Dienos citata: dainininkė Dua Lipa apie knygų skaitymą

 

Sveiki,

„Knygos man yra pabėgimas. Nesvarbu, kur būčiau – lėktuve, viešbučio kambaryje ar užkulisiuose – atsivertusi knygą aš akimirksniu nusikeliu į kitą pasaulį. Tai mano ramybės oazė chaotiškame gyvenime.“ Dua Lipa

Dua Lipa pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių literatūros populiarintojų pasaulyje, įrodydama, kad popmuzikos ikonos įvaizdis puikiai dera su intelektualiu smalsumu. Jos aistra knygoms nėra tik paviršutiniškas laisvalaikio leidimo būdas – tai gilus emocinis ryšys su pasakojimo menu. Atlikėja ne kartą pabrėžė, kad intensyvių turų ir nuolatinio skubėjimo metu knyga jai tampa savotišku inkaru, leidžiančiu rasti ramybę ir privatumą viešumo kupiname gyvenime. Jos įkurta platforma „Service95“ ir ten veikiantis knygų klubas tapo erdve, kurioje milijonai gerbėjų kartu su ja gilinasi į sudėtingas temas, pradedant šiuolaikine grožine literatūra ir baigiant skaudžiomis istorinėmis dramomis.

Skaitymas dainininkei yra ne tik pramoga, bet ir svarbus kūrybinio įkvėpimo šaltinis, turtinantis jos žodyną bei plečiantis empatijos ribas. Dua Lipa ypač vertina kūrinius, kurie nagrinėja tapatybės, tremties ir žmogiškojo atsparumo klausimus – tai atsispindi ir jos pačios vertybėse. Ji dažnai sako, kad kiekviena perskaityta istorija suteikia galimybę bent trumpam pagyventi kito žmogaus kailyje, o tai jai, kaip autorei, yra neįkainojama patirtis. Šis „knygų žiurkės“ (bookworm) įvaizdis suteikia jos asmenybei papildomo gylio ir įkvepia jaunąją kartą vėl atrasti popierinės knygos malonumą skaitmeniniame amžiuje.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 186: viena gera mintis pribaigia dešimt negatyvių minčių

 

Sveiki!

Viena gera mintis, teisingai ir sąmoningai suprojektuota, gali nudaigoti dešimt prastų ir negatyvių minčių. Ši mintis ir yra priešnuodis toms prastoms, mus dėl įsitikinimų ir įvairių programų puolančioms mintims. Ar reikia kariauti? Žinoma, kad ne. Užtenka vien tik kurti šviesią perspektyvą ir leisti įsišaknyti. Manau, svarbi yra minčių ir jausmų dieta ir švara nuo negatyvo, kuri kaskart mus atgaivina, atjaunina, įkvepia gyventi ir jaustis puikiai.

Maištinga Siela

Asmenybė. Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) "Dėdės Tomo trobelė" rašytoja, jos gyveimas, biografija

 

Sveiki!

Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) gimė 1811 m. birželio 14 d. Litčfilde, Konektikuto valstijoje, gausioje ir itin įtakingoje Naujosios Anglijos šeimoje, kurios šaknys siekė ankstyvuosius puritonų kolonistus. Jos tėvas, Laimanas Bičeris (Lyman Beecher), buvo žymus presbiterijonų dvasininkas, vienas ryškiausių savo kartos pamokslininkų, pasižymėjęs griežtomis moralinėmis nuostatomis ir aktyviu dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, ypač kovoje už blaivybę ir prieš vergovę. Harietos motina, Roksana Fūt (Roxana Foote), mirė, kai Harietai buvo vos penkeri metai, palikdama gilų liūdesį ir ilgesį, kuris vėliau atsispindėjo jos kūryboje, ypač idealizuotuose motinų paveiksluose. Nepaisant netekties, Bičerių namai buvo pilni intelekto, diskusijų ir knygų, nes Laimanas Bičeris siekė, kad visi jo vaikai – septyni sūnūs ir keturios dukros – gautų geriausią įmanomą išsilavinimą ir tarnautų Dievui bei visuomenei; vėliau daugelis jos brolių tapo žinomais dvasininkais ir reformatoriais, o seserys – švietėjomis ir moterų teisių gynėjomis.

Harietos vaikystė bėgo laikmečiu, kai JAV, ypač šiaurinėse valstijose, vyko didžiuliai socialiniai, politiniai ir religiniai pokyčiai, žinomi kaip Antrasis didysis pabudimas. Tai buvo intensyvaus religinio atgimimo, moralinių reformų ir augančio susirūpinimo vergovės klausimu era, kuri paliko neišdildomą pėdsaką jaunos Harietos sąmonėje. Litčfildas, kuriame ji užaugo, buvo tipiškas Naujosios Anglijos miestelis su stipriomis bendruomeninėmis tradicijomis ir akcentu į išsilavinimą bei pamaldumą; čia Harieta nuo pat mažens girdėjo pamokslus apie nuodėmę, atpirkimą ir krikščionio pareigą kovoti prieš neteisybę. Ši atmosfera, kupina teologinių diskusijų, knygų skaitymo ir gilaus tikėjimo, kad Dievas reikalauja moralinio veikimo pasaulyje, suformavo Harietos pasaulėžiūrą ir vėliau tapo jos garsiausio romano „Dėdės Tomo trobelė“ moraliniu pamatu. Be to, auganti įtampa tarp Šiaurės ir Pietų dėl vergovės plėtros, pabėgusių vergų istorijos, kurias ji girdėjo, ir aktyvus jos šeimos narių dalyvavimas abolicionistiniame judėjime nuolat priminė jai apie didžiulę neteisybę, tvyrančią šalyje.

Nors XIX a. pradžioje mergaičių išsilavinimas dažnai buvo ribotas, Harieta Bičer Stou gavo išskirtinį, jos laikmečiui neįprastai geros kokybės išsilavinimą, daugiausia dėka savo vyresniosios sesers Ketrinos Bičer (Catharine Beecher). Ketrina buvo aistringa moterų švietimo gynėja ir įkūrė kelias pažangias mokyklas, įskaitant Hartfordo moterų seminariją, kurią Harieta lankė ir kur vėliau pati mokytojavo. Šioje seminarijoje Harieta studijavo ne tik tradicinius „moteriškus“ dalykus, bet ir retoriką, logiką, filosofiją, istoriją ir net lotynų kalbą – disciplinas, kurios paprastai buvo rezervuotos tik vyrams. Ji buvo gabi ir aistringa mokinė, ypač pasižymėjusi rašymo srityje; jau paauglystėje ji rašė esė, poeziją ir net teologinius traktatus, stebindama savo mokytojus ir šeimos narius mąstymo gyliu ir stiliumi. Šis solidus akademinis pasirengimas suteikė jai ne tik puikius rašymo įgūdžius, bet ir gebėjimą analizuoti sudėtingas socialines bei teologines problemas, kas vėliau leido jai sukurti tokį galingą ir įtaigų kūrinį kaip „Dėdės Tomo trobelė“.

