Filmas: "Fechtuotojas" / "Miekkailija"

Sveiki,

Galbūt ir tiesa, kad estus labiausiai garsina suomiai, mes, lietuviai, deja, tiek kine, tiek literatūroje turime išsakyti apie save pačius tik patys. Suomių filmas „Fechtuotojas“ (suom. Miekkailija) (2015) yra vienas iš tų, kurie atsigręžia į savo kaimyninės Estijos istorines patirtis ir jas perteikia taip, lyg patys tai būtų išgyvenę. Pradėsiu gal nuo paties vertinimo: filmas geras ir jį verta pamatyti. Tai juosta, kuri pasakoja gilią Sovietų Sąjungos sąstingį, infiltruotą politinį šaltį visuose kultūriniuose sluoksniuose, tai užuominos ir į tremtį, ir į kaimynų skundus, o žodis „draugas“ skamba kaip grasinimas, kaip ginklas, kad už žmogystos stovi sovietinė valdžia ir tereikia leptelėti, kad būtum supakuotas.

Filmas pasižymi puikiai surėdyta ir atkurta atmosfera. Tikriausiai vakariečiams ta manipuliuojanti Sovietų Sąjungos sistema neįkandama ir egzotiška, tačiau dažnam lietuviui tikriausiai šis filmas vis dar bus atpažįstamas iš mūsų kasdienybės realijų, nors karta jau ir pasikeitė, tačiau visa tai dar šnopuoja į nugarą. Žiūrėjau šį filmą ir pagalvojau: Dieve, koks baisus ir šaltas skurdas, du įsimylėjėliai mokytojai gauna atsilupinėjusį kambarį su langu, o laimės tiek, kad gyventi norisi iki 100 metų ir dar daugiau – negi taip buvo? Kur dabar ši laimė? Jos vertė pasikeitė ir suvokimas apie ją... Dozuojamų „dovanų ir privilegijų“ visuomenėje žmonės laimingesni, galima pamanyti, tačiau fechtuotojas mokytojas gerai žino, kad trokšti daugiau, reiškia aukotis, kartais net atiduoti gyvybę.

Iš kitos pusės filmas įdomus ir dėl pedagoginių niuansų. Atžagarus ir nekantrus mokytojas tampa nuošalaus miestelio didvyriu, atrodo, neįmanoma klasikinės paradigmos auklėjimo principais mokytojui dar ir mokytis būti mokytoju iš pačių vaikų. Tai jaudina. Tai iš dalies herojiška. Filmas turi tą ir savo holivudinę pusę – sportinė drama, kurioje nugali žmogaus ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis. Kiek tokių amerikietiškų juostų susuktų – banalių ir visai gerų? Šimtai. Šį filmą daro ypatingą ir netikėta istorinė, meilės ir sporto konjunktūra, kuri ir stebina, ir užburia atpažįstama atmosfera. Regis, dramoje sujungiamos gana eklektiškos temos, tačiau jos taip suharmonizuotos, kad belieka lenkti galvą režisieriui ir scenaristams. Tiesa, pirmoji filmo pusė visgi pasirodė truputėli nuobodoka, tačiau aštriais simboliais pateiktas istorinis kontekstas ir aplinkybės, nejučia, sužadina blogos pragaišties nuojautą... Patiko ir rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vizijos" / "Visions"

Sveiki, 

Tęsiant lengvų mistinių siaubo filmų peržiūras, šįkart dar vienas pavadinimu „Vizijos“ (angl. Visions) (2015) su serialo „Be namų negerai“ ir filmo „Parduotuvių maniakės išpažintis“ gerai žinoma aktore Isla Fisher. Šįkart kaip niekad neturiu ko pasakyti apie filmą ir nesistengsiu nieko nusakyti, nes juostos turinys daugiau nei paprastas – besilaukianti moteris regi vizijas ir staiga visi aplinkiniai paverčiami keisto sąmokslo teorijos įtariamaisiais.

Filmas iš tos serijos „nieko gero, nieko ypatingo“. Apskritai tragiškiausia filmo pradžia – jau tokia be intrigos, tokia sausa, kad atrodo vien režisierius iš kokios surūdijusios priekabos nufilmavo visas vynuogynų scenas ir po to sujungė su uždarų patalpų scenomis. Galbūt kaltas ir pats scenarijus, kad beveik pusę filmo tiesiog be jausmų vilkina žiūrovą – nei sukelia emocijas, nei išgąstį, vien kažkokį drungną teliuškavimą – lyg ir įdomu, kas bus toliau, lyg ir nelabai... Absoliučiai pusei filmo trūko bent garso takelio, intrigai ar veikėjos nuotaikoms pamasinti, tuokart, pamaniau, netgi Charlis Chaplinas geriau suveiktų tokioje tyloje. Vėliau, aišku, siužetas išsibalansuoja, prasideda mistiniai dalykėliai, kūrėjai bando pritraukti filmą jau prie mistinio „mindfuck‘o“, tačiau tik filmo finale, atskleidus kortas, galima šiek tiek suklusti ir pagalvoti: o ką aš veikiau viso filmo seansą? O ką veikė filmas, kad negalėjo manęs sudominti?

Nepaisant simpatiškosios Islos būvimo, filmas skystoko užpildymo, pirmoji filmo pusė absoliučiai be intrigos ir nyki, antroji lyg ir verčia jau suklusti, tačiau visumoje kelnės jau nusmauktos – toks nei sausas, nei šlapias kūrinys, skirtas lengvam pasisėdėjimui prie kepintų ir sūdytų saulėgrąžų pakelio ir „bliūdu“ lukštams ant kelių.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Atradimai: Kaip viską suspėti ir atsikratyti nerimo?

Sveiki,

Pamenu tuos keistus laikus, kai visi vis atsidūsėdami sakydavo: „Kaip viską čia suspėti?“ O aš galvoje sakydavau: „O ko čia nespėti? Kuo daugiau turi, tuo daugiau suspėji...“ Visiems tikriausiai ateina gyvenime sunkus etapas, kai darbai susikrauna vienu metu ir niekur nei fiziškai, nei protiškai nebegali suspėti, o norisi vis kokybės, norisi ir geresnių rezultatų, bet per tokį skubėjimą vis velnias pakiša savo kanopą. Natūralu, kad užklumpa nerimas, imi dėl visko abejoti, o aš esu vienas iš tų vyrų, kurie negali vienu metu daryti kelių darbų. Sako, moterys gali gaminti, kalbėtis su drauge ir dar po internetą naršyti bei vaikams susakyti ką daryti ir tai vyksta vienu metu be menkiausio streso. Nekenčiu, kai reikia daryti vienu metu kelis darbus, o ką jau kalbėti apie penkis ir daugiau...

Šiandien perskaičiau vieną labai puikią mintį, kuri tapo šios dienos moto: „Nerimas žmogui kyla tada, kai jis iš visų jėgų stengiasi suvaldyti ateitį“. Ir kažkaip pasidarė lengviau. Kas bus rytoj? Argi nuo manęs visa tai priklauso? Oi, ne, ir staiga suvokiant tai, atlėgo nuo pečių visas dangus. Nerkis nesinėręs iš kailio, vis tiek ne nuo tavęs vieno priklausys rezultatai, todėl nestresuok, žmogau. Paprasti elementarūs vakarietiški nušvitimai kaip iš kokios knygelės „Jūsų pasąmonės galia“, kurią buvau atstūmęs į šalį, nes turėjau nuostatą, kad tokie surašyti punktai žmogaus tikrai nepadarys laimingesniais, tačiau tam tikrose gyvenimo situacijose paprastos mintys perskrodžia tave kaip ungurį ir padeda suvoki, kad reikia paleisti tuos juodus ikrus blaiviu protu ir palikti ateitį ateičiai ir tiesiog daryti čia ir dabar tai, ką gali geriausiai.

Jūsų Maištinga Siela