Kaip juokiausi iš šios nuotraukos! Ši reklama yra
puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinė rinkodara pasitelkia ironiškojo maištininko
archetipą ir provokaciją, kad peržengtų tradicinės komunikacijos ribas.
Pasinaudodama visuomenėje jautria ir plačiai aptariama tema – antrąja pensijų
pakopa – bendrovė ne tik reklamuoja prekes, bet ir konstruoja specifinį santykį
su vartotoju, paremtą bendru nepasitenkinimu sistema ir noru maištauti prieš
racionalumą.
Reklamos šūkis „Ištaškyk II pensijos pakopos pinigus“
veikia kaip kontrasto principu grįsta žinutė. Pensijų fondas simbolizuoja
saugumą, tolimą ateitį, valstybės kontrolę ir griežtas taisykles, tuo tarpu
žodis „ištaškyti“ kviečia į visišką impulsyvumą, laisvę ir hėdonizmą čia ir
dabar. Tai tiesioginis raginimas bent akimirkai atsisakyti „gero piliečio“
vaidmens ir pasirinkti asmeninį malonumą vietoj neapčiuopiamos ateities
garantijos.
Seksualinių prekių parduotuvės kontekste tokia
komunikacija įgauna papildomą tabu laužymo sluoksnį. Ilgą laiką ši sritis buvo
nustumta į paribius, todėl toks drąsus, į viešąją politinę diskusiją įsipynęs
humoras yra savotiškas prekės ženklo „išėjimas iš šešėlio“. Tai maištas prieš
nuostatą, kad apie intymumą ir finansus reikia kalbėti tik rimtai ar santūriai.
Čia susilieja dvi privačiausios žmogaus sferos – jo piniginė ir jo miegamasis.
Psichologiškai ši reklama apeliuoja į egzistencinį
nuovargį. Vartotojas, kasdien girdintis apie infliaciją, ekonominį
neapibrėžtumą ir keičiamus įstatymus, reklamoje randa ironišką sąjungininką.
Prekės ženklas tarsi sako: „Mes žinome, kad sistema tave erzina, tad
pasijuokime iš to kartu“. Tai sukuria stiprų bendrumo jausmą per bendrą
opoziciją autoritetams, kas yra viena iš pagrindinių maištingos sielos
apraiškų.
Galiausiai, tai demaskuoja šiuolaikinio vartotojo
vidinį konfliktą tarp atsakomybės ir malonumo. Pasitelkdami juodąjį humorą,
reklamos autoriai priverčia nusišypsoti net tuos, kurie niekada neketintų taip
pasielgti su savo santaupomis. Būtent šis sugebėjimas šokiruoti ir sukelti
diskusiją paverčia reklamą ne tik komerciniu pasiūlymu, bet ir kultūriniu
komentaru apie mūsų visuomenės vertybes, baimes ir dvasinį poreikį bent trumpam
„nutrūkti nuo grandinės“.
Jau daug metų rašau šį dienoraštį ir tik šiandien toptelėjo
labiau paplėtoti maištingos sielos archetipą bei įvaizdį lietuvių literatūroje.
Esame dažnai suvokiama kaip romi, paklusni ir greitai su realybe susitaikstanti
tauta. O kaip yra su mūsų literatūra?
Maištingos sielos archetipas yra viena pamatinių
kultūros figūrų, įkūnijanti individo pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms,
valdžios struktūroms ar egzistenciniam beprasmiškumui. Šis archetipas remiasi
prielaida, kad asmeninė laisvė ir tiesos paieškos yra aukščiau už bendruomeninį
saugumą ar aklą tradicijų laikymąsi. Literatūroje toks herojus dažnai tampa pokyčių
varikliu, nors jo kelias neretai paženklintas vienatvės, pasmerkimo ar
tragiškos lemties ženklu. Pasauliniu mastu šis vaizdinys kyla iš Antikos mitų
apie Prometėją, pavogusį ugnį iš dievų bei biblinio Liuciferio maišto, tačiau
vėliau jis evoliucionavo į sudėtingus tipažus, tokius kaip Miltono „Prarastojo
rojaus“ herojus ar baimės nepažįstantys Byrono ir Goethe’s kūrinių personažai.
Lietuvių literatūroje maišto tradicija formavosi
specifinėmis istorinėmis aplinkybėmis, kai asmeninis pasipriešinimas dažnai
susiliedavo su tautiniu išsivadavimu. Senojoje raštijoje ir Renesanso epochoje
maištingoji siela pasireiškė per intelektualinį proveržį, pavyzdžiui, Abraomo
Kulviečio ar Martyno Mažvydo veikloje, kurioje ryškėjo priešinimasis
sustabarėjusiai religinei dogmatikai ir kova už gimtąją kalbą. Nors tai nebuvo
individualistinis romantikų maištas, šie autoriai drįso kvestionuoti galios centrus
ir siekti dvasinio atsinaujinimo, kuris kėlė grėsmę tuometinei politinei ir
religinei tvarkai.
XIX amžiaus romantizmas Lietuvoje galutinai įtvirtino
maištingą herojų kaip tautos pranašą ir vienišių. Adomo Mickevičiaus Konradas
iš poemos „Vėlinės“ tapo universaliu prometėjiško maišto pavyzdžiu: jis
meta iššūkį pačiam Dievui, reikalaudamas „sielų valdžios“, kad galėtų išgelbėti
kenčiančią tėvynę. Šis maksimalizmas ir pasirengimas aukoti savo ramybę dėl
bendrojo gėrio persmelkė ir Maironio lyriką. Nors jo maištas švelnesnis,
lyrinis subjektas nuolat pabrėžia opoziciją tarp miegančios, dvasinį snaudulį
išgyvenančios minios ir budraus, degančio patrioto, kurio siela veržiasi iš
„siauros kasdienybės gniaužtų“.
XX amžiaus viduryje, egzistencinių katastrofų
akivaizdoje, maišto samprata įgavo tragiško absurdo atspalvį. Antano Škėmos
romane „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva tampa
modernaus maištininko simboliu, kuris atsisako prisitaikyti prie mechanizuoto
pasaulio ir banalybės. Jo maištas yra nukreiptas tiek prieš sovietinę sistemą,
tiek prieš emigracijos nužmoginimą, tačiau svarbiausia – tai maištas prieš
kūrybinę vidutinybę. Garšva neieško laimės ar sėkmės, jis siekia išlikti
autentiškas net beprotybės akivaizdoje, taip primindamas Alberto Camus
aprašytą Sizifą, kuris randa prasmę pačiame pasipriešinimo procese.
Vėlyvuoju sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę,
literatūrinis maištas įgavo ryškų provokacijos ir demaskavimo pobūdį, o viena
ryškiausių šio etapo atstovių tapo Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje,
pavyzdžiui, romane „Ragana ir lietus“, maištingos sielos archetipas
reiškiasi per moters laisvę klysti, ieškoti savo dieviškumo ir laužyti
seksualinius bei religinius tabu. Ivanauskaitės herojės meta iššūkį
miesčioniškai moralei ir katalikiškai dogmai, jos ieško egzaltacijos,
transcendencijos ir nesutinka būti įkalintos tradiciniuose socialiniuose
vaidmenyse, taip tęsdamos vakarietiškąją bitnikų ir hipių kultūros maišto
tradiciją.
Sigito Parulskio
kūryba įnešė kitokį – brutalų ir ironišką maištą prieš didžiuosius naratyvus,
šventumą ir pačią literatūros tradiciją. Jo tekstuose, tokiuose kaip „Trys
sekundės dangaus“, maištingas subjektas naudoja sarkazmą ir fiziologišką
kalbą, kad nuplėštų kaukes nuo dirbtinio heroizmo ar romantizuotos istorinės
atminties. Tai maištas prieš iliuzijas, siekiant apčiuopti tikrą, nors ir
nepatogią, egzistencijos mėsą. Parulskio herojus dažnai yra nusivylęs,
ciniškas, tačiau būtent šis nusivylimas tampa jo skydu nuo konformizmo ir aklos
bandos jausmo.
Šiuolaikinėje prozoje maišto formos tampa subtilesnės,
tačiau ne mažiau galingos, kaip tai matome Kristinos Sabaliauskaitės
istoriniuose romanuose. „Silva Rerum“ sagoje maištinga siela
atsiskleidžia per intelektualinę laisvę ir dvasinę aristokratiją. Personažai,
tokie kaip Jonas Motiejus Birontas, maištauja prieš savo epochą ne su ginklu, o
su knyga ir mokslo žiniomis, atsisakydami paklusti prietarams, tamsumui ar
provincialumui. Sabaliauskaitė rodo, kad didžiausias maištas dažnai vyksta
žmogaus viduje, pasirenkant išsilavinimą ir kritinį mąstymą ten, kur dominuoja
fanatizmas ir akla baimė.
Visos šios literatūrinės kartos įrodo, kad maištingos
sielos archetipas nėra statiškas, jis nuolat kinta priklausomai nuo to, kas
konkrečiu metu varžo žmogaus prigimtį. Nuo kovos už tautos išlikimą XIX a. iki
kovos už asmeninę, lytinę ar intelektualinę laisvę XXI a. – literatūros herojai
išlieka tie, kurie drįsta pasakyti „ne“. Nors maišto kaina dažnai yra didelė,
būtent šis archetipas neleidžia visuomenei sustingti ir primena apie
individualios valios galią transformuoti tikrovę.
Galiausiai, žvelgiant į lietuvių literatūrą kaip
visumą, matome, kad maištas yra ne tik griovimas, bet ir naujų prasmių kūrimas.
Nesvarbu, ar tai būtų Garšvos kova su lifto narvu, ar Ivanauskaitės herojų
dvasinės paieškos Tibete, ar Sabaliauskaitės intelektualų pasipriešinimai
baroko tamstai – visais atvejais tai yra žmogaus pastanga įrodyti, kad jis yra
daugiau nei aplinkybių produktas. Šis nenutrūkstamas judėjimas prieš srovę yra
tai, kas daro literatūrą gyvą ir leidžia kiekvienai naujai kartai rasti savo
būdą maištauti prieš savo pačių „sienas“.
Ši Pauliaus Gritėno citata iš jo straipsnio LRT: „Paulius Gritėnas. Internetas tampa dirbtinio intelekto šiukšlynu“ man priminė liūdnai
pagarsėjusias utopijas apie informacijos paveiktus ateities protus. Kas pažabos
iš Trojos žirgo išlindusius naujuosius užkariautojus?
„Maitinamasi konkrečių žmonių konkrečiais
kūriniais, tekstais, naratyvais, sukauptomis žiniomis, o visa pervirškinta
informacija be rimtesnių filtrų patenka į viešąją erdvę. Kol kas neturime ne
tik aiškios moralinės skirties, norėdami suvaldyti šią laviną, verčiančią
internetą šiukšlynu, neturime ir politinių ar teisinių ribų, kurios padėtų bent
jau laikinai apsisaugoti <...>. Jei dirbtinio intelekto potvynis nebus
suvaldytas, greitai teks gyventi tik nykstančiose internetinės viešosios erdvės
salelėse, kuriose dar bus inertiškai kovojama už tikrumo ir autentiškumo vertę.
Pesimistinė prognozė, kurios išsipildymą kol kas garantuoja mūsų abejingumas.“
Paulius Gritėnas
Šį blogą rašau beveik be esminių ir didelių pertrūkių
nuo 2009 metų. Per 2025 metus parašiau rekordinį įrašų – net 1114 įrašų! Ne visais
jais didžiuojuosi, tikrai, bet kai kurie iš jų yra tų dienų emocinis atspindys,
savotiškas konservavimas ir archyvavimas, bet, velniai rautų, 1114 įrašų! Tai prilygsta
kelerių metų ir dar truputį labai produktyviam kiekiui, tačiau, nepaisant
produktyvumo, vis dažniau ir dažniau susimąstau, o ką apskritai duoda man ši
veikla? Pastebėjau inertišką didesnį norą fiksuoti ir „dėti į internetą“, o juk
viskas, kas internete, galima sakyti, yra ne amžina. Juk vieną diena blogspot.com,
prie kurio „pririštas“ šis saitas, vieną dieną gali paskelbti, kad nutraukia
palaikymą ir visi tie įrašai pranyks.
