Sveiki, serialų žiūrėtojai!
Prisipažinsiu, kad nustojęs galvoti apie britų serialą
„Elniukas“, kurį režisavo aktorius ir režisierius Richard Gadd. Tas serialas
toks taiklus ir įtaigus, kad vietomis net nepatogus (gerąja prasme). Tiesą
sakant, laukiau naujausio jo serialo „Pusiau žmogus“ (angl. Half
Men), kuris beregint taip pat pritraukė savo žiūrovus. Nors jau „Elniuke“
buvo paliestos tam tikros seksualumo temos, „Pusiau žmogus“ iš esmės pasirengė
nagrinėti vyrų seksualumą tiek normatyviniame „burbule“, tiek už jo, kitaip
sakant, šiandien queer periferijose. Šiame seriale Richard Gadd, kaip ir ankstesniame, atliko
vieną pagrindinių vaidmenų – smurtautoją suaugusį ir iš kalėjimo išėjusį
Rubeną. Dėmesio centre – britų aktoriaus Jamie Bell sukurtas Neilo vaidmuo,
kuris kovoja su savo trauka vyrams, tačiau iš esmės negali nuo viso to pabėgti.
„Pusiau žmogus“ aprėpia daugmaž 30 metų laikotarpį. Pirmosiose
serijose daugiau pasakojama vidurinės mokyklos ir studentavimo pirmųjų metų
Neilo ir Rubeno istorija. Šeimos padėtis iš esmės keistoka, jeigu galvosime,
kad ji vystoma pirmiausiai devintajame dešimtmetyje, o ne dabartyje: Neilo ir
netikro brolio Rubeno abi motinos gyvena kaip lesbietės drauge. Rubenas grįžta
iš kolonijos ir apsistoja Neilo kambaryje. Nuo pat pradžių kyla didžiulė įtampa,
nes Rubenas nevaldo pykčio, yra agresyvus ir visais atžvilgiais linkęs viską
išspręsti smurtu, o Neilas – mokykloje patyčias dėl savo nevyriškumo kenčiantis
vyrukas, kuriam akivaizdžiai patinka vyrai, tik iki galo nėra sau sudėjęs visus
tapatybės akcentus. Galiausiai žiūrovui jau aišku, kad Neilas bodisi, bet ir
kartu trokšta Rubeno intymumo, pripažinimo. Iš esmės serialas paremtas vien
didžiuliais kontrastais, tai vienas lengviausių, mano galva, būdų sugretinti
šiaip jau sunkiai sugretinamus dalykus ir padaryti seksualumo įvairovės
išklotinę.
Daugmaž nuo trečios serijos (šį mini serialą sudaro
viso labo 6 serijos), daugiau istoriją ima pasakoti jau suaugę Neilas ir
Rubenas. Atskaitos taškas – Neilo vestuvės su vyru, kuriose jis susitinka su ką
tik iš kalėjimo išleistu ir keršto siekiančiu Rubenu. Jiedu susitinka daržinėje
ir jau aišku, kad kažkuris iš jos tikėtinai nebeišeis gyvas... Serialas lyg ir
intriguoja: žiūrėkite, kas buvo prieš tai, kodėl susiklostė toji situacija?
Kaip ir „Elniuke“, taip ir „Pusiau žmogus“,
režisierius viską hiperbolizuoja ir dramatizuoja. Jis renkasi ne tikroviškai
psichologizuotą pasakojimo versiją, bet būtent iš užaštrintos, traumuotos
veikėjų perspektyvos. Labiau dominuoja Neilo požiūrio kampas, kuriame veriasi itin
prieštaringi jausmai: jis nekenčia Rubeno smurto, pasireiškiančio kitiems,
tačiau pats tą smurtą sugeria kaip psichologinį afrodiziaką ir lyg pasitenkina netikrojo
brolio brutalumu, užpildo save to, ko jam pačiam trūksta. Tai tarsi kažin koks
fetišas, priklausomybė. Kita vertus, Rubenas lyg ir supranta, kad jo brolis
Neilas homoseksualus, todėl nuolat jį seksualiai žemina, priverčia permiegoti
su mergina, prie jo elgiasi įžūliai provokuojančiai, kūniškai trinasi ir visaip
stengiasi dominuoti lyg boksininkas ringe. Galiausiai tik einant serialui į
pabaigą atsiveria tikrosios Rubeno traumos, t. y. tėvo palikti „prisilietimai“,
nevaisingumas ir vyriškumo neužtikrintumas, atvėręs baisingą elgesio modelį:
reikia kitus įbauginti, kad jie tave pripažintų esant tikrą vyrą. Iš tikrųjų
serialo pavadinimas dviprasmiškas: iš vienos pusės „Pusiau žmogus“ iliustruoja socialinio
vyriškumo nepilnavertiškumo Neilo pusę, o iš kitos – paties Rubeno, perspaustą
brutaliu elgesio modeliu, kylančiu iš to paties šaltinio kaip ir Neilo –
vyriškumo įdiegtos sampratos.