Be intensyvaus mokymosi ir darbo, Harieta Bičer Stou turėjo daugybę pomėgių, kurie praturtino jos gyvenimą ir suteikė džiaugsmo net sunkiausiomis akimirkomis. Nuo pat mažens ji buvo aistringa skaitytoja, praryjanti viską, kas papuldavo po ranka – nuo teologinių traktatų ir pamokslų iki romanų ir poezijos; ypač ją žavėjo Valterio Skoto (Walter Scott) istoriniai romanai ir Džono Miltono (John Milton) epinė poezija. Be to, ji labai mėgo muziką, ypač dainuoti krikščioniškas giesmes, ir dažnai grodavo pianinu, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir pabūti su savo mintimis. Vienas iš labiausiai neįprastų jos pomėgių, ypač XIX a. moteriai, buvo piešimas ir tapyba, ypač gamtos vaizdų ir portretų kūrimas; nors ji niekada negavo formaliojo meninio išsilavinimo, jos išlikę piešiniai rodo nemenką talentą ir pastabumą detalėms. Šis pomėgis ne tik leido jai išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir suteikė galimybę bent trumpam pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir įsipareigojimų, kurių jos gyvenime buvo apstu.

Harietos Bičer Stou gyvenimą lydėjo ir kai kurios keistenybės ar neįprasti įpročiai, kurie kėlė nuostabą jos amžininkams ir vėlesniems biografams. Vienas iš ryškiausių bruožų buvo jos neįtikėtinas gebėjimas rašyti bet kokiomis sąlygomis ir triukšmingoje aplinkoje, dažnai net su kūdikiu ant rankų ar viduryje šeimos pokalbio. Ji dažnai rašydavo ant atsitiktinių popieriaus skiautelių, o jos rankraščiai buvo pilni pataisymų, išbraukymų ir pastabų paraštėse, kas rodo jos spontanišką ir impulsyvų kūrybinį procesą. Be to, ji garsėjo savo išsiblaškymu ir užmaršumu kasdieniuose reikaluose, kas dažnai kėlė komiškas situacijas šeimoje; pavyzdžiui, ji galėjo pamiršti svarbų susitikimą ar pamesti ką tik parašytą rankraštį, nes buvo visiškai pasinėrusi į savo mintis ir kūrybą. Šie neįprasti bruožai, nors kartais kėlę nepatogumų, tik patvirtina jos išskirtinį atsidavimą rašymui ir gebėjimą susikoncentruoti į tai, kas jai buvo svarbiausia, nepaisant visų kliūčių.

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“: KŪRINIO ISTORIJA, IDĖJA

Idėja parašyti romaną „Dėdės Tomo trobelė“ Harietai Bičer Stou kilo neatsitiktinai, o kaip tiesioginis atsakas į 1850 m. JAV priimtą sugriežtintą Bėglių vergų įstatymą. Šis teisės aktas įpareigojo net ir laisvųjų šiaurinių valstijų gyventojus padėti gaudyti pabėgusius vergus ir numatė griežtas bausmes tiems, kas jiems padeda pasislėpti. Gyvendama Bransvike, Meino valstijoje, Harieta gavo laišką iš savo brolio žmonos, kuriame ši ragino: „Harieta, jei aš mokėčiau rašyti taip, kaip tu, parašyčiau ką nors, kas priverstų visą tautą pajusti, koks prakeiksmas yra vergovė“. Bičer Stou, pati būdama giliai tikinti krikščionė ir kilusi iš abolicionistų šeimos, pasijuto Dievo pašaukta veikti ir nusprendė pasinaudoti savo rašytojos talentu, kad atskleistų visuomenei tikrąjį vergovės žiaurumą ir amoralumą.

Kūrinys „Dėdės Tomo trobelė, arba Gyvenimas tarp žemųjų“ atsirado ne iš karto kaip vientisas romanas, o buvo publikuojamas dalimis abolicionistiniame savaitraštyje „The National Era“, leidžiamame Vašingtone. Pirmoji dalis pasirodė 1851 m. birželio 5 d., o tęsiniai buvo spausdinami beveik kas savaitę iki pat 1852 m. balandžio. Bičer Stou rašė šias dalis intensyviai, dažnai vėluodama, spaudžiama terminų ir buitinių rūpesčių, tačiau skaitytojų reakcija buvo neįtikėtinai audringa; savaitraščio tiražas išaugo keleriopai, o žmonės su nekantrumu laukė kiekvieno naujo numerio, giliai išgyvendami herojų likimus. Baigusi publikuoti visas dalis laikraštyje, Harieta Bičer Stou iškart sudarė sutartį su Bostono leidykla „John P. Jewett & Co.“, ir 1852 m. kovo 20 d. knyga „Dėdės Tomo trobelė“ pasirodė kaip vientisas, dviejų tomų romanas.

Knygos siužetas yra sudėtingas ir kupinas dramatiškų posūkių, pasakojantis apie kelių vergų likimus JAV Pietuose. Pagrindinis veikėjas – Dėdė Tomas, pamaldus, sąžiningas ir kilnios sielos afroamerikietis, kurį jo gerasis šeimininkas dėl skolų yra priverstas parduoti vergų pirkliui. Tomas patenka pas žiaurų plantacijos savininką Saimoną Legrį, kur patiria baisius kankinimus, tačiau net ir mirties akivaizdoje neišsižada savo krikščioniško tikėjimo ir meilės artimui. Paraleliai pasakojama apie kitą vergę, Elizą, kuri su savo sūnumi nusprendžia bėgti į Šiaurę, kad išvengtų pardavimo, ir patiria daugybę pavojų bei nuotykių, įskaitant garsiąją sceną, kai ji su vaiku ant rankų bėga per užšalusią Ohajo upę, šokinėdama nuo vienos lyties ant kitos. Knygoje taip pat gausu kitų ryškių veikėjų – kilnaus ir protingo vergo Džordžo Hariso, kuris taip pat bėga į Šiaurę, mažosios Evos, angeliškos sielos mergaitės, kuri susidraugauja su Tomu ir vėliau miršta, bei paties Saimono Legrio, kuris įkūnija visą vergovės žiaurumą ir blogį.

Poveikis, kurį „Dėdės Tomo trobelė“ padarė JAV visuomenei, buvo tiesiog neįtikėtinas ir neprilygstamas jokiai kitai knygai JAV istorijoje. Romane pavaizduotas asmeniškas, emocingas ir giliai krikščioniškas požiūris į vergovę sužadino visuomenės sąžinę ir privertė tūkstančius žmonių Šiaurėje, kurie iki tol buvo abejingi vergovės klausimui, prisijungti prie abolicionistinio judėjimo. Knyga tapo bestseleriu, o jos tiražai buvo milžiniški; per pirmuosius metus JAV buvo parduota daugiau nei 300 000 egzempliorių, o vėliau ji buvo išversta į daugybę kalbų ir tapo viena įtakingiausių knygų pasaulyje. Nors Pietų valstijose knyga buvo uždrausta ir smerkiama, o jos autorė sulaukė grasinimų ir paniekos, „Dėdės Tomo trobelė“ suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant viešąją nuomonę prieš vergovę ir stipriai prisidėjo prie augančios įtampos tarp Šiaurės ir Pietų, kuri galiausiai peraugo į JAV Pilietinį karą. Sakoma, kad net prezidentas Abraomas Linkolnas, susitikęs su Harieta Bičer Stou Baltuosiuose rūmuose, juokais pasakė: „Taigi jūs esate ta mažoji moteris, kuri parašė knygą, sukėlusią šį didelį karą“.

