Knyga: Ignas Šeinius "Kuprelis" (iš knygos "Belaukiant")

 Ignas Šeinius. „Kuprelis“ [iš knygos „Belaukiant“] – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – p. 23-196.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Dažnam skaitytojui Ignas Šeinius (1889-1959) žinomas dar iš mokyklinio suolo laikų, kai visi skaitėme ir kai kurie vis tebeskaito tikriausiai žinomiausią ir plačiai pagarsėjusį kūrinį Kuprelis. Dar rečiau, tikriausiai jau istorikams ir politinių dalykų tyrinėtojams, jis yra žinomas kaip diplomatas. Nepaisant visko, I. Šeinius neatsitiktinai įtrauktas į garsųjį Lietuvių literatūros lobyną, kadangi tai ryškiausias lietuvių literatūroje impresionizmo atstovas.

 

Igno Šeiniaus gyvenimą ir kūrybą tyrinėjo literatūrologė Sigutė Radzevičienė, kuri naujam Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidimo prozos rinktinėje Belaukiant publikavo mokslinį straipsnį Lietuvos ir Švedijos rašytojas. Straipsnyje autorė brėžia dvi svarbias autoriaus kūrybos atkarpas: lietuviškąją ir švediškąją. Pabrėžiama, kad I. Šeinius didelė įtaką padarė lietuvių prozai, bet darė įtaką ir Švedijos literatūrai. Ypač dėl raiškos. Skandinavų rašytojams proza gana dalykiška, o I. Šeinius iš baltiškosios literatūros tradicijos į švedų literatūrą atneša savitą poetizuotą ir metaforizuotą raiškos būdą, kitaip sakant, kitoniškas pasaulio vaizdinio perteikimo galimybes. Straipsnio autorė labiau pasakoja apie švediškąją I. Šeiniaus kūrybos dalį, kuri galbūt mums, lietuviams, mažiau žinoma, nes ji ilgą laiko buvo likusi po Geležine uždanga.

 

Prozos rinktinėje, kurią sudaro kiek daugiau nei 650 puslapių, įtraukti trys stambios apimties kūriniai: Kuprelis, Vasaros vaišės ir iš švedų pačios S. Radzevičienės išverstas romanas Stebuklo belaukiant. Šįkart nekalbėsiu apie visus, peržvelgsiu tik ankstyvuoju laikotarpiu, 1913 metais pasirodžiusio Kuprelio pasakojimą. Pasirodo, vien šio kūrinio yra net keturi variantai.

 

Kvazimodiška istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, galgi net XIX amžiaus pabaigą, kur vyrauja tautiško atgimimo dvasia, bet visi „rimti reikalai“ vis dar tvarkomi lenkiškai. Istorija apie nuo mažens suluošintą Olesį, kuris tampa Kupreliu ir dėl to neįsižeidžia, nes priima tikrovę tokią, kokia ji yra. Šią istoriją mums perteikia Ignas (tapatu su paties autoriaus vardu), kuris apsilanko Kuprelio malūne, nes tėvas tuokart negali atvykti. Jis prisimena Kuprelį nuo pat jaunų dienų ir apmąsto jo negalią (dvi kupras) ir bando suvokti, ką slepia šis žmogus. Kuprelis priima studentą Igną ir kol vyksta malimas, jis papasakoja savo gyvenimo ir meilės istoriją, kurią būtų galima sutalpinti į kelis esminius sakinius. Praeityje dirbęs vargonininku Kuprelis įsimylėjo pačią gražiausią giedotoją, ją pasikvietė į savo chorą ir netrukus užmezgė santykius, kuriuos apkartino netikėtai atsiradęs Kunigundos praeities mylimasis. Vyksta meilės trikampis, pavydas, graužatis, o galiausiai ir planai pabėgti iš šio krašto ir susikurti tolimuose kraštuose laimę.

Ignas Šeinius

 

Skamba kaip iš fantastinio romano: kaimo kuprius ir gražuolė Kunigunda. Iš tikrųjų prilygsta Viktoro Hugo Paryžiaus katedros porai, kai Kvazimodas įsimyli Esmeraldą, kurių likimams lemta susitikti, tačiau nelemta būti laimingiems dėl Kvazimodo fizinių trūkumų. Esminis klausimas, ar Gundė iš tikrųjų mylėjo Kuprelį, tikriausiai yra neatsakomas iki galo. Kaip ir Kuprelio beatodairiškas naivumas, jog galima paneigti plačiojoje visuomenėje nusistovėjusias nuostatas. „Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino (p.191)“ – teigia studentui Kuprelis, turėdamas galvoje ne savo fizinį trūkumą, o savo gyvenimo džiaugsmo praradimą ir dvasinį palūžimą. Akivaizdu, kad veikėjui niekada netrukdė kupra, jam kur kas svarbiau mylėti su atsaku. Galima sakyti, kad veikėjas nusivylęs meile, tačiau būtent antrąkart gyvenime po sunkios fizinės traumos, parklupdo ne dėl meilės, bet dėl išdavystės, dėl kurios Kuprelis nusivilia gyvenimu ir savimi.

 

Esminis kūrinio unikalumas – impresionistinio pasakojimo atšvaitai, kurie suteikia pasakojimui dinamikos ir ritmo. Pasakojimas vyksta dviem laiko intervalais: esamuoju, kai kalbasi Ignas su Kupreliu ir tuo praeities laiku, kai Kuprelis mylėjo Kunigundą. Šių pasakojimo nuotaiką nuolat diktuoja Olesio malūnas, kuris vietomis girgždą, retsykiais sustoja, prisitaikydamas prie Kuprelio pasakojimo intonacijos ir įvykių eigos. Impresija – tai įspūdis, kuris padeda pasakojimui tekėti sava vaga, aplinkos detalės, spalvos ir garsai tampa veikėjų emocijų raiškos priemonėmis tiek malūne, tiek Kuprelio praeities dramoje. Lietus, dangaus spalvos, kvapai ir prisilietimai taip pat kelia impresiją, kad viskas liudija, jog Kuprelį ištiks tragedija, tačiau įsimylėjęs Kuprelis tiki šviesesniąja gyvenimo perspektyva ir nepasiduoda likimo siunčiamiems ženklams, kas, žinoma, nulemia ir veikėjo tragizmą.

 

Kuprelis, nepaisant skirtingo pasakojimo polėkio ir aplinkybių, yra savotiška lietuviška Paryžiaus katedra, kurioje užgimsta meilė, tačiau ją skiria fiziniai pagrindinio veikėjo trūkumai. Ar būtų Gundė pasirinkusi Kuprelį, jeigu šis neturėtų kuprų ir būtų fiziškai sveikas vyras? Knygoje atsakymo nėra, tačiau kiek šiandien per televiziją mes regime psichologiškai iškankintų turtuolių, kurie sunkiai ištveria savo dienas prabangiuose rūmuose ir kiek tų neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčių ir artimųjų rūpesčio apgaubtų žmogelių? Nors autorius perteikia stereotipinį suluošinto žmogaus gyvenimo vaizdinį, tačiau fiziniai trūkumai nebūtinai garantuoja nelaimingesnį gyvenimą. Laimė yra, kaip sako šiuolaikiniai koučeriai, pasirenkama. Gal anuomet Kuprelis ir galėjo išvengti tragedijos, bet nemanau, kad tada turėtume tokį Kuprelį, kokį turime. Tai jau būtų holivudinis Kuprelis, o mes turime anos tikrovės, buvusios XIX amžiuje, kur dažniausiai tokie žmonės, (kaip byloja ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atsiminimai) kaip ir visais laikais, kabinosi į gyvenimą ir jiems padėdavo aplinkiniai, suprasdami, kad tai mūsų visų atsakomybė padedi vieni kitiems eiti gyvenimo keliu.

 

Jūsų Maištinga Siela