Ir jeigu tai...

Sveiki visi,

Žinot, pasaulyje nėra kojų, kurios už tave pereitų kalnus, nėra rankų, kurios nelyg Sizifas ridentų į kalną akmenį, nėra širdies, kuri plaktų ilgiau, nėra kvėpuotojo, minties brandesnės už tavo. Žinot, nėra naktų, kurias nemiegotų arba miegotų kas nors už tave, nėra akių, kurios už tavąsias regėtų – gylį, formą, spalvas. Nėra tavo gyvenime kito suvokėjo, kuris skaičiuotų laiką savo matais, nėra žodžių, kurie nusakytų tave. Esi tik tu pats.

Lūpų pravėrimas. Akių mirksnis. Minties kraštelis. Tebūnie. Tebūnie tai aš. Jei kažkas sukūrė. Jei jau gyveni, jeigu jau netyčia įkvėpi ir iškvėpi. Ir jeigu... Tai sukurk save iš naujo. Pasijusk sukurtas ir kuriamas kiekvieną akimirką. Nėra didesnio džiaugsmo negu augti ir mylėti augant. Tai tarsi aušra, kuri po truputį tampa diena. Tu gali būti ja. Gali sukurtas būti kuriamas ir vėl.

Ir vėl... Ir jeigu tai esi tu. Esi tas, kuris esi ir tai suvoki. Suvoki savo būvimą ir kūrimo procesą. Nėra galvos, kuri galvotų už tave. Nėra instrukcijos, kuri nurodytų, kaip gyventi. Tu kuri save Dievo teptuko mostais, esi palaimintas, kad gali būti čia ir dabar. Ir jeigu... Ir jeigu tai netiesa, tai visada norėčiau, kad tai būtų tiesa.

Jūsų Maištinga Siela

Ar reikalingas celibatas?

Sveiki visi,

Paragintas vieno žmogaus, susimąsčiau apie celibatą. Iš tikrųjų ne daug žinau apie celibato istoriją. Tik tiek, kad jis labiausiai įsišaknijęs Romos katalikų kunigams, t.y. vyrams dvasininkas. Celibato laikosi kai kurie budistų vienuoliai, taip pat vienuolės. Pagrindinė celibato mintis – susilaikymas nuo bet kokių seksualinių formų: lytinio akto, masturbacijos ir panašiai. Vyro organizmas kartais nėra suvaldomas, lytinio susijaudinimo negali niekas reguliuoti, tačiau paties sąmoningus veiksmus gali. Stačiatikių, dar kitaip vadinamieji ortodoksų ir protestantų dvasininkai nėra įsipareigoję laikytis celibato, tačiau regula įspėja, jog seksualiniais dalykais dvasininkams piktnaudžiauti nedera.

Pabandysiu nusakyti savo suvokimą ir požiūrį į celibatą. Dabar visuomenėje kyla daugybė diskusijų apie tai, kad Romos katalikų dvasininkijai reikia keistis, adaptuotis ir galiausiai atsisakyti celibato. Matot, mano galva, viskas priklauso nuo požiūrio ir religinių dogmų. Pagal Romos katalikus ir šiaip bendrą suvokimą aišku, kad seksualiniai santykiai trukdo dvasiniuose dalykuose. Ilgą amžių žmogus buvo pilnas kraštutinumų – pasirenki dvasinį gyvenimą arba pasaulietinį. Manau, kaskart ateina vis greičiau ir greičiau tas momentas, kada dvasinis ir vadinamasis pasaulietinis gyvenimas susilies. Negalima atskirti dviejų žmoguje esančių polių. Dvipolis mąstymas iš esmės ves mus į priekį. Bet iki tol reikėjo vienpolio mąstymo t.y. tas yra gerai, tas yra blogai, viską skaičiuoti ir skirstyti kraštutinumais tarsi nuteisiant. Dabar ateina metas žvelgti į gėrį ir blogį kaip į du draugus, nes nė viena pusė neegzistuoja be kitos. Dvipolis mąstymas galiausiai ištirpdys ir celibatą. Pokyčiai nėra blogai, mes nestovime vietoje, vertybės kinta. Jūs tik pagalvokite, jei istorijoje būtų įvykęs koks nors šiek tiek kitoks lūžis ties suvokimu ir būtų atsitikę, kad laikymasis celibato įgautų neigimo požiūrį, tai šiais laikais visi į celibato besilaikantį žmogų žiūrėtų kaip į iškrypėlį, nes visuomenėje būtų nustatyta kitokia norma, vadinasi, mūsų vertybės yra kintančios, ji susiformavo su laiku ir jos privalo kisti, nes vienalytės tiesos niekada ir nebuvo.

Tęsiant apie celibatą, noriu pasakyti, kad sutinku, jog šis reiškinys buvo būtinas ir reikalingas. Iš tikrųjų daug amžių seksualinis gyvenimas dvasininkams kėlė pagundų, trukdė susikaupti, slopino dieviškuosius troškimus. Juk nuo seksualumo labai lengva priklausyti. Paklauskite tai besimasturbuojančių paauglių, jie patvirtins, manau. Taigi kūniškų poreikių tenkinimas slopina tyrumą. O juk būtent Romos katalikų kunigai atlieka pasauliečio ir Dievo „pokalbio“ tarpininko funkciją. Štai kodėl einam iš pažinties ir panašiai. Kažin ar labai norėtųsi atlikti išpažintį tokiam kaip mes t.y. pasaulietiniam, ne konjunkcijoje per tarpininką kunigą su Dievu? Galbūt. Dabar jau skonio reikalas. Per kunigą katalikybėj kalba Dievas, per mišias ir t.t. Kitos krikščionybės šakose dvasininkas jau nebėra tarpininkas, jis yra veikiau kaip bendruomenės „galva“, kitokios funkcijos ir t.t., todėl ir celibatas nebeišliko. Kitas dalykas, kad celibato laikymasis atneša ir kitų neigiamų dalykų – skandalai dėl pedofilijos ir šiaip homoseksualių santykių. Tai yra asmeninė žmogaus problema, kai jis eina į kunigus, bet neatsikrato žemiškųjų pradų, o slopinamos aistros ir noras pasitenkinti galiausiai tiek išauga, kad priveda iki ... patys suprantate. Tai taikau ne visiems, yra tikrai gerų ir nuostabių dvasininkų, kurie padeda gyventi, gera būti šalia jų.

Celibato galas jau nebe tiek ir toli. Jis sunyks savaime arba katalikybė ims kaip nors keistis ir progresuoti. Galiausiai žmogaus gyvenimui reikia naujos dvasinės krypties, nemažai katalikų ir šiaip visų krikščionių resursai išsisėmė. Dabar kiekvienas žmogus siekia savo asmeninio santykio su Dievu, o ne per tarpininką kunigą. Kai kas bando tai derinti. Todėl manau, kad celibatas išnyks kartu su jo funkcija, tarpininkauti per tyrąjį kunigą, kadangi santykio su Dievu jau reikia mums kiekvienam asmeninio. Kitokios katalikybės progresavimo į gerąją pusę aš kol kas nematau. Kol kas yra celibatas ir tai nėra blogai, tačiau kartu, manau, katalikybė, tiek ir kitos senosios religijos bijo keistis, bijo priimti sprendimus. O gaila, juk kažkada katalikybė ir šiaip krikščionybė labai keitėsi, nuolat progresavo, štai kodėl skilo protestantų, ortodoksų ir katalikų šakos. Dėl keitimosi. Manau, kad tokios šakos turi keistis, skilimo jau nebereikia, reikia pačias idėjas generuoti. Tikėjimas yra galinga jėga, meilė Dievui yra pati stipriausia jėga Pasaulyje, nes kai myli Dievą, tu myli save, gyvenimą, artimuosius ir visą Pasaulį. Nieko nežinau stipriau už šį stebuklą. Tegu jis ateina į jūsų namus ir į kiekvieno širdis, o Dievui, manau, kaip visada svarbiausia yra Meilė, o ne tai, ar žmogus laikosi celibato ar ne.

Jūsų Maištinga Siela

Ryšys su nepažįstamaisiais

Sveiki visi,

Žmonės yra „svetimi“. Šiandien, važiuodamas viešuoju transportu, tai ir vėl supratau. Nežinau, kaip visada buvo, bet žmonės bijo vieni kitų. Iš tikrųjų bandau tai susieti su socialine psichologija, kurią neseniai mokiausi. Žinot, nieko nėra geriau už tai, kai mokaisi ir tuos pačius reiškinius pamatai gyvenime, patyri praktiškai t.y. savu kailiu. Žmonės yra tokie „padarai“, kurie saugosi. Tuo įsitikinau ir šį kartą.

Sėdėjau autobuso gale, kur yra trys vietos. Sėdėjome trise. Viena moteris išlipo. O kita pasislinko nuo manęs ir tarp mūsų liko tuščia vieta. Kodėl pasislinko? Anksčiau, nelabai tai ir analizuodavau. Pasislinko, kad būtų daugiau erdvės, bet tikrasis motyvas yra tai, kad žmogus siekia savo privačios teritorijos. Sėdėti šalia ko nors, netgi ir transporte yra nelabai malonu, nes to žmogaus nepažįsti, jis yra arti tavęs, taip arti, kad galėtų rankomis pasmaugti. Kiekvienas saugojasi, instinktyviai bėga nuo nepažįstamųjų ir tokiu būdu t.y. atsitraukimo būdu išsaugo savo socialinį vaidmenį. Socialinis vaidmuo šįkart yra nepažįstamasis, paprastas pakeleivis toks, koks esi ir tu.

Ta pasislinkusioji moteris nieko blogo nepadarė. Ji pasislinko ir paliko tuščią vietą ne dėl to, kad būčiau atgrasus ar dar „kažkoks“, ji pasislinko instinktyviai. Juk įlipę į pustuštį autobusą ar troleibusą imame ieškoti atokesnės vietos, kad niekam nekristume į akis. Stengiamės sėsti į dvivietę, tuščią vietą. Jei atsisėsi prie nepažįstamojo, prie kurio yra tuščia vieta, jis pasijaus įsižeidęs. Pažeista jo privati erdvė, o aplinkui juk yra ir taip tuščių vietų. Lengviau tikriau senyviems žmonėms, jie to nepajaučia. Jiems svarbu sėdėti tuščioje vietoje, o aplinkiniai tegu galvoja ką nori.

Taigi, ar tai susvetimėjimas? Gynyba? Sunku pasakyti. Tik toks keistas jausmas tąkart viešajame transporte užplūdo, jog kiekvieną iš mūsų reikia prisijaukinti tarsi žvėrį, kad šis imtų valgyti iš tavų rankų.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Julia Savičeva "Believe me" ir "Esli v serdce"

Sveiki visi,

Šįkart „Šios dienos rubrikoje“ svečiuojasi karsi ir jauna rusų dainininkė Julija Savičeva (g. 1987 m.) su daina „Believe me“. Mergina kilo iš šaltojo Sibiro, netoli Uralo kalnų. Julija Savičeva Rusijoje išgarsėjo 2003 metais, kai pasirodė antrasis „Žvaigždžių fabrikas“ sezonas. Nuo to karto Julija buvo pastebėta ir greitai ėmė populiarėti. 2004 metais ji atstovavo Rusijai „Eurovizijos“ (Stambule) dainų konkurse su šios dienos daina „Believe me“ ir užėmė, jeigu neklystu, 7- ąją vietą. Na, iš tikrųjų nuo šios dainos pasirodymo jau praėjo daugiau nei šešeri metai, bet vis dar jaučiasi geras ir jausmingas „gabalas“. 2005 m. atlikėja išleido pirmąjį savo albumą ir dar tais pačiais metais įrašė mega hitą „Esli v serdce“, kuris skambėjo seriale „Negražių nebūna“, Lietuvoje rodyta kaip „Bjaurusis ančiukas“. Daina susilaukė dar didesnio dėmesio, buvo populiari ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Siūlau jums paklausyti abejų šių dainų.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai

Sveiki visi,

Būna dienų, kada tiesiog pasirašo eilėraštis savaime. Pasirašo ir nieko negaliu padaryti. Jis plūduriuoja virš manęs lyg koks rūkas, kol galiausiai nusileidžia. Nežinau kur. Gal į rankas, galvą, akis, o gal visur vienu metu. Keista, parašau eilėraštį ir pagalvoju, ar tikrai jis priklauso man. Matyt, kūryba vis dar yra kažkokia mistika, neatskleista paslaptis. Ir tebūnie ji neatskleista. Tebūnie suvoktas kaip stebuklas. Rašykit ir jūs, jeigu galit. Pridedu kelis „nusileidusius“ iš dausų. Nežinau, ar jie Jums suprantami, bet tegu kiekvienas vis įžvelgia kažko savito. Dėkui.

Jaunystė

Jaunystės ugnis deganti sudegusiuose laužuose.

Paminklai pilnačiai – rusenančios žarijos.

Ledynų dulkės – nakties aksome,

Vilkui neradus artimųjų ,

Staugia akmenys ilgesio giesmę.

Žarijoms ir angims rusenant ilgai,

Spalio medžio viršūnėse

Nekrinta jų žvilgsnis, mėnuo juo niekaip nedyla

Ir delnas nesensta, nevysta kakta, neateina jau laikas...

Amžinybė pasilieka akimirkoje,

Gėlės žiedas įveikia Visatą ir gyvena ilgiau.

Jaunystė niekaip nesitraukia,

Nors senatvė kadais jau praėjo.

Praėjo ir nebėra, kas ją prisimintų.

Senstam jaunėdami – kitos išeities nebelieka.

Švelnumas

Gaudė kregždutes iš po tvarto balkių,

Nes nepasiekė dangaus, nes kitur per aukštai.

Gaudė ir cigarečių nuorūkas gesino į jų liūdnas akutes.

Degino, nes patys nematė ir matyt negalėjo.

Kregždutes paleisdavo skristi aklas.

Su pūliuojančiom akim jos pūpsodavo ant žemės,

Jas gaudė benzinu apipiltos raišos katės

Ir pasaulis atrodė gražus ir teisingas.

Pasiilgę švelnumo tarsi neglostyto šilko

Degino kregždutėms akis,

Padeginėjo kates

Ir visa tatai iš švelnumo,

Iš beprotiško noro paglostyt ir apkabinti.

Kitaip negalėjo.

Nemokėjo.

Nežinojo.

Į kitą pusę

Medis tylėjo, kai gulbė įkrito į ežerą

Pramušdama ledą, krauju suteršdama šviesą.

Praėjom tą rytą, kai žiema nesitraukė nuo kelio.

Atsitrenkėm kaktomis į ledą,

Į šviesą apakusiom akim sudužom

Ir lyg vaiduokliai išnirom į kitą gyvenimo pusę.

Lyg siūlas pro adatą, lyg lietus lytų į dangų atgal,

Lyg išeidamas grįžtum namo,

Lyg žvakė užgesdama, kažkur kitur užsidega vėl.

Ir nėra pasauly vietos, kur tavęs nebūtų,

Nėra, kad išnyktum, pradingtum, nupultum...

Ir nėra tuštumos už tavęs, nėra sienos be kitos pusės,

Be manęs nėra kvėpavimo ir gyvenimui reikalingas esu

Kaip ežerui gulbė

Kaip žemei medis

Kaip lietui dangus reikalingas...

Sudužus į nieką,

Visada atsiveria kita pusė.

Naktys

Vandenynais atėjo naktys

Palaistyti manęs

Vos prigijusio gvazdiko

Į molingą rausvą žemę

Nebemoku išplaukti

Iš nakties vandenų

Kai krantai neegzistuoja

Nes juos pamiršo sukurti

Bejėgiškai norisi

Susišaldyti vandens takelį

Nakties ledkalnį sukurpti iš skausmo

Tarsi šventyklą

Kurioje mėnuo išskaptuos kolonas

Ir tapsiu jos altoriumi

Liepsnojančiu gvazdiko galva

Savo skausmo Viešpats

ir tikras valdovas vėl tapsiu

Šio dienos daina: Britney Spears "Oops!... I Did It Again"

Sveiki visi,

Vieno gero draugo padedamas, pagalvojau, jog reiktų pareklamuoti jau nebeįreklamuojamą veidą – Britney Spears. Nesu super jos gerbėjas, bet tiesiog vieną vakarą klausiausi vieno jos seno singlo ir negalėjau atsiklausyti. Pagalvojau, jog verta pristatyti ir Jums, kad prisimintume, kas sena, kas įrašyta mūsų MP3 ir Winamp takeliuose.

"Oops!... I Did It Again" – mega hitas, atliekamas pop princesės Britney Spears, iš jos antrojo albumo tuo pačiu pavadinimu „Oops!... I Did It Again“. Tai pirmas jos singlas iš pastarojo albumo, išleistas 2000 metais kovo 27 dieną. Daina sukurta ir prodiusuota Max Martin ir Rami Yacoub. Singlo skambesys labai panašus į keletą jos dainų iš debiutinio albumo „...Baby One More Time“ (1999).

Singlas susilaukė daugybės teigiamų atsiliepimų iš pop muzikos kritikų ir buvo nominuotas Grammy apdovanojimų kategorijoje „Geriausias Moters Pop Vokalo Pasirodymas“. „Oops!“ tapo Britney „autografu“ spaudoje ir viešoje erdvėje. Hitas pasiekė didžiules aukštumas, pasiekęs lyderio pozicijas daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Australiją, Naująją Zelandiją, Jungtinę Karalystę, bei Europos žemyną. Sukurtas vaizdo klipas atnešė Britney dar didesnę šlovę ir paskleidė naują jos seksualumo erą, nepaisant to, kad tuo metu jai dar buvo tik 18 metų.

#1 vietą užėmė šių šalių topuose: Australijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV.

#2 vietą užėmė šių šalių topuose: Austrijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Airijoje.

#4 vietą užėmė šių šalių topuose: Kanadoje, Prancūzijoje. Albumas tapo platininiu: Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir dukart Švedijoje. Albumas tapo auksiniu: Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sofi Oksanen "Valymas"

(Rašytoja Sofi Oksanen)

Sveiki visi,

Jau kuris laikas ketinau perskaityti garsiosios suomių rašytojos Sofi Oksanen romaną „Valymas“. Pagaliau pavyko. Leidykla „Versus aureus“ išvertė šį romaną ir paleido į knygų rinką. Interneto platybėse jau pasklido nemažai nuomonių apie šį romaną, kurios dažniausiai baigėsi liaupsėmis. Teko pačiam įsitikinti šio romano poveikiu. Paragauti, atsikąsti, kaip sakant, išliaupsinto vaisiaus. Iš tikrųjų apie šį romaną jau girdėjau labai seniai, kai jis dar net nebuvo verčiamas į lietuvių kalbą. Išgirdau apie suomių rašytoją – maištininkę – feministę ir kaip ši Skandinavijoje išgarsino Estijos vardą. Aišku, po to ėmė rodytis įvairūs straipsniai internete, galiausiai pati autorė svečiavosi Vilniuje ir dar svečiuosis ateinančioje Knygų mugėje. Ir galiausiai, po dviejų didelių premijų Runebergo ir Finlandia, šis romanas dar iškovojo ir tarptautinį apdovanojimą – „Femina“, Prancūzijoje vykstančiuose kasmetiniuose apdovanojimuose už geriausią užsienietišką romaną. Nusprendžiau nebedelsti ir perskaityti.

Žinot, kai skaitai knygą su nuotaika, kad knyga bus stipri – prarandi dalį aštrių pojūčių. Kai knyga į rankas patenka beveik nežinoma, papildomai dar patyri nustebimo katarsį. S. Oksanen „Valymas“ – smagus romanas, stiprus, įtaigus, ambicingas, talentingai parašytas. Galbūt rašymo stilius ir nėra kažkuo labai ypatingas, nėra jis įmantrus, originalus, tačiau paprastais žodžiai „užmušamas“ skaitytojas. Iš pradžių pasirodė netgi pedantiškas – tik pamanykit, kažkokios musės aprašymas apima net kelis puslapius. Tačiau, kai ši musė atsikartoja kaip leitmotyvas visoje istorijoje ir skirtinguose laikotarpiuose, atrodo kažkas įdomaus, intriguojančio. Romano įtaigumu niekas tikrai neabejos. Mane tik stebino autorės asmenybė. Autorė gotė, ryški, ekspresyvi, maištaujanti (įdedu nuotrauką viršuje), tačiau visus kaimo dalykus aprašo tarsi pati ten dalyvautų. Ar kartais pati nėra gyvenusi kaime? Dabartinis „miestietės – gotės“ įvaizdis visiškai suklaidina, romano aplinkos ir detalių įtaigumas prasilenkia su įvaizdžiu. Įdomu.

Žinot, romano tematika irgi nėra nauja. Moters smurtas. Sakyčiau, apie šiuos dalykus Jurga Ivanauskaitė net įdomiau ir dar įteigiau rašė. Ir kyla klausimas, kodėl ši knyga šluoja visus apdovanojimus? Na, gerai, apie laikmetį, apie laikmečio tendencijas, žiaurumus. Renata Šerelytė ne ką blogesnė. Tačiau lietuviški kūriniai vis tiek neprasimuša. Kvepia internacionaline politika. Mat, suomė aprašė apie Estiją, o ne estė apie savo šalį. Įtariu, jog populiarumui tai turi nemažai naudos. Grįžtant prie paties romano, noriu pasakyti, jog čia susipina dvi pagrindinės temos – sovietų sąjungos valdymo laikotarpio tendencijos, padariniai su smurtu prieš moteris. Knyga moteriška, apie moteris, siužeto centre moterys. Na, ką daugiau gali rašyti moteris rašytoja, femenistė, jeigu ne apie moteris? Tačiau romanas man patiko. Padarė neblogą įspūdį. Įdomi fabula, istorinių ir siužetinių įvykiu chronologija, laikotarpis. Iš tikrųjų labai įtaigiai atskleista Estijos (kartu ir visu aneksuotų šalių) bejėgystė. Žmogus mušamas, persekiojamas, tremiamas už tai, kad kelia savo tautos idėją. Dabarties kosmopolitiniams vakarams tai beveik nesuvokiamas fenomenas – kaip galima mirti dėl tėvynės, dėl garbės, dėl savo kalbos ar idėjų. Manau, ši knyga savo švietėjiška veikla sėkmingai prasimuš t.y. pasimušė į Vakarus. Mums tai nieko naujo, nieko per daug nuostabaus, kas bent kiek skaitė lietuvių rašytojų rašiusių šia tematika.

Knyga kartu yra ir trileris. Alydė ir Zara, dvi skirtingų kartų moterys, sėdi kaimo sodyboje ir laukia atvažiuojančių sutenerių, kurie tikrai nužudys Zarą, nes ši pabėgo nuo vergovės. Abi moterys jaučia artėjančią mirtį, bet kartu autorė greitai rekonstruoja ir abiejų merginų praeitį. Kas ir kodėl turėjo įvykti, kad pasaulis tapo toks žiaurus? Sovieto laikmečio tendencijos sužlugdo žmogų kaip asmenybę, kaip laisvą individą. Tas žlugdymas pavaizduotas įvairiapusiškai: skundais, tardymais, kankinimais, įvairiomis baimėmis, slėpimu ir partizanine veikla miškuose. Žodžiu, viską, ką išgyveno ir Lietuva. Ir kyla įdomi tendencija, jog tuokart mes su estais buvome kur kas vieningesni, artimesni savo likimais, bet dabar, atgavus Nepriklausomybę, einame, sakyčiau, visai skirtingais keliais. Estijos kaimas, tolumoje visada esantis Talinas, kažkuo primena mūsų Lietuvą ir Vilnių.

Tiesa, kažkam nepatiko knygos apipavidalinimas. Mano nuomone, viršelis – nuostabus. Peržiūrėjus užsieniečių vertimų variantus, pagalvojau, kad mūsų geriausias. Viršelyje – senoji Alydė, mano galva, puikiai atspindi valymo padarinius. Senas, pavargęs, bet įtaigus ir daug matęs veidas. Kodėl „Valymas“? Tai simbolinis pavadinimas, bet kartu turintis ir tiesioginę reikšmę. Visi tie tremtinai, noras išvalyti žmonių maištingumą, jų prigimtines teises yra vykdomos valdžios valymas.

Žinot, romanas labai realus, bet retkarčiais prasimuša ir bauginanti mistika, paslaptis, magiškasis realizmas. Šie komponentai labai nuspalvina kūrinį, pvz.: Ingelės vaidenimasis Hansui, ją ir dukrą ištrėmus, NSO pasirodymas kaime ir visa ta tyla, nekalbėjimas tardymo metu, sukuria vieną stipriausių „kabliukų“ šiame kūrinyje. Verta. Verta perskaityti. Verta žinoti. Verta prisiminti. Verta ir vėl apie tai kalbėti. Juolab, kad istoriniai įvykiai, anksčiau ar vėliau, mėgsta atsikartoti. Kodėl? Todėl, kad pamirštam apie juos kalbėti. Nepraleiskime šios progos ir vėl pakalbėti apie mūsų ir visų tų, kurie buvo ištremti nuo nepriklausomybės 50 metų. Kad nepamirštume. Verta.

Jūsų Maištinga Siela