AUTORĖS MIRTIS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

Po milžiniškos „Dėdės Tomo trobelės“ sėkmės ir sukeltos pasaulinės audros Harieta Bičer Stou nenusigręžė nuo visuomeninės veiklos, o priešingai – tapo viena ryškiausių abolicionizmo figūrų ne tik JAV, bet ir Europoje, kur daug keliavo, sakydama kalbas ir rinkdama paramą kovai prieš vergovę. Nepaisant nuolatinio dėmesio ir kritikos (ypač iš Pietų valstijų šalininkų), ji išliko giliai tikinti, rami ir atsidavusi savo šeimai moteris, kuri mąstė apie krikščioniškos meilės ir moralės svarbą sprendžiant socialines problemas. Jos asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su vyru Kalvinu Stou (Calvin Stowe), teologijos profesoriumi, su kuriuo ji susilaukė septynių vaikų; nors šeima patyrė ir skaudžių netekčių (keli vaikai mirė ankstyvame amžiuje), Bičer Stou namai visada buvo pilni knygų, diskusijų, muzikos ir kūrybinės atmosferos. Ji pati labai mėgo sodininkystę, ypač gėlių auginimą, ir piešimą, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir rasti ramybę po intensyvaus darbo ir visuomeninių įsipareigojimų.

Likusį gyvenimą Harieta Bičer Stou praleido daugiausia Hartforde, Konektikuto valstijoje, kur aktyviai rašė ir publikavo kitus romanus, esė, kelionių apybraižas ir religinius kūrinius, nors nė vienas iš jų nepasiekė tokio populiarumo kaip „Dėdės Tomo trobelė“. Ji mąstė apie moterų teises, švietimą ir socialines reformas, visada akcentuodama krikščioniškas vertybes kaip pagrindą geresnei visuomenei kurti. Senatvėje jos sveikata ėmė prastėti, ji kentėjo nuo demencijos ir kitų senatvinių ligų, kurios pamažu silpnino jos protą ir kūną, tačiau ji išliko rami ir apsupta artimųjų meilės. Harieta Bičer Stou mirė 1896 m. liepos 1 d. Hartforde, eidama 86-uosius metus, nuo senatvinio silpnumo ir sveikatos sutrikimų. Jos mirtis buvo pažymėta didžiuliu gedulu visoje šalyje ir pasaulyje, nes ji paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir kovoje už žmogaus teises ir orumą.

Maištinga Siela

Kuo skiriasi žodžių reikšmės režimas ir rėžimas? (Paaiškinimas su pavyzdžiais)

Sveiki!

Kaip žinia, žodžiai režimas ir rėžimas skamba labai panašiai, jų reikšmės lietuvių kalboje yra visiškai skirtingos ir priklauso nuo skirtingų kilmės šaltinių. Žodis režimas yra tarptautinis terminas, dažniausiai nurodantis tam tikrą nustatytą tvarką, valdymo formą arba prietaiso veikimo būdą. Pavyzdžiui, politiniame kontekste mes kalbame apie autoritarinį ar demokratinį valstybės valdymą, o buityje dažnai nustatome skalbimo mašinos programą arba laikomės griežtos dienos darbotvarkės, kurią vadiname darbo ir poilsio režimu. Šis žodis visada rašomas su trumpąja e raide, nes jis kilo iš prancūzų kalbos žodžio régime.

Tuo tarpu žodis rėžimas yra grynai lietuviškas dervinys, kilęs iš veiksmažodžio rėžti. Jis tiesiogiai susijęs su pjovimo, skėlimo ar rėžimo veiksmu bei jo rezultatu. Šį žodį vartojame tada, kai kalbame apie žemės sklypo dalį, pavyzdžiui, senoviniame kaime valstiečiai gaudavo žemės rėžį, o jo matavimo ar skirstymo procesas galėtų būti vadinamas rėžimu. Taip pat šis žodis gali būti vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant tiesmuką, aštrų kalbėjimą, pavyzdžiui, tiesos rėžimas kam nors į akis. Rašyba su nosine ė čia yra būtina, nes ji žymi veiksmo kilmę iš žodžio rėžti.

Painiava tarp šių terminų dažniausiai kyla rašant, tačiau kontekstas paprastai diktuoja teisingą pasirinkimą. Jei kalbate apie technikos veikimą, sveikatą ar politiką, jums reikalingas režimas, o jei apie žemėtvarką ar grubų rėžimą peiliu – rėžimas. Įsivaizduokite sakinį: „Griežtas ligoninės režimas neleidžia pacientams patiems rėžti duonos aštriu peiliu“. Čia puikiai matosi, kad pirmasis žodis nurodo taisykles, o antrasis – fizinį veiksmą.

Maištinga Siela

Sena nuotrauka: Kaunas, Laisvės alėja, 1968 (nuotrauka V. Bujausko)

 

Dienos citata: Pedro Lemebel apie transvestitus ir transvestitų ašaras (marginalų liūdesys nesuprantamas visuomenei)

 

Sveiki,

Ši citata man tokia graži... Nesu transvestitas, to nedarau ir nepraktikuoju jokia forma, tačiau šioji citata kažin kaip empatiškai mane sujaudino. Ją aptikau Čilės rašytojo Pedro Lemebel lietuviškai išleistoje knygoje „Aš bijau, matadore“. Dalijuosi: „Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų.“

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Asmenybė. Pedro Lemebel – čiliečių rašytojas, qeer tapatybė, literatūra, knygos, kūrybos bruožai ir temos

 

Sveiki, mielieji!

Neseniai baigiau skaityti Čilės rašytojo Pedro Lemebel (1952-2015) lietuviškai išverstą romaną „Aš bijau, matadore“, tad nusprendžiau šį menkai kam Lietuvoje žinomą rašytoją pristatyti plačiau. Nustebsite, kokia tai įdomi ir marga asmenybė.

ANKSTYVASIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS IR TUOMETINĖ ČILĖS POLITIKA

Pedro Lemebel gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Santjage, Čilėje, kaip Pedro Segundo Mardones Lemebel, ir mirė tame pačiame mieste 2015 m. sausio 23 d. Jo vaikystė prabėgo viename skurdžiausių ir labiausiai apleistų Santjago rajonų – Zanjón de la Aguada. Tai buvo lūšnynas, įsikūręs šalia atviro kanalizacijos kanalo, kur kasdienybę ženklino dulkės, badas ir nuolatinė kova už išlikimą. Augdamas tokioje aplinkoje, būsimasis kūrėjas iš arti matė socialinę neteisybę ir marginalizuotų žmonių gyvenimą, kuris vėliau tapo jo pasaulėžiūros pamatu. Jo šeima buvo paprasta, tėvas dirbo kepėju, o ryšys su motina, kurios pavardę jis vėliau pasirinko kaip savo pagrindinį identiteto ženklą, buvo itin glaudus ir formuojantis jo asmenybę.

