Filmas: "Meteora" / "Metéora"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Visiškai kitoks filosofinis filmas man pasirodė graiko Spiros Stathoulopoulos „Meteora“ (gr. Meteora) (2012). Tiesą sakant, iki šiol negirdėtas režisierius ir negirdėta Graikijoje esantis Meteoros vienuolyno kompleksas, įsikūręs sunkiai prieinamoje uolėtoje kalnų teritorijoje. Tai nuo seno žinoma religinga vieta, kurioje iš vienuolių reikalaujama besąlygiško atsidavimo krikščionybei t. y. senajam ortodoksiškos šakos tikėjimui.

Istorija konstruojama gana labai paprastai – dvasininkas įsimyli vienuolę. Visa kita užpildoma sodriais simboliniais vaizdiniais, netgi animaciniais intarpais, todėl estetiniu atžvilgiu, juosta verta pasigėrėjimo. Filmas pribloškiamas dėl savitos kultūros bei gamtos vaizdų, kurių nepamatysite jokiame kitame filme. Savita geografinė energetika, atšiaurios uolos, senojo tikėjimo kaimo gyventojai, besąlyginis atsidavimas dvasiniam gyvenimui. Visa tai labai stipru ir įtaigu, kad net filmas tampa kone meditacinio pobūdžio, nors čia pat pasakojama savotiška Ievos ir Adomo nuopuolio paralelė, kai Dievo keliui atsidėję vyras ir moteris, po medžiu (aliuzija į Rojaus medį!), pietaudami, atsiduoda savo prigimčiai. Čia nerasite pasirinkimo melodramos, didelių vidinių dramų, išreikštų monologais ar kivirčais, viskas vyksta kone dzenbudistinėje tyloje. Nuopuolis atskleidžia žmogaus tikrąją prigimtį, kurią bando herojai užgniaužti daug melsdamiesi... Daug sodrių aliuzijų į Senąjį ir Naująjį Testamentą, simbolių, bet, tiesą sakant, pati nuopuolio drama menkai mane jaudino, o meilės pasakojimo linija nebuvo tokia įdomi ir unikali, kiek tas smagumas atpažinti vieną kitą Biblijos simbolį, na, ir žinoma, vaizdai, atmosfera.

Kur kas liūdniau buvo stebėti, kaip vietinis gyventojas brutaliai skerdžia gailiai mekenančią ožkytę, nei širdgėlos ir geidulio kamuojamą vienuolę iš Rusijos. Nors siužetas įvykių atžvilgiu skurdus, istorija sausa ir menkai išvystyta, bet viską apvainikuoja sakraliniai režisieriaus pagauti kadrai, sunkiai suvokiamas vienuolyno uždarumas ir detalės, ypač iš tinklų sunertas „liftas“, čia greit ir sakraliai plyštantis garso takelis, kuris leidžia pasimiršti, kad apskritai žiūri filmą, o ne poetinius video klipo kadrus. Filmas vertas pagarbaus žiūrovo, savotiškai ieškančio katarsio ir ieškančiojo kadre prasmių gelmės. Tai filmas, kuris mažai ką turi bendro su pramoga, todėl jis išskirtinis, gilus ir gal kai ką net sukrečiantis.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela