Filmas: "Penkios minutės Rojaus"

Sveiki visi,

2010 metais „Kino pavasaris“ pateikė dar vieną vokiečių kilmės Oliver Hirschbiegel filmą „Penkios minutės Rojaus“ (Five minutes of Heaven) (2009 m.). Režisierius netikėtai išgarsėjo 2001 metais, kai pasirodė jo psichologinis Lietuvoje filmuotas „Eksperimentas“. Tai psichologinių dramų meistras, o jo „Penkios minutės Rojaus“, nors ir pakankamai trumpas filmas 1 h 25 min. visgi sugebėjo sukurti keistą ilgalaikę įtampą, be efektingų garsų, vien tik iš kameros judėjimo ir pačių aktorių vidinio nerimo.

Filmas paremtas tikrais įvykiais. Filmuojama laida, kurioje susitinka žudikas, kuris būdamas jaunuoliu nušovė kito vyruko brolį. Po daugelio metų jie susitinka filmavime - iš jų daromas šou, tačiau anaiptol nėra lengva pamiršti praeities įvykius. Žinot, filme labiausiai sužavėjo tas subtilus ir kruopštus ėjimas ties pačių veikėjų psichologinės įtampos, kurioje nebelieka ribos tarp baimės ir noro atkeršyti. Reiktų pamatyti jau vien dėl nuostabios aktorių vaidybos – ji dieviška! Režisūra labai įtaigi ir stipri. O siužetas, galbūt šiek tiek ir, sakyčiau, pavalkiotas, tačiau tikroviškas, realus, nepersūdytas estetinėm scenom, nenatūralumu. Labiausiai žavi tai, kad iš praktiškai skurdaus siužeto padaroma KAŽKAS TOKIO, ypatingai, įtaigiai. Liam Neeson – nuostabus, bet ryškesnis charakteriu šįkart pasirodė man iki tol nežinomas aktorius James Nesbit. Bravo jam. Nerimas, prakaitas, kvėpavimas, vaikystės trauma ir noras patirti tas penkias minutes Rojaus, kurio kaina yra visas likęs gyvenimas už grotų.

Šį filmą rekomenduoju rimtesnių filmų mėgėjams, psichologinių dramų gerbėjams, nes filmas vertas geros akies. Ne, filmas nėra toks lengvas, koks gali pasirodyti iš šalies, tačiau žiūrėti vis tiek verta.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės riba"

Sveiki visi,

Tęsiant filmų maratoną, kuriam, rodos, nebematyti galo, noriu pristatyti britų filmų gerbėjams ir ne tik jiems filmą „Meilės riba“ (Edge of love). Režisierius John Maybury vėl dirba su puikia aktore Keira Knightley – viena mano mėgstamiausių bričių aktorių. Anksčiau šis režisierius sukūrė įtempto siužeto filmą „Tramdomieji“, kuris kažkiek primena ir „Įsikūnijimo“ siužetą.

„Meilės riba“ - tai labai gražus ir estetiškas pasakojimas apie karo metus ir dar keistesnę meilę, kuri perauga šiek tiek į košmarą, nepaliaujamą viltį ir laukimą. Iš esmės pusę filmo pažiūrėjęs, pagalvojau: Dieve, ir kurgi aš visa tai mačiau? Aibės panašių prikurtų filmų, tokių pat estetiškų, gražių, su nuostabiais aktoriais, nuostabia meilės istorija. Galbūt manęs ir nebepaveikė šis laikotarpis, nebepaveikė pati istorija emocionaliai, nes jau daug dalykų sukurta, atkartota. Kažkuo panašus ir jau primirštas filmas „Virš debesų“ su Penelope Cruz. Meilės trikampis, nusivylimas, karo baisumai, vaizdai prabėgomis kilo man iš jau matytų filmų. Galvoji, varge, kam bekurti tai, kas jau ir taip sukurta. Tarsi kirkinti tos pačios veislės šunis ir norėti išgauti naują rūšį. Nepaisant mano kritinio požiūrį į siužetą, visgi filmas yra gražus, aktoriai gražūs, jų vaidybą ir perteikta dvasia. Per vis man patiko apsiniaukęs plieninis Anglijos dangus, vėjas, šalta jūra. Anglijos kasdienybė, belaukiant Antrojo Pasaulinio karo pabaigos.

Ne, filmo antrą kartą tikrai nežiūrėčiau. Nusiminus siužetu, man beliko tik mėgautis pačių aktorių vaidybą, kameros sprendimais, estetika. Bet neapsigaukit, tai filmas, kuris patiks daugeliui ir daugeliui paliks įspūdį. Kai kurios scenos net ir mane patį prikaustė prie filmo, bet norėjosi, kad toks filmas būtų nuo pat pradžių iki pabaigos.