Paauglystės metais Pedro išsiskyrė iš savo bendraamžių ne tik dėl skurdo, bet ir dėl anksti išryškėjusio kitoniškumo bei lytinės tapatybės paieškų. Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Čilė išgyveno didžiulius politinius virsmus, tačiau visuomenė išliko giliai konservatyvi, katalikiška ir mačistinė. Jaunasis Pedro jautėsi esantis svetimas šioje griežtų normų aplinkoje, kur vyriškumas buvo suprantamas tik per jėgos ir dominavimo prizmę. Jis patyrė nuolatinę atskirtį ir patyčias dėl savo manierų bei jautrumo, tačiau tai tik dar labiau užgrūdino jo maištingą dvasią ir poreikį ieškoti saviraiškos būdų, kurie leistų ištrūkti iš slegiančios kasdienybės.

Studijų metai tapo esminiu lūžiu jo kelyje į intelektualinę laisvę. Pedro įstojo į Čilės universitetą studijuoti dailės pedagogikos, kur susidūrė su akademine aplinka ir menu. Tuo metu Čilėje tvyrojo įtampa: Salvadoro Allende socialistinės vyriausybės viltis greitai pakeitė 1973-iųjų karinis perversmas, vadovaujamas Augusto Pinocheto. Jaunystė diktatūros šešėlyje Pedro buvo paženklinta baime, policijos reidais ir brutaliu susidorojimu su bet kokia opozicija ar „nukrypimu“. Būdamas jaunas menininkas ir homoseksualus vyras, jis gyveno dvigubame pavojuje – tiek dėl savo politinių pažiūrų, tiek dėl savo prigimties, kurią režimas laikė iškrypimu.

Baigęs studijas, Pedro kurį laiką dirbo dailės mokytoju įvairiose vidurinėse mokyklose, tačiau ši patirtis jam buvo traumuojanti. Švietimo sistema, griežtai kontroliuojama karinės diktatūros, netoleravo jo laisvamanystės ir provokuojančio stiliaus. Galiausiai 1983 m. jis buvo atleistas iš darbo dėl savo seksualinės orientacijos, kas jam tapo ne tik ekonominiu smūgiu, bet ir galutiniu patvirtinimu, kad oficialioji visuomenė jam neturi vietos. Šis atmetimas buvo jam asmeniškai šokiruojantis, tačiau būtent jis išstūmė Pedro į gatvės meno ir radikalaus aktyvizmo erdvę, kurioje jis pradėjo transformuoti savo kūną ir balsą į politinio pasipriešinimo įrankį.

Iki tol, kol jo vardas tapo žinomas literatūros pasaulyje, Lemebel gyveno bohemišką, pavojingą ir itin intensyvų gyvenimą pogrindžio Santjage. Jis dalyvavo meniniuose performansuose, kuriuose dažnai naudojo provokaciją, makiažą ir aukštakulnius, taip kvestionuodamas tiek diktatūros autoritetą, tiek kairiųjų intelektualų homofobiją. Tai buvo laikotarpis, pilnas gatvės kovų, naktinių susibūrimų slaptose vietose ir nuolatinio laviravimo tarp meno ir išgyvenimo. Jis patyrė skurdą ir fizinį smurtą, tačiau kartu atrado bendraminčių bendruomenę, kuri tapo jo tikrąja šeima ir suteikė drąsos viešai deklaruoti savo tapatybę.

Visas šis ankstyvasis patirčių bagažas – nuo lūšnynų dulkių iki persekiojimo gatvėse – suformavo jį kaip asmenybę, kuri niekada nesiekė pritapti. Jis gyveno tarp socialinių paribių, stebėdamas, kaip jo draugai ir kaimynai kenčia nuo diktatūros represijų ir AIDS epidemijos pradžios, kuri Čilę pasiekė devintajame dešimtmetyje. Šios traumos ir praradimai tapo jo vidine varomąja jėga, pavertusia jauną dailės mokytoją bebaimiu provokatoriumi, kurio vienintelis tikslas buvo suteikti balsą tiems, kurie, kaip ir jis pats savo jaunystėje, buvo pasmerkti tylai ir užmarščiai.

VELESNIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS, QUEER ČILĖS JUDĖJIMAS IR ROMANAS „AŠ BIJAU, MATADORE“

Devintojo dešimtmečio viduryje, kai Čilė vis dar duso po Pinocheto diktatūros gniaužtais, Pedro Lemebel nusprendė, kad tradicinės protesto formos jam per ankštos. Jis suprato, kad kova prieš režimą turi vykti ne tik gatvėse, bet ir per kūną bei estetiką. Tuo metu jis susipažino su menininku Francisco Casas, su kuriuo 1987 metais įkūrė radikalią meno grupę „Las Yeguas del Apocalipsis“ (Apokalipsės kumelės). Pavadinimas buvo tiesioginis iššūkis mačistinei visuomenei – jie save vadino moteriškos giminės žodžiu, provokuodami tiek dešiniuosius diktatūros rėmėjus, tiek homofobiškus kairiuosius opozicionierius. Šis duetas rengė šokiruojančius, neplanuotus performansus: jie pasirodydavo meno parodų atidarymuose ar politiniuose susirinkimuose apsinuoginę, jojantys ant arklių, susiūti vienas su kitu arba šokantys „Cueca“ (tradicinį Čilės šokį) ant sudaužyto stiklo šukių, simbolizuojančių dingusius be žinios režimo aukas.

Būtent šis meninis pogrindis tapo Lemebel tiltu į literatūrą. Žinoma, vizualinis performansas yra laikinas, todėl pradėjo rašyti tekstus, kurie fiksavo šią marginalią tikrovę. Pedro pasirinko unikalų žanrą – kroniką. Jo kronikos nebuvo sausi reportažai; tai buvo barokinė, tiršta, purvina ir kartu neįtikėtinai poetiška proza, kurioje susipynė gatvės žargonas, politinė satyra ir gilus lyrizmas. Jis rašė apie naktinį Santjagą (Čilės sostinę), apie prostitutes, transvestitus, benamius ir visus tuos, kurių oficiali istorija norėjo nematyti. Jo balsas tapo „kitokios Čilės“ balsu, o jo rašymo stilius, dažnai vadinamas „neobarroso“ (purvinuoju baroku), griovė visas tradicinės literatūros normas, paversdamas marginalų gyvenimą aukštuoju menu.