Serialas nufilmuotas Glazge, didžiausiame Škotijos
mieste. Įdomu, kad pirmiausia serialas turėjo vadintis „Liūtai“, o ne „Pusiau
žmogus“, nes iš esmės, jeigu gerai įsižiūrėsite į Neilo pastangas, pamatysite,
kad suaugęs Neilas yra toks pats smurtautojas, tik jo smurtas pasireiškia
nuolatine psichologine intriga ir manipuliacijomis, nukreiptomis prieš Rubeną
ir prieš patį save. Pats Neilas save apibrėžia ne kaip gėjų, o biseksualų,
kuriam įdomios ir moterys, ir smurtingi vyrai. Jis lankose vyrų saunose,
šniokščia per nosį narkotikus vien tam, kad patirtų dar didesnį smurtą iš
čionai suėjusių ir į dominavimą linkusių vyrų. Serialas išsiskiria itin sunkia
atmosfera ir negailestinga konfrontacija su smurtu. Smurtas ir kopriklausomybė
nuo smurto kaip seksualumo savivokos yra vienas svarbiausių serialo varomųjų
motyvų.
Seksualumo įvairovės ir komplikuotos formos
neatsitiktinai dominuoja pas R. Gadd. Šiam vaidmeniui jis priaugo nemažai kūniškos
masės, tapo brutalus ir sportiškas (jeigu prisiminsime, koks buvo paliegęs „Elniuke“).
Aktorius ir režisierius „Attitude“ žurnalui papasakojo, kad pats save laiko
biseksualiu ir kad jo patirtys tampa jo rašomų scenarijų įkvėpimo šaltiniu ir
galimybe suvokti savo paties seksualumo formas ir ribas. Iš pradžių jis net
neketino šiame vaidmenyje filmuotis, jį įkalbėjo pats aktorius Jamie Bell, garsiojo
filmo „Bilis Eliotas“ aktorius, kuris dažnai kuria įvairius vaidmenis vienaip
ar kitaip susijusius su seksualumo ne standartais, pvz., kontraversiškai
vertiname Trriero dilogijoje „Nimfomanė“.
Visgi serialas nepasirodė geresnis už „Elniuką“. Taip,
„Pusiau žmogus“ įtikina (mačiau lietuvių apžvalgininkų, kurie sakė, kad nė
velnio neįtikina), bet visgi daugeliui, manau, paveikia emocijas savo aštrumu,
bet kartu serialas dramatiškai frustruotas, veikėjai tampa beveik kaip
personažai. Bet iš kitos pusės, juk tai veikia! Nors galima visaip girti
aktorius Jamie Bell ir Richard Gadd, bet norėčiau atkreipti dėmesį į pirmosiose
serijose padirbėjusius jaunuosius Mitchell Robertson (Neilo vaidmuo) ir Stuart
Campbell (Rubeno vaidmuo), kurie man taip patiko! Iš tikrųjų gal pirmoji
serialo pusė net įdomesnė, ji intymesnė, daugiau psichologinės tvyro įtampos, o
suaugę veikėjai tampa jau personažais, šiokiomis tokiomis karikatūromis „ant
ribos“. Žinoma, serialo pagrindinė diskusijų vinis – seksualumo priėmimo ir
atmetimo problematika, kurios tikriausiai niekada neišvengsime, kol gyvuos
žmonija. Dėl orientacijos ir priėmimo, normalumo gali susikiršinti kone
kiekviena Lietuvos giminė tiesiog vienoje lygioje vietoje, nes tai, kas priimta
vieniems, kitiems ne, ir dėl to kariaujama netgi iki nacionalinio absurdiško
lygio, rengiant idiotiškus „Šeimos maršus“, atliekant vaidybinius egzorcizmo
seansus prie Vilniaus arkikatedros LGBTQ+ eitynių dieną ir geriant švęstą
vandenį, prakeikiant kitus... dėl ko? Ar bereikia sakyti, kad serialas
neišgelbės ir prie proto neprives nė vieno radikalaus normalizmu sergančio homofobo?
Betgi jiems kaip vaistą tikriausiai labiausiai ir reiktų šį serialą pažiūrėti.
Taigi serialas „Pusiau žmogus“ yra kokybiškas
produktas, deja, neįtiks visiems, kurie išsiilgo tiesiog tvarkingų serialų,
pasakojančių iš sveiko proto nuotolio. R. Gadd renkasi visa tai vaizduoti iš
sutraumuotos psichikos perspektyvos, keisdamas ir įprastą pasakojimo tempą ir
atsisakydamas prislopinančio normalumo. Jis pasakoja apie trisdešimt metų trukusį
santykį, paženklintą smurto, pažeidžiamumo ir emocinės gėdos. Peršokdamas per tris
dešimtmečius, kūrinys nagrinėja toksiškas vyriškumo puses, traumos pasekmes ir
klausimą, ką iš tiesų reiškia būti vyru, kai iš šeimos, visuomenės, abejingos
politikos vyksta nuolatinė frustracija būti tuo, kuo nesi. Galų gale serialas
sako, kad smurtas gimsta ne dėl seksualinės įvairovės, o iš to, kad neleista
tai įvairovei pasireikšti kaip normalumui, o Neilo ir Rubeno veikėjai tą mums
ir ištransliuoja.
Maištinga Siela
