulyje išreikšti šiam „būviui“, tačiau... Pati filmo idėja man pasirodė labai holivudiška – neįgalus pagyvenęs vyriokas sutinka neišsilavinusį ir netašytą vyruką, kuris praskaidrina jo dienas savo šiuolaikiška pasaulėžiūra, nutrūktgalviškumu. Argi Jums nedvelkia Holivudu? Pakalbėkime apie sudėtingus dalykus linksmai, pasijuokime... Šiek tiek iš esmės banalina pats žanras – komedija. Komedija visada tikriausiai ir liks pramoginio kino ložėje, nors esama išties subtilių ir tiesiog įspūdingų prancūzų komedijų, kurių iš tolo tam nepriskirsi, bet „Neliečiamieji“ tikrai nemenkai „pasūdė“ populiariojo humoro, kuris šiek tiek nubloškė į „Rožinės panteros“ laikus. Patys personažai irgi šabloniški (nepaisant „skaudžių“ aplinkybių) – tipinė komedijinė pora – išsilavinęs ir vidurinę baigęs vyrukas, senukas ir jaunuolis, subtilumas ir grubumas... Nuotykiai, raiška, operatoriaus darbas – jau labai priartėję prie holivudinio filmo. Holivudinis – tai jokiu būdu ne prasto kino štampas, tačiau tai menkina kino išskirtinumą ir originalumą, kurį bando kai kas įrodyti.

Kai kas filmą lygina su kitu prancūzų filmu „Skafandras ir drugelis“ (2007 m.), bei ispanų juosta „Jūros gelmėse“ (2004 m.) bei kitais neįgalumą, bet toli gražu ne gyvenimo pabaigą, nagrinėjančiais filmais, tačiau noriu pabrėžti, kad šie filmai visai kito diapazono – jie priklauso dramos žanrui ir vertinami pagal dramos principus. Jie man asmeniškai yra kur kas subtilesni ir jautresni už „Neliečiamuosius‘, nes pats grynas dramos žanras man yra aukščiausia kino praba, jeigu galima taip išsireikšti. Na, o „Neliečiamieji“, visai nenuostabu, kad sužavėjo daugelį žiūrovų, užkariavo simpatijas – tai tikrai neprasta komedija, turinti savų spalvų ir savų prancūziškų aromatų, tačiau iki tikrojo prancūzų šedevro man pasirodė dar toloka... Kad ir kaip ten bebūtų, geriau 100 kartų pamatyti šį filmą, nei 50 kartų tą patį „Amerikietišką pyragą“.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela,