Filmas: "Sielų kolekcionierius" / "Longlegs"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu žiūrėjau tuos filmus, kuriuos žiūri visi. Kol ateis Scanoramos festivalis, reikia kaip nors pasižiūrėti ir visuotinai madingus filmus ir vienas iš jų – „Sielų kolekcionierius“ (angl. Longlegs) (2024), kuris sulaukė daug atsiliepimų. Vėlgi: vieniems patiko, kitiems nelabai, bet kino kritikai, rašydami recenzijas, filmą visgi kėlė į aukštumas, pabrėždami jo scenarijų, Nicolo Cage pasirodymą ir, žinoma, akcentavo įtaigaus siaubo perteikimo elementus, bet kaip pasirodė man?

 

Filmas man iš tikrųjų jau po 10-15 minučių pasėjo didelių abejonių. Ilga ir nekonstruktyvi įžanga lyg ir žadėjo, kad filmas bus nestandartinis ir ne iš tų, kur viskas aišku nuo A iki Z, bet tai buvo apgaulinga. Galiausiai iki pusės filmo tapo aišku, kad žiūri kažkokį gerokai pervertintą eilinį siaubeką su puikiąja jaunosios kartos aktore Maika Monroe. Pastaroji, nors ir vaidina panašaus sukirpimo filmuose, bet man ji labai puikiai žiūrisi, aš ją visada prisimenu, tačiau vienkryptis žanras duoda savo – ne visada pataikysi „ant gero“ kino projekto.

 

Istorija pasakoja apie detektyvę, kuri turi komplikuotus santykius su kuoktelėjusia religinga motina. Galiausiai ji pradeda spręsti Longlegs bylą ir visai be didelio streso išsprendžia ir iškoduoja slaptus raštus, nubraižo kalendorinius mirčių algoritmus ir pati įsivelia į Longlegs prakeiksmų istoriją. Visais kitais atžvilgiais filmas lyg ir su tokia istorija galėtų išeiti neblogas, tačiau šis tapo kančia ir tragedija. Dabar kodėl?

 

Visų pirma, filmas šaltas, negyvas, nelogiškas ir vietomis norėjosi netgi prasukti. Maikos Monroe veikėja absoliučiai ledinė, bespalvė, neįdomi lėtapėdė, o jos istorija priminė naujausios „Kerės“ ekranizaciją – motina vaikšto skersakiuodama ir žvairuodama nuo apsėdimo, o įžvalgioji detektyvė, kuri naktimis bibliotekoje permano visas sudėtingus struktūras nė neįspitrija motinos beprotybės ir apsėdimo? Camon! Pagrindinė veikėja tokia suspausta į struktūruotą ir daugybę kartų panašiuose filmuose matytą šeimos traumų modelį, kad darėsi silpna, kaip filmo kūrėjai atkartoja filmo scenas kaip iš kokios siaubo kino viduramžių partitūros. Filme pagrindinė veikėja išvis juda ir elgiasi kaip robotas, čia, aišku, viskas turėjo būti dėl to, kad detektyvė labai jau sutraumuota, bet užtat kaip nuobodu visą filmą į ją tokią mankurtę žiūrėti, kad jėzus-tu-marija! Ne, filmas nepatiko, neįtiko ir niekam jo nerekomenduočiau. Įspūdį šiek tiek kėlė tik Nicolo Cage grimas, kuris buvo vienintelis geras dalykas, nes pro jį jo niekaip neįžiūrėsi, nes po kauke galėjo būti bet kas, kad ir Whoopi Golberg amžinai pabėgusi iš vienuolyno, Nikole Kidman ar tas pats Vladimiras Putinas.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela