Balsavimo rezultatai iš meno šakų

Sveiki mielieji, pagaliau baigėsi balsavimas, kuriame, Jūs mielieji, galėjote išreikšti nuomonę apie meno šakas. Klausimas buvo elementarus – kuri iš šių menų šakų yra Jums artimiausia? Ir kaip nebūtų keista iš 201 balsų 50 balsų arba kitaip sakant net 24 procentus skyrė muzikai. Nemanau, kad visi esame tokie dainingi, bet gerai pagalvojus, gal iš tikrųjų žmonės ir myli muziką, jos klausosi kasdien: troleibuse, autobuse, namie, telefonu, radiju, prekybos centruose, koncerto salėse ir t.t. Muzika bene labiausiai prieinama meno šaka, o štai antroje vietoje liko fotografija, kuri surinko 34 balsus (15 procentų). Šiais laikais, kai kone visi turi fotoaparatus, gali sau leisti fotografuoti viską, nuo sutrukinėjusio cemento iki lytinių aktų, juokauju. Trečioje vietoje – šokis ir literatūra, kurie turi po 30 balsų. Ketvirtoje – kinas su 28 balsais, penktoje – dailė su 19 balsų ir galiausiai teatras su 5 balsais lieka paskutinis, galbūt dėl to, kad tai kone brangiausias ir sunkiausiai prieinamas menas. Ką gi, mielieji, ačiū, kad šiuos kelis mėnesius lankėtės ir balsavote!

Iš viso balsų: 201. Kinas 28 (13%) Literatūra 30 (14%) Teatras 5 (2%) Dailė 19 (9%) Šokis 30 (14%) Architektūra 7 (3%) Fotografija 32 (15%) Muzika 50 (24%)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Žozedas Bedje "Romanas apie Tristaną ir Izoldą"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šįkart tai bus iš viduramžių epochos paplitęs nemirtingas pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą. Kaip žinote, pagal šią legendinę istoriją yra sukurtas ir kino filmas, bet perskaičius visą istoriją, visgi man paaiškėjo nemažai netikslumų, filmas visgi interpretuotas yra kitaip ir kažkurie faktai pakeisti. „Tristanas ir Izolda“ – tai pasakojimas, paplitęs dar viduramžiuose, jis labai populiarus buvo tarp keltų kultūros, bet šį pasakojimą perėmė ir kitos tautos, galiausiai ir prancūzai, kurie ėmė kurti savo eiliuotas istorijas apie neblėstančią šių žmonių meilę, bet, deja, iš jų tėra išlikę tik neryškūs fragmentai. Aš skaičiau jau prozos forma parašytą kūrinį , parašytą Žozefo Bedje „Romanas apie Tristaną ir Izoldą, autorius gyvenęs 1864 – 1938 m. ir tyrinėjęs viduramžių istoriją ir iš visokių nuotrupų bei versijų sukūręs šį, sakyčiau, neblogą ir stebuklingą romaną. Lietuvišką vertimą skaičiau labai seną, beveik 50 metų senumo vertimą, tai knyga buvo jau beveik sutręšusi, kartu tai davė ir tokios viduramžiškos dvasios, tarsi skaitytum kokią seną kroniką, atkapstytą iš senų neatmenamų laikų. Romanas beveik kaip ir pasaka, tik labiau skirta suaugusiesiems. Atrodo, kas begali būti banaliau už meilės romaną šiandienos pasaulyje, bet neapsirikite, „Tristanas ir Izolda“ apima kur kas daugiau temų, nes kartu tai ir tautų istorija, mūsų istorija, kažkada skleista ir nešta iš lūpų į lūpas, tai kodėl jos vėl neprisiminus ir neatgaminus? Žozefas Bedje taip ir padarė, nesumenkino kūrinio, jame atsispindi ir viduramžių feodalizmas, keltų kultūra, jų magija, kaip antai nenukertamas ir nesunaikinamas erškėčių krūmas augęs ant Tristano kapo, persipina ir prancūziški – angliški papročiai. Čia taip pat susidursime su blogiukais riteriais, čia vis dar šlovinama garbė, čia kregždės nešioja auksinius plaukus, atskraidintus už jūrų marių, čia dar tebegyvena slibinai, nepaisant pasakiškų motyvų, čia labiau vyrauja realistiniai motyvai tokie kaip: žmonių santykiai, to metų hierarchija, jūrininkystė ir socialiniai statusai. Šiame romane sutiksime ir raupsuotuosius, ir karalystes, sutiksime ištikimybės fikciją, garbės ir šlovės aukštinimą tarp kurių beveik kaip du klevo lapai audroje blaškosi Tristanas ir Izolda, nepaisant milžiniškos audros, čia jie visada atsitrenkia vienas į kitą. Iš tikrųjų šis romanas, ši istorija, mano akimis, pranoksta net švento Valentino pasakojimą, „Romeo ir Džiuljetą“ ir, manau, verta pavadinti pačia gražiausia laikų meilės istorija. Nepabodėkite paskaityti, tikrai neilgo 175 puslapių romaną ir pamatysite, kad ir šiais banalybių laikais, kai jausmai laikytini tik padrikais ir asmeniniais dalykais, istorijoje matysime, kad meile vis dar yra graži, vis dar gali būti graudi, vis dar gryna, ištikima ir nemari, tiesiog, stebuklinga. Juk iš tikrųjų pagalvojus, šiais laikais jau nebeatsiranda jokių panašių istorijų, atvirkščiai, užmirštamos ir senosios, vadinasi, yra pagrindo prisiminti, sakyčiau, šį kosmopolitinį kūrinį, tragišką, bet gražią meilės istoriją.

Jūsų Maištinga Siela

Vanduo - vienas iš Žemės turtų!

Sveiki mielieji, šiandien ir vėl skirsiu laiko ekologijai ir kalbėsiu apie vieną iš didžiausių visos Žemės planetos turtų – vandenį! Kodėl taip nusprendžiau? Kažkaip prisiminiau kaimą ir senelį, ir vieną aliuminį dubenį, kuriame visi pakaitomis plaudavome kojas, nes tokios prabangos kaip vonia neturėjome. Senelis mokė taupyti vandenį, jei vanduo gan švarus, vadinasi, ir tu gali jame nusiplauti kojas! Mane, aišku, tai erzino, bet kai pamačiau, kaip miesčionys taupo vandenį, tai likau sukrėstas iki paskutinio garbanoto plauko, įsivaizduokite, paskambina draugė, kai tuo tarpu plauna indus kriauklėje. Vanduo su didžiausia čiurkšle bėga ant lėkščių, o šita persona pusvalandį nesugeba pasukti užpakalio ir užsukti vandens, kadangi loja su drauge per telefoną. Paaiškinimas, o gal labiau motyvacija – mokame tik centus už vandenį, todėl galime tai leisti! Baisiau ir nebūna, tai jei už vieną kubą mokėtume po kelis šimtus litų, tai gal tame pačiame vandenyje plautume ne tik indus, bet matau, kad žmonės nelabai susimąsto apie vandens vertybę, nes ko jau ko, bet vandens mūsų Marijos žemelėj visada atsiras. Kai kas, jaučiu, pasvajoja, kas būtų jei iš čiaupų imtų tekėti ne vanduo, o, tarkim, spiritas, visi tuojau nusilaktų iš to gero gyvenimo. Lietuvoje H2O yra tas pats, kas žvyras ant kelio, nors daugelis ir žino apie kraštus, kuriuose vanduo yra tokia prabanga, kurią tegalima pilti tik į burną, o visus higienos reikalus galima atlikti tik po tekančia karšta gyvulio šlapimo čiurkšle. Mums gal ir atrodo tai baisu, bet bent užsukime čiaupus, kai kalbame telefonu ir gerbkime gamtos išteklius. Gerai, kad vanduo pigus, bet tai nereiškia, kad jis niekada nesibaigia. Lietuva – turtinga gruntiniais vandenimis, todėl gėlu vandeniu gali nuleidinėti net savo „kvepiančias“ fekalijas savo porcelianiniuose unitazuose. Ir vėl man iškilo vizija, kaip valdžia pasistatė auksuotus tualetus arba Kaune už pusę milijono įrengė viešuosius tualetus ir tuos pačius užrakino, neleidžia niekam naudotis, bet tai jau kita kalba. Turėkime galvoje, kad gėlo vandens nėra tiek jau ir daug, daugiausia – ledynuose, kurie nyksta ne metrais, o kilometrais, Baikalo ežero vanduo jau nebėra toks švarus, o jame glūdi beveik 20 procentų gėlo vandens. Upės ir toks jau nusenka, jau nekalbu apie vargšes upes, kurios teka per miestus, jos neretai jau netgi nebepasiekia jūros, ir tai nėra vien tik mano kliedesiai, tai – faktai! Todėl gulėdami ramiai karštose savo voniose, gal neskubėkime šampūnais ir visokiais šarmais suteršti vandens, pažiūrėkite į jį skaidrų, galbūt po šimtmečio tokio ir nebeturėsime, kadangi vanduo iš niekur neatsiranda, jis yra pastovus ir visas egzistuojantis pasaulio vanduo kažkada tekėjo dinozaurų gyslose, taigi tik tam tikri filtrai: augalai, žemė, debesų susidarymas, pravalo vandenį ir jį vėl padaro skaidrų, bet jis vis tiek yra tas pats, nes niekas jo nebepagimdys! Todėl turėkime galvoje, kad tas vanduo, kuris nueina su mūsų išmatomis, galbūt atsidurs limonado „bambaliuose“ toks pats tyras ir skanus, kokį nuleidome į kanalizaciją. Duok dieve, kad taip ir atsitiktų, kadangi mes vandenį daug daugiau naudojame, nei jis spėja atsinaujinti, todėl nenusiminkite, mielieji, kad vieną gražią dieną jis imtų stigti, tada už „bambaliuką“ mokėsime ne dešimtim ir ne dvidešimt litukų, o kauksim ir mušimės prie parduotuvių eilės, kaip kadaise dėl karvių kanopų sovietiniais laikais. Bet kam susimąstyti, jeigu kol kas vis tiek to vandens pilna ir apstu, kad net galima kalbėti telefonu, kol net ne mūsų, o BŪTENT VISOS ŽEMĖS TURTAS IR PALIKIMAS nuteka į smirdinčius kanalizacijos vamzdžius. Mūsų netaupumas, galvojant, kad tai yra DAUG, yra absurdiškas, visko tikrai nėra daug ir viskas tikrai mums nepriklauso. Tas pats ir su oru, tas pats ir su augalais, gyvūnais ir kitais Žemės ištekliais. Vanduo – vienintelis skystis, kuris yra bekvapis, beskonis, gali būti kietas, skystas ir dujinis, vandens yra daugiau nei žemės, bet jį taip lengva užteršti, taip lengva sudrumsti. Vanduo gali būti permatomas, beveik kaip stiklas, bet storame sluoksnyje, jis tampa žydras arba žalias dėl jame esančių dumblių, o ne dėl to, kaip kažkas sakė, kad jame atsispindi dangus. Net mes esame iš vandens, mūsų kūne yra 60-75 procentai vandens, mes gyvename vandenyje, kol gimstame, mes pilni šio nuostabaus skysčio, todėl šitaip nevertinti, šitaip netausoti ir šitaip siurbti vandenį gali ne žmogus, bet pabaisa, net žvėris, ir tas gerbia, ir saikingai tausoja vandenį, o mes būdami vos ne kaip vėžinės ląstelės kibirais deguto pilame į medaus kubilus nė nesusimąstydami, kad nuodijame viso pasaulio gyvybę kartu ir savo. Nesiūlau Jūsų plauti kojų viename litre vandens, bet bent būkit geri, užsukite čiaupą, jei nenaudojate vandens, juk šitaip padaryti neturėtų būti sunku. Galiausiai reikia ne susimąstyti, nes tas mąstymas labai greitai pasibaigia, panašiai kaip pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, siūlau ne mąstyti, o veikti! Mąstymą rišti su veiksmais ir tausoti, gerbti ir mylėti tai, kas iš tikrųjų mums net nepriklauso, bet taip su mielu noru kasdien naudojame.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pragaro sodai"

Sveiki mielieji, ateityje tikrai pakomentuosiu savo nuomonę apie paskutinę naujai perleistą Jurgos Ivanauskaitės knygą, na, o kol kas tiesiog pridedu anotaciją:

„Tyto alba“ perleido Jurgos Ivanauskaitės knygą „Pragaro sodai“. Metai iki „Raganos ir lietaus“ išleistas antrasis Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“ (1992) – tai prarastosios kartos, sovietmečiu gimusių ir augusių maištininkų, to meto undergroundo, grupinis portretas, nutapytas sodriu rašytojos dailininkės teptuku.

Knygoje atsispindi Sąjūdžio metais pirmuosiuose Roko maršuose dalyvavusios autorės patirtis, ne vienas iš pagrindinių personažų turi nesunkiai atpažįstamus prototipus. Tarp roko muzikantų ir jų gerbėjų, pankų ir gatvės filosofų pasirodo ir „Raganos ir lietaus“ herojaus pirmtakas – charizmatas kunigas, gamtos prieglobstyje įsikūrusioje buveinėje globojantis besiblaškančias sielas.

Dabartiniam skaitytojui fatališkai atrodo detaliai aprašyta vienos iš centrinių romano figūrų Robertos patirtis gydantis onkologijos ligoninėje. Būtent jos žodžiais rašytoja taikliai diagnozuoja daugumos savo romano veikėjų būseną: „Baimė būti ir baimė išnykti. Baimė gyventi ir baimė numirti.“

Mistiniai sutapimai, XX amžiaus dvasinių guru, roko hitų citatos, visa persmelkiančio blogio, artėjančios Antikristo karalystės nuojauta sudaro „Pragaro sodų“ audinį, kuris primena įvairiaspalvėmis lemputėmis blykčiojantį lėktuvų taką, vedantį romano veikėjus galbūt į laisvę ir nepriklausomybę, galbūt į išsvajotus Vakarus, o galbūt – į niekur.

Ar daug pasikeitėme nuo "Rolando giesmės" laikų?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie prancūzų epą „Rolando giesmę“. Tikriausiai daugelis iš jūsų esate su šiuo epu susidūrę mokykloje, todėl galbūt tai nebe naujiena, o štai šį kūrinį man teko atrasti iš naujo. Kažkada jį vertinau kaip nuobodų ir nieko vertą kūrinį, bet dabar, mano akimis, „Rolando giesmė“ yra puikus dviejų pasaulių (krikščioniškojo ir kitatikių) sankirta. Kūrinys mane erzino savo nepakantumu, bet nieko negalėjai padaryti, nes ir šiandienos žmonės, nors jau, rodos, prabėgus tūkstančiui metų, visgi tebėra vis dar tokie patys nepakantūs, netolerantiški, nuožmūs ir žvėriški. „Rolando giesmė“ yra būtent toks kūrinys, kuriame susikerta pagonys ir krikščionys, bet pasirodo, pagonys čia vadinami musulmonai, bet tai ne bėda, nes krikščioniai tada galvojo, kad bet kokia kita religija yra blogis, nešlovė ir juos būtinai reikia atversti į tikrąjį tikėjimą. „Rolando giesmė“ man leido pasimėgauti krikščioniškuoju pasaulio neteisingumu, žiaurumu, na, aišku, kūrinyje krikščionys yra neva gerieji, bet nė velnio. Mano nuomonė išlieka vis ta pati, joks pasaulio individas negali kitam individui uždrausti tikėjimo, primesti savo ideologijos, o tuo labiau per prievartą grūsti savo religinių įsitikinimų. Tiesa, kalbant apie ankstyvuosius viduramžius, sugretinus mūsų laiką ir viduramžius, matome, kad pasaulis nelabai pakito, galbūt tik kryptys, bet mąstymas toks pat primityvus, jei anuomet fanatiškai tikėjome Dievu, tai dabar tikime pornografiniais filmais, ekonomika ir geresniu rytojumi. Iš tikrųjų „Rolando giesmė“ yra tas veidrodis, kuris parodo, kaip mūsų gyvenime integravosi krikščionybė, aš nieko neturiu prieš šią religiją, yra kaip yra, bet jų būdai ir priemonės atskleidžiami būtent šiame kūrinyje yra pavaizduoti kaip teigiama reformacija, bet deja, žvelgiant iš šiandienos taško, taip jau neatrodo, bet ką padarysi, „kakulio“ delnu nepatapšnosi ir istorijos neperrašysi. Kuo šis kūrinys dar yra naudingas ir įdomus? Nepaisant, kad jis senas, jame, kaip sakiau, yra tikrai nemažai nūdienos pasaulio realijų. Skaitosi greitai, nesulyginsi su sunkiasvoriais antikos kūriniais. Stebina dar vienas dalykas – hiperbolizuota garbė! Nežinia ar iš tikrųjų visada tokie žmonės buvo ar tai tik dėl perdėtos didaktikos atsiskleista autorių nuomonių vertybės. Jau tokia perdėta garbės vertybė, kad atrodo, kad be Karolio Didžiojo ir Dievo, pasaulyje daugiau neegzistuoja jokia vertybė. Manau, tai per daug sudievinta ir žvelgiant iš šiandienos pozicijos, matome, kad garbė dabar teikia net keisto humoro prieskonio, kada Rolandas turėdamas išsigelbėti mūšio lauke, geriau save atiduoda mirčiai, nes, pasak jo, garbė yra viskas. Mūsų nesąžiningais biurokratiškais laikais garbė yra lygi nuliui, o štai kaip garbingai žiūrim į pažįstamą, kuris gudriai ir nesąžiningai sugebėjo prasimušti visuomenėje. Tokia jau tiesa, yra ir skirtybių, bet ir šiandien visgi iš kažkur žinom, kad būti garbingam yra gerai, bet kažkodėl tokiai nebūnam, turiu ypač galvoje politinę grietinėlę. Taip, matyt, dabar jau gavosi, kad teks vis dažniau ir dažniau čia rašyti apie viduramžių literatūrą, kadangi dėl studijų kaltės, o gal labiau malonės, turiu įveikti nemažai literatūros, todėl manau, kad ir jums ne prošal susipažinti su ja, kad ir kaip bepasirodytu nuobodi. Grįžtant prie „Rolando giesmės“, čia galima aprėpti ne tik literatūros, paralelių su mūsų pasauliu, bet ir istorinių įdomybių, faktų iškraipymų krikščionių naudai ir to meto kultūrinių bei pasaulėžiūros klodų. Juk įdomu paskaityti lietuviškai išverstą kūrinį, dar iš tų laikų, kad žmonės manė, kad jie gyvena Visatos centre, toliau nuo jų ir Dievo gyvena graikai, dar toliau musulmonai – pagonys, o už jų – pasaulio galas su visomis pabaisomis. Laikai, kai žmogus siaubingai bijojo ne mirties ar vorų, bet mirti be paskutinio patepimo arba padaryti nuodėmę. „Rolando giesmėje“ glūdi visi šie raktai į mūsų literatūros raidą, istoriją ir kultūrą. Kaip pasitapšnojome, taip ir išsimiegojome, mano mielieji!

Jūsų Sirguliuojanti Maištinga Siela

Apie nieką ir kitus demonus

Sveiki mielieji! Būna dienų lyg tyčia, kada atrodo, kad gyvenimas teka kaip pieno upė, monotoniškai ir nieko ypatingo nenutinka. Taip galėčiau apibūdinti savo savaitę, jau nekalbant apie tai, kad reikia nustoti skųstis oru ir pasibaisėtinais keliais. Prisėdi prie kompiuterio ir nežinai ką parašyti, kuo galėtum pasidalyti ir papasakoti. Kadangi šiandien nėra temos, todėl kalbėsiu apie nieką! Apie nieką kalbėti galima visada, ką dažniausiai ir daro žmonės, kalbėdami apie nieką, klausosi nieko ir neretai gyvena su nieko, mes apsupti, okupuoti tuo nuožmiojo NIEKO – kasdieninės gyvenimo ceremonijos būtų iš tikrųjų nieko vertas, jei ne dvasinis žmogaus pasaulis, į kurį įeina jo vaizduotė, išmonė, svajonės, mintys ir samprotavimai. Kiekvienoje makaulėje glūdi niekas ir kartu nepakinkoma, galbūt ribų neturinti fantazija. Bet būna dienų, o net ir ilgiausių tarpsnių, kada, atrodo, niekas nevyksta arba nieko negali nutikti, nes nėra tam galimybių, o dievai, net nėra laiko, kad kažkas nutiktų. Kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, tai – absurdas! Nes kasdien visada kas nors nutinka, netgi tada, kai lovoje gulime pusplikiai apsidrabstę maistų ir žagsim kaip paskutinės kiaulės, diena kai reikia poilsio ir yra prasminga, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad niekas nevyksta. Juk šiaip ar taip nieko neveikimas arba kalbos apie nieką dar niekam neatėmė gyvybės, atvirkščiai, ji būtina sąlyga, norit išgyventi PILNAME IR VISKO UŽPILDYTAME PASAULTYJE! Būdami ekologiški, mes jaučiame nuolatinį naujų permainų alkį permainoms, nors nepastebime, kad esame aptekę veikla, neskaitant tinginystės, kad norime vis dar daugiau galimybių, dar daugiau nuotykių, kad pagaliau nunuodytume tą NIEKO jausmą. Jau pradėjau tauzyti filosofiškai, o iš tikrųjų juk tauziju apie vieną ir tą patį – apie NIEKĄ! Keista, staiga viskas ima ir nuščiūva, viskas tampa abstraktu ir neapčiuopiama. Jeigu mes tiek apsipylę NIEKUOM, ir jeigu bet koks tauzijimas nejaučia tampa NIEKU, tada leiskit paklausti, gerbiamieji agrarinės valstybės piliečiai, tai kame yra PRASMĖ?

Jūsų Išprotėjusi Maištinga Siela

Mergina nubausta 101 kirčiu, nes per išprievartavimą pastojo

Nežinau kaip jums tos žmogaus teisės, bet pasaulyje vyksta tikros nesąmonės. Nieko beveik nekomentuodamas, tiesiog pridedu pranešimą:

16 metų mergina iš Bangladešo nuteista išplakti už tai, kad per išprievartavimą pastojo. Merginai skirta iškęsti 101 kirtį. Merginos tėvas buvo nubaustas pinigine bauda ir šeimą grasinama išvyti iš kaimo, jei bauda nebus sumokėta. Žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad mergina netrukus po išprievartavimo buvo ištekinta, tačiau vėliau santuoka buvo anuliuota, nes auka per išprievartavimą pastojo. Merginą praėjusį balandį išprievartavo 20 metų kaimietis iš Brachmanbarijos regiono. Mergina buvo taip susigėdusi po pažeminimo, kad net nedrįso kreiptis į policiją. Vėliau kaimo vyresnieji prievartautojui atleido, o merginą nuteisė išplakti.