Sveiki,
Lenkų
kinas iš tikrųjų mane veikia. Po „Kristaus kūno“ beveik neabejojau, kad
pasinaudodamas Algirdo Ramaškos rekomendacija pažiūrėti dar vieną lenkų filmą „Supernova“
(lenk. Supernova) (2019), liksiu jeigu nenustebintas, tai bent
pažiūrėjęs dar vieną gerą lenkų filmą. „Supernova“ – tai debiutinis Bartosz Kruhlik
filmas, Gdynės festivalyje pripažintas geriausiu metų lenkų filmu.
Istorija
pasakoja apie eismo įvykį, nutikusį viename Lenkijos miestelyje. Praktiškai visas
filmas nufilmuotas vieno kelio atkartoje, bet toji erdvė per vos 1 valandos ir
15 minučių trukmės filmą emociškai išsiplečia. Galima sakyti, kad toks trumpas
filmas nevertas Kino pavasario beveik septynių eurų, tačiau filmas toks ilgas,
kad atrodo, panardina tave į tą chaosą, kuriame viskas taikliai ir laiku
užbaigta kaip klasikiniame muzikos kūrinyje. Ritmas labai nuspėjamas, siužetas
nelabai.
Filmo
privalumai yra nenuginčytini. Artima lietuviams kultūra ir vienos situacijos
pavaizdavimas visokiausiais pjūviais: religiniais, moraliniais, socialiniais,
humanistiniais ir t. t. Vienas įvykis atskleidžia dagelį civilizacijos aspektų
ir, deja, dažniausiai ne iš pačios geriausios perspektyvos, tarsi stengiamasi
demaskuoti, išryškinti žmonių socialinių vaidmenų apgaulingumą, prasilenkiantį
su moralinėmis vertybėmis. Filmo ritmika labai paprastas, kuo tolyn į mišką,
tuo daugiau grybų. Lėtai prasidėjęs filmas (kaip ir žvaigždės mirimas), greitai
įgauna aštrios, nebevaldomos situacijos mastą (taigi, žvaigždė plečiasi ir
viską savo kelyje nušluoja). Filmas, kuris iš esmės atnašauja civilizacijos
pabaigą ir atsinaujinimą, o filmo plane tai atrodo kaip emocijų bangavimas, kurį
gali paveikti tik kiti dideli reiškiniai, kaip antai finale pasirodęs sraigtasparnis,
koreliuojantis su nušvitimu, angelų apsireiškimu...
Grįžtant
prie filmo, tokių vienos situacijos filmų, kurios „velkamos“ per visą siužetą
yra prikurta ne vienas ir ne du. Šis filmas panaudoja visus raiškos atpažįstamus
būdus, kuriuos jau žinome, netgi veikėjų charakteriai dvelkia truputį
komiksiniais personažais, įrėminti savo socialinių vaidmenų, truputį lyg
sušaržuoti, netikroviški dėl to paties hiperbolizuoto efekto. Filmas intensyvus,
išraiškingas, daug stambaus plano, krūptelėjimų, stresinės situacijos
išdidinimo, kas iškart prikausto žiūrovo dėmesį prie ekrano. Tai iš tikrųjų
veikia!
Internete
teko paskaityti tam tikrais aspektais palyginimus su „Kristaus kūnu“. Iš tikrųjų
labai skirtingo kalibro filmai. Jeigu „Supernova“ žaidžia efektais ir
užaštrinimu vienos situacijos, tai „Kristaus kūnas“, žinoma, atrodo gilesnis ir
labiau išbaigtas, nes jis vaizduoja asmenybės evoliucijos istoriją, kurią
sukurti ir perteikti nėra lengva. Abejuose lenkų filmuose randasi kažkoks teatralizuotai
neįtikinamas elementas (manau, dėl komedijos žanro elementų), jog abu filmai
šiek tiek teatralizuojami, veikėjai tarsi dirbtinių socialinių klišių įkaitai,
bet tai nereiškia, kad dėl to yra blogai. Tai, matyt, lenkų kino ypatybė ir man
tas mažasis melas po sukrečiančių socialinių vaidmenų situacijomis yra
priimtinas ir suprantamas.
Nežinau,
ką ir bepridurti, toks ekspresyvus ir hiperbolizuotai užaštrintas filmas,
manau, patiks daugeliui lietuvių žiūrovų, tačiau ar pavyks jiems pamatyti tarp visų
šių festivalinių pagrindinių filmų? Nežinia. Man paliko didelį įspūdį, buvo
sunkoka atsitraukti. Rekomenduoju.
Mano
įvertinimas: 10/10
IMDb:6.9
Nuoroda
į Kino pavasarį ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