Lemebelio kelias į pripažinimą buvo neatsiejamas nuo jo drąsos būti savimi viešumoje. Jis niekada neslėpė savo homoseksualumo, priešingai – jį naudojo kaip ginklą. Vienas garsiausių jo gyvenimo momentų įvyko 1986 m., kai jis pasirodė kairiųjų politikų susirinkime su raudona žvaigžde ant veido ir perskaitė savo manifestą „Hablo por mi diferencia“ (Kalbų už savo skirtumą). Tai buvo šokiruojantis aktas: jis tiesiai šviesiai pasakė revoliucionieriams, kad jų kova už laisvę yra veidmainiška, jei joje nėra vietos „pederastams“. Ši drąsa pelnė jam pagarbą tarp intelektualų, o viena svarbiausių jo gyvenimo pažinčių tapo ryšys su garsiuoju rašytoju Roberto Bolaño. Bolaño, gyvendamas Ispanijoje, buvo sužavėtas Lemebelio talento ir negailėjo jam pagyrų, vadindamas jį vienu svarbiausių gyvų ispanakalbių rašytojų. Ši parama padėjo Lemebeliui prasiskinti kelią į tarptautinę auditoriją.

Rašytojas Roberto Bolaño su Pedro Lemebeliu

Kalbant apie intymųjį Lemebelio gyvenimą, jis visada buvo apgaubtas tam tikros paslapties ir kartu atviro provokatyvumo. Nors jis neturėjo ilgalaikių „tradicinių“ santykių, kurie būtų plačiai aprašyti biografijose, jo kūryba yra persmelkta aistros, geismo ir sudaužytų širdžių istorijų. Jis gyveno meile, kuri vyko pavojingose Santjago gatvėse, pigiuose viešbučiuose ir politinio pasipriešinimo fone. Jo intymumas buvo neatsiejamas nuo politikos – mylėti kitą vyrą diktatūros metais jam buvo aukščiausia sukilimo forma. Jis save tapatino su moteriškumu, dažnai kalbėdamas apie save moteriškąja gimine, tačiau kartu išlaikydamas griežtą, darbininkišką vyrų pasaulio supratimą.

Didžiausią literatūrinę šlovę jam atnešė vienintelis jo romanas „Aš bijau, matadore“ (Tengo miedo torero), išleistas 2001 metais. Tai kūrinys, kuriame susipina dvi siužetinės linijos: bandymas nužudyti Pinochetą 1986 metais ir meilės istorija tarp vyresnio amžiaus transvestito, vadinamo „Gatvių pamišėle“, ir jauno partizano. Romanas tapo kultiniu ne tik dėl savo politinio krūvio, bet ir dėl neįtikėtinai jautraus pagrindinio veikėjo paveikslo. „Gatvių pamišėlė“ siuvinėja staltieses diktatoriaus žmonai, tuo pačiu savo namuose slėpdamas ginklus revoliucijai, o visa tai daro ne dėl ideologijos, o iš tyros, pasiaukojančios meilės jaunam kovotojui. Šis kūrinys pavertė Lemebelį tarptautine žvaigžde ir vėliau buvo ekranizuotas.

Be šio romano, Lemebel išleido daugybę kronikų rinkinių, tokių kaip „La esquina es mi corazón“ ar „Loco afán: Crónicas de sidario“. Pastarajame jis fiksavo šiurpų ir skausmingą AIDS epidemijos poveikį savo draugų ratui ir LGBT bendruomenei. Jis rašė apie mirtį ne kaip apie statistiką, o kaip apie prarastus veidus, nebaigtus šokius ir išduotas viltis. Jo proza buvo persunkta skausmo, tačiau ji niekada nebuvo silpna – tai buvo pykčio ir pasididžiavimo kupini tekstai, kurie vertė skaitytoją jaustis nepatogiai, bet kartu žavėtis kalbos grožiu.

Gyvenimo pabaigoje Pedro Lemebel susidūrė su sunkia liga – gerklų vėžiu. Tai buvo ironiška ir kartu tragiška lemtis žmogui, kurio balsas buvo jo pagrindinis įrankis. Net ir praradęs balsą po operacijų, jis nenustojo bendrauti ir kurti. Jis rašė žinutes ant popieriaus, pasirodydavo viešumoje su skarelėmis, dengiančiomis kaklą, ir išliko toks pat aštrus bei ironiškas. Interviu metu jis teigė, kad jo kūryba visada buvo skirta „atminties higienai“ – jis nenorėjo leisti Čilei pamiršti to purvo ir kraujo, ant kurio buvo pastatyta modernioji valstybė. Apie Pinochetą jis kalbėjo su neapykanta, bet kartu ir su nugalėtojo panieka, teigdamas, kad diktatorius pralaimėjo, nes jam nepavyko ištrinti tokių kaip Pedro iš istorijos puslapių.

Savo paskutinėmis dienomis Lemebel mąstė apie save kaip apie žmogų, kuris tiesiog norėjo būti laisvas šalyje, kuri bijojo laisvės. Jis didžiavosi tuo, kad niekada nepardavė savo principų dėl patogaus gyvenimo. Pedro Lemebel mirė 2015 m. sausio 23 d. nuo vėžio komplikacijų. Jo laidotuvės virto masine procesija Santjago gatvėmis – tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo tiek paprasti gatvės prekeiviai, tiek aukščiausi politikai, lydėjo jį į paskutinę kelionę. Jis mirė kaip nacionalinis didvyris, žmogus, kuris savo provokacija, raštais ir nepalaužiama dvasia privertė Čilę pažvelgti į savo pačios šešėlį ir pripažinti tuos, kurie per ilgai buvo stumiami į paraštes.

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytoja Jurga Ivanauskaitė apie tai, kodėl iš poezijos perėjo į prozą, apie troškimą kurti kiną

 

Sveiki, skaitytojai!

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė teigė apie tai, kodėl ji iš poezijos patraukė prie prozos rašymo: „Aš nebetilpau į eilėraščio formą, nes norėjau pasakot ilgus siužetus. Svajojau studijuoti kino režisūrą, bet tais laikais tai buvo beveik neįmanoma, nes moterų Maskvoj į GIK-ą beveik nepriimdavo, o po vieną studentą iš Baltijos šalių priimdavo kas trečius metus, taigi moterį iš Baltijos šalių praktiškai kas dešimtus. Eilėraščiu „sukurti“ filmą man atrodė neįmanoma, dėl to pradėjau rašyt apsakymus, jie vis ilgėjo ir dabar kai pradedu romaną, taip įsibėgėju, kad negaliu sustot. Visą laiką žiūriu, kad neišsiplėsčiau iki kokių 600 puslapių ar dar daugiau. Dabar man sunku būtų grįžti prie novelės, nors Himalajuose, Tibete, man buvo tokių periodų, kai iš kažkur aukščiau atėjo eilėraščiai. Buvo 3-4 naktys, kai parašydavau po 20-30 ketureilių. Bet jų net nesiryžau savo vardu skelbti, nors išspausdinau knygoje Prarasta Pažadėtoji žemė.“

Maištinga Siela

Psychic Darya Mironova: The Alien Matrix, Antarctica’s Secrets, and the Puppet Masters of Global Politics

 

Hello, Readers!

Who is Darya Mironova?

Darya Mironova is a renowned Russian clairvoyant, parapsychologist, and esoteric expert who rose to fame in 2007 as a finalist in the first season of the hit TV show "Battle of the Psychics" (Bitva ekstrasensov). Her popularity stems not only from her success on the show but also from her extensive media presence: she is a frequent guest on live radio and television, the author of several books on magic and prophecy, and a private consultant. Darya claims she discovered her powers at the age of ten, tracing her roots back to Bulgarian Romani ancestors, from whom she reportedly inherited her profound intuition and prophetic gift.

In her work, Darya combines ancient magical lore with modern parapsychological methods. She claims to see future events, read life paths, and diagnose energetic issues like "evil eye" curses or karmic blockages. In recent years, her predictions have turned global and provocative: she frequently discusses geopolitical upheavals, cosmic anomalies, climate weapons, and conspiracy theories involving secret elites and extraterrestrial civilizations. Despite being a controversial figure, she remains a powerhouse in the Russian esoteric scene, drawing massive audiences with her mysterious persona and bold insights.

What Does Darya Claim About Antarctica and Aliens?

Darya Mironova asserts that Earth has not been ruled by humans for thousands of years—she calls it an "Alien Farm" or a "Matrix." According to her, extraterrestrials aren't just arriving from deep space; they have been here since long before modern civilization. These entities, whom she often calls "dark energies," use humans as a biological and energetic resource. By manipulating the global elite, they orchestrate artificial conflicts and economic crises to keep humanity in a state of fear and low-frequency vibration, making us easier to control.

Antarctica sits at the center of this theory as one of the most mysterious and guarded zones on the planet. Darya suggests that beneath the thick ice lie not just ancient pyramids or Nazi bunkers, but active alien technological hubs and interdimensional portals. She supports the "Hollow Earth" theory, claiming that high-tech beings inhabit the Earth's interior. This, she says, is why Antarctica is strictly militarized—to hide the evidence of humanity's true history and extraterrestrial footprints.

She categorizes aliens into several groups, focusing on those who have infiltrated our society. Darya claims many world leaders are either directly controlled or are "hybrids" of non-human origin. Technologies like nanotechnology, total digitalization, and specific frequencies (such as 5G towers) are allegedly designed to alter human DNA, making us more obedient to our "masters." She calls this a "silent invasion"—a conquest not through war, but through technological and energetic enslavement.

Ultimately, Mironova emphasizes that the truth is hidden due to a fear of losing control. If people knew about free energy (Aether) or that the human body could live hundreds of years without disease, the current economic system would collapse instantly. She predicts a "Mass Awakening" between 2025 and 2026, when the secrets of Antarctic subglacial cities and alien influence will finally surface, shocking the entire world.

The Political Backdrop: Trump, Zelensky, and World War III

Darya views modern politics as a carefully orchestrated theater within the "Matrix," where real decisions are made behind the scenes.

Donald Trump: She often describes him as a "system-breaker" whose chaotic energy is necessary to dismantle the old world order.

Volodymyr Zelensky: She sees him as a tragic figure, a hostage to a massive geopolitical experiment whose role will inevitably come to an end.

Regarding World War III, Darya reassures that total planetary destruction and a nuclear apocalypse will be avoided, as it would be unprofitable for those who run the "Laboratory" (Earth). While local conflicts are brutal and serve as tools for population control, she sees the real war as a battle for human souls—a fight between human nature and the rising dominance of Artificial Intelligence.

Where Did Humans Come From?

Mironova categorically rejects Darwin's theory of evolution. Instead, she views humanity as a vast cosmic experiment. She explains that humans were created artificially by splicing extraterrestrial genetic material with local life forms. Ancient Sumerian texts about the Anunnaki serve as her historical evidence that the "gods" were actually high-level genetic engineers.

One of her most haunting theories links our origins to our future. Referencing the famous "alien interview" footage from the 90s, where the entity says, "We are you," Darya interprets this as proof that the beings we call aliens might be our own distant descendants who lost their emotional essence through over-reliance on technology. Our mission, she claims, is to preserve the authenticity of our souls and resist the digital cage being built by the elite.

Your Rebellious Soul

Экстрасенс Дарья Миронова: Дональд Трамп, Зеленский, пришельцы и тайны Антарктиды. Искусственная история человечества и Великое Пробуждение

Здравствуйте, дорогие читатели!

Коротко о Дарье Мироновой

Дарья Миронова — широко известная в России ясновидящая, парапсихолог и эксперт в области эзотерики. Она прославилась ещё в 2007 году, став финалисткой самого первого сезона популярного телепроекта «Битва экстрасенсов». Её успех закрепила активная деятельность в медиа: Дарья — частый гость прямых эфиров на радио и ТВ, автор книг по магии и предсказаниям, а также востребованный личный консультант. Сама Дарья утверждает, что почувствовала дар ещё в десятилетнем возрасте. Свои способности она связывает с родовыми корнями — её предки были болгарскими цыганами, от которых она унаследовала феноменальную интуицию и дар пророчества.

В своей практике Дарья Миронова сочетает древние магические знания с методами современной парапсихологии. Она заявляет, что видит грядущие события, читает человеческие судьбы и диагностирует энергетические поражения, такие как сглаз или кармические узлы. В последние годы её прогнозы приобрели глобальный и даже провокационный характер: в своих видео она открыто говорит о мировой политике, космических аномалиях, климатическом оружии и теориях заговора, вовлекающих тайные элиты и внеземные цивилизации. Несмотря на неоднозначные оценки критиков, Дарья остается одной из самых ярких фигур в российском эзотерическом мире.

Что Дарья говорит об Антарктиде и пришельцах?

По мнению Дарьи Мироновой, Земля уже тысячи лет не принадлежит людям — она называет её «фермой для чужих» или «матрицей». Она утверждает, что инопланетные цивилизации не просто приближаются к нам из глубин космоса — они обосновались здесь задолго до появления человечества. Эти существа, которых она называет «темными энергиями», используют людей как биологический и энергетический ресурс. Манипулируя мировой элитой, они создают искусственные конфликты и кризисы, чтобы держать человечество в страхе и на низких вибрациях, ведь так нами легче управлять.

Антарктида в этой теории — центральный объект. Дарья уверена, что под толщей льда скрыты не только древние пирамиды или нацистские бункеры, но и действующие базы пришельцев и порталы в другие измерения. Она поддерживает гипотезу «Внутренней Земли», где обитают высокотехнологичные существа. Именно поэтому Антарктида так строго милитаризована и закрыта для простых смертных — чтобы скрыть правду об истинной истории человечества.

Особое внимание она уделяет инопланетному внедрению в общество. Дарья заявляет, что многие мировые лидеры — либо марионетки в руках «хозяев», либо «гибриды». Технологии вроде 5G-вышек, наночастиц и тотальной цифровизации якобы направлены на изменение ДНК человека, чтобы сделать его покорным биороботом. Дарья предсказывает, что в ближайшие годы (особенно в 2025–2026 гг.) произойдет массовое «пробуждение», и тайны подледных городов Антарктиды шокируют мир.

Политический фон и угроза Третьей мировой войны

Дарья видит современную политику не как борьбу лидеров, а как тщательно срежиссированный спектакль «матрицы». Политики — лишь марионетки, а реальная власть принадлежит «людям в черном» и тайным организациям.

О Дональде Трампе: Она называет его «разрушителем системы», чья хаотичная энергия необходима для слома старого мира.