Vis dažniau jaučiu, kad tekstiniai įrašai nyksta,
sparčiai kaip kokia retenybė. Vien „numarintų“ lietuviškų knyginių blog‘ų
yra tiek daug, kad jau sunku būtų įvardyti, kurie šiuo metu yra aktyvūs. Tekstiniai
blogai nebepajėgūs konkuruoti su YouTubėje esančiais vaizdiniais kanalais, vis
mažiau skaitančių įrašų, o suaktyvėjus per 2025 metus dirbtinio intelekto
turiniui, vis labiau pasikliaujama tiesiog sugeneruotų tekstų turiniu. Mes, tekstiniai
blogeriai, gangrenuojame ir pamažu tyliai mirštame, o rinkai reikia naujovių,
didesnės įtraukties, daugiau vaizdų ir neapsunkintų tekstų, kurie apsiribotų
tiesiog kokia nors emocijas padirginančia žinute. Mes nenorime mąstyti, nes tai
vargina, geriau lai mums suteikia emocijų ir nesudėtingo turinio.
Manau, kad tai vienos didžiulės eros pabaigos pradžia.
Kaip sakė Paulius Gritėnas, internetas tampa vienu dideliu dirbtinio intelekto
šiukšlynu. Greitai mums nerūpės autorinė muzika, kino filmų autentika, nes
viską mums be didelio intereso sugeneruos algoritminiai parametrai. Kai apie
tai mąstau, man darosi liūdna,nes tuo
metu internetas iš tiesų buvo įdomus, o turinys autentiškas, nenuvalkiotas,
atrandamas su nuostaba, tai buvo era, kurios mūsų vaikai paaugę jau nebesupras.
Kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų. Internetas sintetinasi, interneto duomenų
šaltiniai parašyti tvarkingai, pasiekiami ranka, bet nebegyvi, pataikaujantys,
prisitaikantys, dalykiški ir dėl to, sakyčiau, iš dalies nuviliantys, nes
nebėra prieš ką protestuoti, nebent prieš vieną ir tą patį TĖVĄ, iš kurio
ritasi dabar nauja interneto era. Kitą vertus, ar tai nėra paskata atsitokėti
ir išeiti iš vis nuolat pildomo šiukšlyno, atsikvošėti ir pradėti vertinti
autentiškumą ir unikalumą? Manau, yra galimybė „atgal į internetą!“, bet tik po
to, kai kiekvienas iš mūsų pajusime, kaip pilnėdamas ir daugindamas triukšmą
ištuštėja internetas, kaip pamažu viskas suvienodėja, nusistovėja, nebestebina,
darosi nuobodu.
Norėjosi pozityvaus įrašo, tačiau tikiu, kad
apsilankymų „Maištingoje sieloje“ ir toliau dėsningai bei drastiškai mažės, nes
tekstiniai blogeriai negali prisitaikyti, jie priversti rašyti tik sau ir archyvuoti
be dėmesio ir įsitraukimo, būti interneto paribiuose, būti senamadiški,
atgyvenę. Mes iš tikrųjų visi pamažu mirštame, o kai mirštame, išeiname kitur...
arba nutylame. Internetinė erozija arba, kaip pasakytų naujosios kartos viešosios
nuomonės formuotojai: vyksta natūrali atranka. Maištingos Sielos ateities
prognozės nėra džiugios.
Netikėtai, prieš pačius
2026-uosius metus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre teko pamatyti
režisieriaus Nauberto Jasinsko pastatytą dviejų dalių spektaklį „Velnio
nuotaka“, kuris man asmeniškai tapo dideliu siurprizu. Kodėl? Prieš kelerius
metus teko matyti to paties režisieriaus su Klaipėdos dramos teatro aktoriais
pastatytą (pagal Roberto Bolaño apsakymą) „Sugrįžimą“, kuris man sukėlė itin
slogias mintis: fetišistiniai vaizdai iš morgo, veikėjai tarsi kalbantys
paveikslai, statiški iki skausmo, makabriškos scenos. Tuomet iš spektaklio
išėjau gana šaltas ir abejingas. Matyt, anuomet nebuvau atlikęs svarbių namų
darbų – neperskaitęs Bolaño apsakymo, todėl nelabai aiškiai suvokiau, ką iš
tikrųjų N. Jasinskas padarė su autentiškąja medžiaga.
Visiškai kitokiomis mintimis išėjau iš Lietuvos
nacionalinio dramos teatro po „Velnio nuotakos“ premjeros. Spektaklis „trenkė
per galvą“ gerąja to žodžio prasme. Juk kadaise, dar mokykliniais laikais, kaip
ir daugelis, skaitėme Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, matėme 1973 metų
režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“, todėl ši medžiaga
puikiai žinoma ir daugelio iš mūsų permąstyta ne kartą. Einant į Nauberto
Jasinsko naująjį „Velnio nuotakos“ pastatymą, nesitikėkite pamatyti klasikinio
„Baltaragio malūno“ siužeto. Tad mokytojų autobusiukams su mokiniais, kurie
viltis sieja su nuostata „neskaito, tai lai bent jau spektaklį pamato“,
žinokite – nieko neišdegs. Mokykliniame lygmenyje likę lankytojai nieko čia
nesupras. Reikia atlikti namų darbus jau iki spektaklio, kad jis atsivertų
visomis tomis spalvomis ir prasmėmis, kurias sukūrė jaunasis režisierius.
Spektaklis yra tarsi archeologija, tam tikra
dekonstruota ir gerai apgalvota Nauberto Jasinsko dirbtuvė. Pats režisierius
teigė, kad „Velnio nuotaka“ atėmė daug laiko archyvuose, pareikalavo gilių
apmąstymų, perfiltravo ir jo asmenines patirtis. Tai spektaklis, pastatytas
principu „spektaklis spektaklyje“. Šiuolaikiniai veikėjai – Jurga ir Girdvainis
(aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Gediminas Rimeika) – pasakoja savo dabarties
istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos. Jurga – garsi atlikėja, kurią kviečia visi,
kurios gyvenimas nušviestas prožektorių, o jos meilės reikalai tampa viešais
skandalais ir visuomenės aptarimų objektu. Nestabilūs santykiai su pavyduoliu
Girdvainiu ją sekina ir liūdina (tai aliuzija į Borutos romano siužetą: Jurga
dėl tėvo sudarytos sutarties su velniu Pinčiuku negalėjo ištekėti). Šalia
Jurgos sukasi vadybininkė (Pinčukas), kuri visaip stengiasi padėti Jurgai
savais patarimais. Tuo pačiu metu tarsi statomas „Velnio nuotakos“ miuziklas,
kurį įrėmina tikrosios aktorės Vaivos Mainelytės tariami prisiminimai iš
filmavimo aikštelės, kai ji dar buvo jauna. Žodžiu, spektaklis tarsi sulieja
kelis konceptualius matmenis: atiduodama duoklė ano meto popkultūrai ir
analizuojamas šių dienų gyvenimo būdas. Abiejuose pasauliuose egzistuoja
pakylimai ir praradimai, veikia angelai ir demonai, gėris ir blogis.
Šįkart man labai patiko dekonstruota „Velnio nuotakos“
versija, kuri buvo savaip dinamiška ir metafizinė. Metafizikai padėjo puikiai
sukurta scenografija: akivarai, iš kurių išlenda Pinčukas bei kiti aktoriai ir
į kuriuos vėl prasmenga; akivarai, iš kurių šnibždama ir į kuriuos žiūrima kaip
į veidrodžius. Tai Mainelytės atminties ir dabarties properšos bei visos
medžiagos portalai. Akivaro ir liūno, kaip sunkaus gyvenimo simbolika,
žmogiškuosius gyvenimus veikia labai dramatiškai. Tai gana misteriškas spektaklis,
besiremiantis ne tik folkloriniais motyvais, bet labiau krikščioniškojo
pasaulio dualumu. Režisierius į spektaklį įveda laibakojį, vėjavaikišką angelą,
kuris tariasi su Pinčuku ir veikia proporcingomis jėgomis – ko nebūta nei
miuzikle, nei „Baltaragio malūne“. Įdomiausia, kad velnias iš tikrųjų tampa
geruoju advokatu: jam, regis, rūpi Jurgos reikalai ir karjera. Jis rūpinasi
sėkminga Jurgos, kaip dainininkės, veikla, duoda gerus patarimus, tačiau Jurga
dėl to tampa Pinčuko įkaite, nes taip veikia šiuolaikinis šou pasaulis.
Apskritai sakant, visame spektaklyje aktorės Jolantos Dapkūnaitės sukurtas
velnias buvo pats įdomiausias ir labiausiai man patikęs veikėjas. Kita vertus,
angelo pozicija išties pasyvi – jis atlieka išklausytojo, bet ne patarėjo vaidmenį.
Jis dykai slampinėja, nesikiša į veikėjų gyvenimus, dažnai atrodo abejingas
žmogiškosioms kančioms ir iš esmės neazartiškas prieš Pinčuką. Gal dėl to
lietuvių folklore tiek daug demoniškų pasakojimų ir tiek mažai istorijų apie
angelus gelbėtojus? Matyt, blogis visada veikia charizmatiškiau ir aktyviau, o
tai įsišakniję ir mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Labai nustebino Uršulės
vaidmuo. Ji – visiška priešingybė romanui ir miuziklui: čia ji tampa
pastumdėle, neįvertinta, nelaiminga, nepastebima ir per gera šiam pasauliui.
Jasinskui būdinga, dekonstruojant medžiagą, „apversti“ personažus ir atskleisti
jų perspektyvas, kurios paprastai dėl kanonų lieka nematomas.
Pirmoji spektaklio dalis man patiko labiau. Antrojoje
viskas tampa rokenrolu, tam tikra prasme – velnišku Jurgos pasirodymu. Skamba
perkurtos, sušiuolaikintos senojo miuziklo dainos, atliepiančios nūdienos
popkultūrą. Didžioji dabarties Jurgos problema yra tai, kad ji tapo savo
karjeros įkaite – karjeros, kurią valdo tėvas ir prodiuserė, o pati negali
atleisti į kriminalinę istoriją įklimpusiam mylimajam. Dekonstravimas tampa vis
labiau apokaliptinis. Iš dangaus galiausiai nusileidžia cepelinas – t. y. per skeltą
žemės-akmens luitą primenanti konstrukcija, kuri tampa ir scena, ir blogio
šaltiniu, ir išganymo pjedestalu. Tai yra tai, ko trokšta šiuolaikinis šou
stebėtojas. Simboliai nėra vienareikšmiški, režisierius kuria daugiasluoksnius
modelius, todėl žiūrovas nuolat yra įmestas į nesibaigiantį interpretavimo
procesą: o kas čia dabar? Ką tai reiškia? Ką norima pasakyti? Manau, kad tai
puiku.
Apie dizainerės Sandros Straukaitės kurtus kostiumus –
atskira kalba. Nepaprastai šįkart tiko ir patiko. Puikiai sužaista antrojoje
spektaklio dalyje su raudonomis šviesomis, kai scena nuo prožektorių šviesos
kardinaliai persidažo dramatiškomis spalvomis.
Apie ką visas šis spektaklis? Jis turi keletą svarbių
temų. Visų pirma – autoriaus asmeninis santykis su senąja medžiaga, kuri mūsų
populiariojoje kultūroje turi kanoninį įvaizdį. Kas nutinka, kai iškonstruoji
legendas ir mitus? Kokios tikros, dažnai nepatogios istorijos slypi už tų
gražiai nublizgintų kadrų, išdainuotų natų ir gražių šypsenų? Šiuolaikinis
menas apskritai linkęs perkurti kanoninius kūrinius, juos dekonstruoti,
atskleidžiant ne tik autentišką kūrėjo santykį. Šioje „Velnio nuotakos“ versijoje
jaučiamas troškimas sugriauti autoritetus, stabus, atskleisti, kad tai, kas
tariamai gražu, gali būti pastatyta ant to paties atsainaus, smurtinių
socialinių santykių pamato. Visgi buvo išmintinga pasikviesti pačią Vaivą
Mainelytę, anuomet atlikusią miuzikle Jurgos vaidmenį. Ji tampa savotiška
praeities ir dabarties jungtimi, magnetu, stabilizuojančiu grožio griūties
barbariškumą ir įprasminančiu kartų kaitą bei pokyčius pačia humaniškiausia
forma. Kaip visada, praeities medžiagoje ieškoma universalių dabarties gyvenimo
ir kultūros atšvaitų – šioje spektaklio versijoje jų su kaupu. „Kaip danguje,
taip ir ant žemės“. Kitaip sakant – kaip legendose, susikurtose anuomet
skaitant ar žiūrint miuziklą, taip ir šiandien. Laboratorijos įrankiai
tobulėja, spektaklis tampa atminties interpretavimo pjūvių projektu, kurį
padeda atskleisti atpažįstami archetipai ir veikėjų elgesio modeliai.
Gal ne tiek ir toli nuo visko pabėgta? Visgi buvau
labai maloniai nustebintas visos tos analizės, kuri priminė savotišką grožio ir
tragedijos inkubatorių su stipriomis feministinėmis gaidomis. Juk Baltaragis iš
esmės parduoda savo dukrą Jurgą, kad įprasmintų savo tėvo atsakomybės įvaizdį
ir realizuotų save kaip patriarchą. Ar iš tikrųjų Baltaragiui rūpėjo dukters
likimas, kai jis sudarinėjo sandorį su velniu? Ar rūpi dabar, kai prodiuserių
ir viešojo gyvenimo įkaitais tampa talentingi, tačiau psichologiniam
persekiojimui neatsparūs žmonės? Šiame spektaklyje Jurga tampa aplinkybių auka:
parduota, sumišusi, palikta be „happy end“ laimės, išsekusi tarp dangaus ir
pragaro vienui viena. Sakyčiau, misterija pasibaigia itin realistiškai. Beveik
kaip Žemaitės Katrės likimas.
Komiškiausi dalykai nutinka miegamuosiuose, dažnai
bando tą lyg ir įteigti kinas, tačiau, man regis, kad ten vyksta patys
tragiškiausi dalykai. Visgi režisieriaus ir aktoriaus Michael Angelo Covino režisuotas
filmas „Atvira santuoka“ (angl. Splitville) (2025),
pristatytas Kanų kino festivalyje, sulaukė nemažai pritarimo, nors tema seniai
išsisėmusi, gal net nebeintriguojanti: kurti dar vieną komediją apie atviros
santuokos tragediją komiškai. Filmas patraukė savo žinomų aktorių gausa ir,
žinoma... Camon! Filmas pasitiktas labai teigiamai Kanuose, todėl,
maniau, kad neprašausiu pasirinkdamas. O kaip buvo iš tikrųjų?
Istorija sukasi apie dvi poras: viena po 14 mėnesių
santuokos (Kerio ir Ešlės) prie skyrybų ribos, nes panelei nelabai patinka
nuobodus ir pernelyg greitai išsisėmęs seksualinis gyvenimas. Galiausiai po
šoko Keris apsistoja laikinai pas draugą Paulą namuose ir permiega su jo žmona,
nes... Ir šiaip draugo santuoka yra atvira, kiekvienas gali daryti ką tik nori
ir ieškotis partnerio, tad kodėl ne? Galiausiai ketveriukės santuoka tampa
daugmaž visko parodija, tiesa, labai linksma, nuotaikinga, kelia karnavališką
įspūdį, kad iš tikrųjų didelė šiuolaikinių amerikiečių galimai taip ir gyvena,
o dėl to jų santuokos tvirtos ir jie neišsiskiria. Deja, filmas kaip ir daugelis
panašaus turinio istorijų tampa transliuoja tą patį: perdėta tolerancija ir
užgniaužtas pavydas priveda prie apsimetinėjimo, jog mes gyvename puikiai, o iš
tikrųjų vakarais suguldę vaikus maukiame vyną ir liejame ašaras...
Filmas man patiko, jis išties spalvingas, dinamiškas,
sakyčiau, net nenuobodus. Gera režisūra! Bet visumoje filmas standartas,
nepasiūlo jokios naujos minties, netikėtos perspektyvos, tik tas pačias jau iš
filmo į filmą „nuskalbtas“ potekstes: atvirumas žlugdo santuoką, poligamija yra
itin retas reiškinys, todėl neapsimetinėkime „moderniais“, o mylėkime vieni
kitus ir branginkime santykius. Daugmaž visa šio filmo idėja nusakoma keliais
klišiniais sakiniais, tad nebelieka jokios esminės nuorodos į kokią nors
įdomesnę idėją. Kaltinti tikriausiai nieko nereikia, filmas vis tiek labai
smagus, gerai surežisuotas, vėl būrys puikiai žinomų aktorių, kuriuos tinkamai
ir vietoje pritraukia patraukli kamera... Negalėčiau spjauti į tokį reginį.
Daugelį tik po Naujųjų metų pasiekė žinia, jog visame
beveik pasaulyje nebeliko legendinio MTV kanalų pasiūlos, kanalų, prie
kurių per 44 gyvavimo metus užaugo kelios kartos ir pirmieji vaizdo
klipai buvo kadaise pamatyti per šį kanalą, o ne per YouTube, kuris anuomet dar,
tiesą sakant, nė neegzistavo. Įrašas apie tai, kas nutiko.
Daugelį dešimtmečių MTV buvo ne tik televizijos
kanalas, bet ir globalus kultūros fenomenas, formavęs jaunimo madą, kalbą ir
muzikinį skonį. Tačiau 2026-ųjų pradžioje pasitikta realybė žymi galutinį šio
prekės ženklo virsmą. Nors pagrindinis MTV kanalas techniškai vis dar
egzistuoja, jis jau seniai nebeatlieka savo pirminės misijos. Po masinio
teminių kanalų, tokių kaip „MTV 80s“, „MTV Hits“ ar „MTV Live“, uždarymo
2025-ųjų pabaigoje, tapo akivaizdu, kad linijinė muzikinė televizija, kokią
pažinojome, oficialiai tapo praeitimi. Šis pokytis nebuvo atsitiktinis, o
greičiau ilgo proceso rezultatas, kurį padiktavo pasikeitę vartotojų įpročiai
bei negailestinga verslo logika.
Pagrindinė priežastis, kodėl muzikiniai vaizdo klipai
pasitraukė iš eterio, yra technologinė transformacija. Platformos, tokios kaip „YouTube“
ir „Spotify“, suteikė vartotojams galimybę patiems kuruoti savo
grojaraščius ir žiūrėti mėgstamus klipus bet kuriuo metu, todėl pasyvus
sėdėjimas prie ekrano laukiant konkrečios dainos tapo archajišku užsiėmimu. Be
to, socialinių tinklų, ypač „TikTok“, iškilimas leido atlikėjams tiesiogiai
pasiekti auditoriją, apeinant tradicinius medijos gigantus. Tai lėmė drastišką
reklamos pajamų mažėjimą muzikinėse programose, priversdamas transliuotojus
rinktis pigesnį ir didesnį žiūrimumą generuojantį turinį – realybės šou bei kitas
pramogines laidas.
Galutinį tašką šioje istorijoje padėjo didieji
korporaciniai pokyčiai. „Paramount Global“ susijungimas su „Skydance Media“ ir
vėlesnis griežtas kaštų optimizavimas lėmė, kad mažiau pelningi dukteriniai
kanalai buvo tiesiog išjungti. Šiandien išlikęs pagrindinis MTV kanalas labiau
primena gyvenimo būdo ir pramogų platformą, kurioje muzika skamba tik kaip
fonas populiariems realybės projektams. Nors melomanams tai reiškia epochos
pabaigą, rinkos ekspertai tai vertina kaip natūralią evoliuciją, perkeliant turinį
ten, kur šiandien buriasi auditorija – į internetines transliavimo platformas
ir skaitmeninę erdvę.
MTV era oficialiai prasidėjo 1981 m. rugpjūčio 1-osios
naktį, kai eteryje nuskambėjo istoriniai žodžiai: „Ponios ir ponai,
rokenrolas“. Transliacija startavo su kultiniu NASA erdvėlaivio pakilimo
vaizdu, o pirmuoju parodytu kūriniu simboliškai tapo grupės „The Buggles“
daina „Video Killed the Radio Star“. Šis pasirinkimas tapo pranašiškas –
televizija iš tiesų pakeitė radiją, o vėliau pati užkariavo pasaulį, plėsdamasi
į regioninius tinklus visuose žemynuose. Baltijos šalyse MTV banga piką pasiekė
2006 m., kai buvo įkurtas ambicingas „MTV Networks Baltic“ projektas su
atskiru kanalu Lietuvai. Tuo metu tai buvo prestižo ir vakarietiškos kultūros
simbolis, o lietuvių atlikėjai gavo unikalią progą patekti į tarptautinę
rotaciją. Visgi vietinė versija dėl ekonominių sunkumų gyvavo neilgai ir buvo
uždaryta 2009 m., o estafetę perėmė tarptautinis „MTV Europe“. Galiausiai,
2025-ųjų pabaigoje užsidarant paskutiniams muzikiniams MTV kanalams, ratas
simboliškai užsidarė: daugelis jų savo atsisveikinimui vėl pasirinko tą pačią
„The Buggles“ dainą, taip pažymėdami televizijos eros pabaigą interneto ir
algoritmų naudai.