О Владимире Зеленском: Видит его как трагическую фигуру, заложника геополитического эксперимента, чья роль подходит к концу.

Что касается Третьей мировой войны, Дарья успокаивает: полного уничтожения планеты и ядерного апокалипсиса не будет, так как это невыгодно «владельцам лаборатории». Настоящая война идет не за территории, а за души людей — это битва человеческой природы против искусственного интеллекта. В будущем она видит стирание границ и переход к единому мировому правительству, управляемому цифровыми алгоритмами.

Как появился человек на Земле?

Дарья категорически отвергает теорию Дарвина: человек не происходил от обезьяны. Человечество — это грандиозный космический эксперимент в «гигантской лаборатории». По её словам, люди были созданы искусственно путем внедрения инопланетного генетического кода в земные формы жизни. Тексты шумеров об аннунаках для неё — прямое историческое доказательство того, что древние «боги» были генными инженерами.

Она предупреждает: «матрица» пытается модифицировать наше ДНК через еду, лекарства и чипы, чтобы превратить нас в послушных рабов. Однако в каждом человеке есть «божественная искра» — способность чувствовать любовь, которую не может имитировать никакой ИИ.

Самая пугающая её теория основана на видео «допроса пришельца» из 90-х, где существо говорит: «Мы — это вы». Дарья интерпретирует это так: те, кого мы зовем инопланетянами, могут быть нашими собственными потомками из далекого будущего, которые потеряли душу из-за технологий и теперь пытаются что-то исправить. Наша миссия сегодня — сохранить аутентичность своей души и не дать элите запереть нас в цифровой тюрьме.

Ваша Мятежная Душа

Ekstrasensė, aiškiaregė Darja Mironova apie Donaldą Trumpą, Zelenskį, ateivius, žmonijos dirbtinę istoriją, Pabudimą, Antarktidą ir tikrąją pasaulio kontrolę

 

Sveiki, skaitytojai!

Tęsiu straipsnius apie pasaulio šiuolaikinius mistikus ir šįkart mano dėmesys – rusų aiškiaregei Darjai Mironovai, kurios liudijimai, nepaisant karo tarp Rusijos ir Ukrainos, teigia kiek kitokius pasisakymus, nei mes įprastai girdime mūsų vakarietiškoje žiniasklaidoje. Įdomu tai, kad daugelis per pastaruosius kelerius metus pasakyti tinklalaidėse ir kitose laidose Darijos turinio sutampa su Vakarų pasaulio ekstrasensoriniais gebėjimais pasižyminčių žmonių pasisakymais, o tai rodo, kad nėra putinizmo ir zelenskizmo dėmens, kuriuo šiaip esame mokomi „teisingai“ mąstyti. Pirmiausia yra žmogus, o politika nėra tokia, kokią mes matome per žinias. Jeigu manote, kad tai dar viena sąmokslo teorija, siūlau tiesiog toliau nebeskaityti.

Trumpai apie Darją Mironovą

Darja Mironova yra Rusijoje gerai žinoma aiškiaregė, parapsichologė ir ezoterikos ekspertė, plačiajai visuomenei išgarsėjusi dar 2007 metais, kai tapo populiaraus televizijos projekto „Ekstrasensų mūšis“ (rus. Битва экстрасенсов) pirmojo sezono finalininke. Jos populiarumą lėmė ne tik sėkmingas dalyvavimas šiame šou, bet ir aktyvi vėlesnė veikla žiniasklaidoje: ji nuolat dalyvauja tiesioginėse radijo bei televizijos laidose, rašo knygas apie magiją bei ateities pranašystes ir konsultuoja žmones asmeniniais klausimais. Teigiama, kad savo galias ji pajuto dar vaikystėje, būdama dešimties metų, o jos giminės šaknys siejasi su Bulgarijos romais, iš kurių, tikima, ji ir paveldėjo ypatingą intuiciją bei polinkį į pranašystes.

Savo darbe Darja Mironova teigia pasižyminti gebėjimu matyti ateities įvykius, skaityti žmonių likimus ir diagnozuoti energetines problemas, tokias kaip „nužiūrėjimai“ ar karminės programos. Ji save pristato kaip absoliučią intuiciją turinčią specialistę, kuri derina senovines magijos žinias su šiuolaikinės parapsichologijos metodais. Pastaraisiais metais jos prognozės tapo itin globalios ir provokuojančios: vaizdo įrašuose ji dažnai kalba apie pasaulinius politinius sukrėtimus, kosmines anomalijas, klimato ginklus bei sąmokslo teorijas, apimančias slaptas elitų grupuotes ar net nežemiškas civilizacijas. Nors ji vertinama prieštaringai, Darja išlieka viena ryškiausių figūrų Rusijos ezoterikos pasaulyje, gebanti pritraukti didžiulę auditoriją savo paslaptingu įvaizdžiu ir drąsiomis įžvalgomis apie žmonijos ateitį.

Ką Darja teigia apie Antarktidą ir ateivius?

Darja Mironova teigia, kad Žemė jau tūkstančius metų nėra valdoma pačių žmonių – ji ją vadina „svetimšalių ferma“ arba „matrica“. Pasak jos, ateivių civilizacijos nėra kažkas, kas tik dabar artėja prie mūsų iš kosmoso gelmių; jos čia apsigyvenusios dar gerokai prieš atsirandant dabartinei žmonių civilizacijai. Šios būtybės, kurias ji dažnai įvardija kaip „tamsiąsias energijas“, naudoja žmones kaip biologinį ir energetinį resursą. Jos manipuliuoja pasaulio elitu, kuria dirbtinius konfliktus ir ekonomines krizes, kad išlaikytų žmoniją nuolatinėje baimėje ir žemo dažnio vibracijose, nes taip mus lengviau kontroliuoti.

Antarktida šioje teorijoje užima centrinę vietą kaip viena paslaptingiausių ir labiausiai saugomų zonų planetoje. Darja užsimena, kad po storais ledo sluoksniais slepiasi ne tik senovinės piramidės ar nacių bazės, bet ir veikiantys ateivių technologiniai centrai bei portalai į kitas dimensijas. Ji palaiko teoriją, kad ten egzistuoja įėjimai į „Vidinę Žemę“, kurioje gyvena aukšto technologinio lygio būtybės. Pasak jos, būtent todėl Antarktida yra griežtai militarizuota ir uždara paprastiems žmonėms – siekiama nuslėpti įrodymus, kad po ledu slypi tikroji žmonijos istorija ir nežemiškos gyvybės pėdsakai.

Ateivius ji skirsto į kelias grupes, tačiau didžiausią dėmesį skiria tiems, kurie infiltravosi į mūsų visuomenę. Darja teigia, kad daugelis įtakingų pasaulio lyderių yra arba tiesiogiai valdomi, arba patys yra ne visai žmogiškos prigimties („hibridai“). Ji pasakoja, kad ateivių technologijos, tokios kaip nanodalelės, skaitmenizacija ir specialūs dažniai (pavyzdžiui, per 5G bokštus), yra skirtos tam, kad būtų pakeista žmogaus DNR ir jis taptų dar paklusnesnis „šeimininkams“. Tai ji vadina „tyliuoju užgrobimu“, kuris vyksta ne per atvirą karą, o per technologinę ir energetinę vergiją.

Galiausiai, Darja Mironova pabrėžia, kad tiesa apie ateivius ir Antarktidą nuo visuomenės slepiama dėl paprastos priežasties – baimės prarasti kontrolę. Jei žmonės sužinotų, kad egzistuoja nemokama energija (eteris) ar kad žmogaus kūnas gali gyventi šimtus metų be ligų, dabartinė ekonominė sistema akimirksniu žlugtų. Ji pranašauja, kad artimiausiais metais (ypač apie 2025–2026 m.) įvyks masinis žmonijos „pabudimas“, kurio metu senosios paslaptys apie Antarktidos poledinius miestus ir ateivių įtaką pradės kilti į viešumą, sukeldamos didžiulį šoką visai civilizacijai.

Kaip Darja vertina ir mato dabartinį politinį foną, karą ir ar bus Trečiasis pasaulinis karas?

Darja Mironova dabartinį politinį pasaulį mato ne kaip savarankiškų lyderių kovą, o kaip milžinišką, kruopščiai surežisuotą „matricos“ teatrą, kuriame tikrieji sprendimai priimami už kulisų. Ji teigia, kad žmonija yra tyčia klaidinama politinėmis ir ekonominėmis krizėmis, siekiant nukreipti dėmesį nuo fundamentalių pokyčių: perėjimo prie skaitmeninės valiutos, totalios sekimo sistemos ir paslapčių, susijusių su Antarktida bei nežemiškomis civilizacijomis. Anot jos, politikai yra tik marionetės, o tikroji valdžia priklauso „žmonėms juodais drabužiais“ ir slaptoms organizacijoms, kurios palaiko melu grįstą civilizacijos modelį, kad išsaugotų dabartinę ekonominę struktūrą ir neleistų žmonėms naudotis nemokama „eterio“ energija.

Kalbėdama apie konkrečias figūras, Darja Donaldą Trumpą dažnai piešia kaip „sistemos laužytoją“, kurio energija yra chaotiška, bet būtina senajam pasauliui sugriauti. Ji užsimena, kad Trumpas turi stiprią intuiciją ir tam tikrą ryšį su jėgomis, kurios priešinasi globalistų planams, todėl jis nuolat patiria puolimą. Tuo tarpu Volodymyrą Zelenskį ji mato kaip tragišką figūrą, tapusią didelio geopolitinio eksperimento įkaitu. Jos prognozėse Zelenskio likimas dažnai siejamas su neišvengiamu pasitraukimu, kai jo „vaidmuo“ šiame globaliame konflikte bus baigtas. Darja pabrėžia, kad abu lyderiai veikia „Vandenio eros“ fone, kurioje visos paslaptys iškyla į paviršių, tačiau jų galia yra apribota aukštesnių, ne žemiškų jėgų diktuojamų scenarijų.

Dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės Darja ramina, kad visiško planetos sunaikinimo ir branduolinio apokalipsio pavyks išvengti, nes tai nenaudinga tiems, kurie valdo „laboratoriją“ (Žemę). Nors ji pripažįsta, kad lokaliniai konfliktai yra itin žiaurūs ir tarnauja kaip gyventojų skaičiaus reguliavimo bei baimės generavimo įrankiai, globalus karas jai atrodo labiau kaip informacinis ir energetinis procesas. Ji teigia, kad tikrasis karas vyksta dėl žmonių sielų ir sąmonės – tai kova tarp žmogaus prigimties ir ateinančio dirbtinio intelekto dominavimo. Perspektyvoje ji mato ne branduolinę žiemą, o laipsnišką valstybių sienų nykimą ir perėjimą prie vieningos pasaulinės vyriausybės, valdomos per skaitmeninius algoritmus.

Galiausiai, vertinant jos politinį palankumą, Darja Mironova akivaizdžiai palaiko nacionalinį suverenitetą ir tradicines vertybes, o globalizmą vadina „demoniška struktūra“. Ji simpatizuoja stiprios rankos politikai, kuri priešinasi Vakarų liberalizmo diktatui, matydama tame bandymą išlaikyti žmonijos dvasinį stuburą prieš ateinantį „bio-robotų“ amžių. Jos palaikymas dažnai krypsta į tuos lyderius, kurie, jos nuomone, stabdo DI plėtrą ir gina dvasinį-moralinį pradą, nors ir pripažįsta, kad galutinis rezultatas – skaitmeninė kontrolė – yra beveik neišvengiamas evoliucijos etapas, kurį prognozavo jau ankstesnieji ekstrasensai.

Kaip atsirado žmogus šioje Žemėje?

Darja Mironova kategoriškai atmeta Darvino evoliucijos teoriją, teigdama, kad žmogus tikrai nekilo iš beždžionės. Jos teigimu, žmonija yra didžiulis kosminis eksperimentas, vykdomas tam tikroje „milžiniškoje laboratorijoje“, kurioje mes visi gyvename. Ji aiškina, kad žmogus buvo sukurtas dirbtinai, įterpiant nežemiškų civilizacijų genetinę medžiagą į vietines gyvybės formas. Šiame kontekste Šumerų civilizacija ir jų palikti tekstai apie anunakius – būtybes, nusileidusias iš dangaus – jai tarnauja kaip istoriniai įrodymai, kad senovės „dievai“ iš tiesų buvo aukšto lygio genų inžinieriai, suformavę dabartinį žmogaus pavidalą.

Kalbėdama apie žmogaus DNR, Darja pabrėžia, kad mūsų genetinis kodas nėra tik biologinis – jame užkoduota informacija apie mūsų kūrėjus ir dvasinė jungtis su visatos informaciniu lauku. Tačiau ji perspėja, kad dabartinė pasaulinė „matricos“ sistema siekia modifikuoti šią prigimtį per maistą, vaistus ir technologines priemones, tokias kaip mikročipai, siekiant paversti žmones paklusniais bio-robotais be sielos. Tikroji žmogaus DNR, anot jos, turi unikalią dieviškąją kibirkštį, leidžiančią jausti gilias emocijas ir meilę – savybes, kurių negali atkartoti jokia mašina ar dirbtinis intelektas.

Viena šiurpiausių jos teorijų sieja žmogaus kilmę su mūsų pačių ateitimi. Ji remiasi garsiuoju 90-ųjų „ateivio tardymo“ įrašu, kuriame būtybė sako: „Mes esame jūs“. Darja tai interpretuoja kaip įrodymą, kad tie, kuriuos vadiname ateiviais ar anunakiais, gali būti tolimi mūsų pačių palikuonys, praradę emocinį pradą dėl visiško pasikliovimo technologijomis. Jos teigimu, tikroji žmogaus misija šiame laike yra išsaugoti savo sielos autentiškumą ir dvasinę laisvę, neleidžiant savęs įkalinti skaitmeninėje kontrolėje, kurią bando įvesti tiesą apie mūsų tikrąsias šaknis slepiantis elitas.

Jūsų Maištinga Siela