Įvertinimas: 7.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stepfordo moterys"

Sveiki visi,

Pristatau filmą Stepfordo moterys (Stepford wives) (2004 m.). Taigi ir vėl žavioji Nicole Kidman naujame kailyje ir naujame personaže. Filmas iš tiesų mane nustebino, nes jis pasirodė neapibrėžtai keistas, jame telpa tiek daug žanrų – ir komedija, ir trileris, ir drama, ir fantastinis ir kas tik nori – kur spjausi, ten pataikysi. Pirmoji šio filmo ekranizacija pasirodė dar 1975 metais, po šitiek metų vėl perstatytas, o ir į Lietuvių kalbą išverstas pats romanas, suprantama „Obuolys“ viskuo pasirūpino.

Šiaip tikėjausi, kad filmas bus lengvas su lengvu humoro atspalviu. Iš esmės taip ir buvo, tačiau kažkoks keistai geras jausmas liko po paties filmo. Filmo idėja yra nevienalytė (šeima atvažiuoja į naują gyvenvietę ir staiga supranta, kad čia visi per daug malonūs, o Stepfordo moterys nuolatos šypsosi), daugiasluoksnis požiūris iš vyrų į moteris, iš moterų į vyrus, bet vieni be kitų negali gyventi – taigi, meilė. Filmas šiek tiek keistas savo siužetu, kiek netikėtas, bet geriausiai žiūrėti filmą nieko apie jį nežinant, neskaitant paties siužeto reziumė ir nežiūrint trailer‘io. Žinot, nežinojimas palieka šiokį tokį įspūdį, tai tarsi aklas pasimatymas su visais filmo personažais. Šiaip filmas kelia feminizmo ir kartu antifeminizmo klausimą, iki ko nuveda žavėjimasis viena ar kita lytimi, jų pareigomis. Filmas pasakoja apie žmogaus galimybę patobulinti vienas kitą, bet ar tam reikia, jei žmones mes mylim su trūkumais, tokie, kokie jie yra. Šiaip filmas tiko ir patiko, toks lyg desertinis keksiukas, ėmiau ir suvalgiau, o kas svarbiausia, skonis buvo skanus!

Siūlau šį filmą pažiūrėti dėl paties siužeto, aktorių, žanro neapibrėžtumo ir to keisto keistumo. Žinoma, kitiems šis filmas gali pasirodyti šiek tiek per lėkštas, ypač rimtesnių filmų mėgėjams, tačiau man patiko, kad fikcija suderinta su holivudiniu filmo pradais – dievaži, kartais primindavo „Istvuko raganas“, ypač garso takeliu. Žinot, nesigailiu, kad žiūrėjau, o gal netolimoje ateityje net norėčiau šį filmą pakartoti su kokiu nors žmogeliuku šalia.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prozako karta"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Prozako karta“ (Prozac nation) (2001 m.). Kaip žinia, tuo pačiu pavadinimu į lietuvių kalbą išversta ir autorės Elizabeth Wurtzel autobiografinė knyga, pagal pastarąją ir pastatytas kino filmas. Seniai norėjau pamatyti šį filmą, juolab, kad jame vaidina Christina Ricci. Žinot, tikėjausi iš šio vaidmens kažko jau tokio, panašiai ir įvyko. Nežinau ar pralenkta „Juodosios gyvatės dejonė“, nes charakteriai kuriami skirtingi, tačiau suvaidinta tikrai labai gerai.

Pats siužetas pasakoja apie merginos gyvenimą ir kaip jos ūmus charakteris jautriai atliepia kiekvieną incidentą. Elizebeta yra rašytoja, tačiau, įstojusi į universitetą, supranta, kad nebegali toliau rašyti, nes gyvenimas jai tapo per sunkus. Tikiu, kad knyga iš esmės yra geresnė negu pats filmas, nes mano galva šiek tiek pritrūko komentaruose ir atsiliepimuose išreikšto susižavėjimo. Sako, knyga ir filmas padeda suprasti, kad nesergi depresija, norėčiau paprieštarauti, kad filmas nebuvo sutelktas į vien gilią žmogaus savastį ir kančią, filmas kažkaip tai bandė pateikti siužeto vingiais, įvykiais. Pasigedau tikros herojės kančios, kurios tikėjausi paskaitęs knygos atsiliepimus. Ne, pasaulis nesudrebėjo, aišku, yra gerų depresiją išreiškiančių scenų, bet galvojau, kad filmas bus daugiau ar mažiau sunkus, t.y. sunkiai emociškai pakeliamas. Nors vietomis dėl nuostabios Ch. Ricci vaidybos tai ir patikėjau, tačiau iš režisieriaus norėtųsi daugiau susitelkimo į pagrindinio personažo kančią, o ne į holivudinio standarto rėmų. Iš esmės tai pasakojimas apie depresijos apsėstą kartą, kuri jau gavo pavadinimą - Prozako karta. Ši karta kažkaip pratęsia bitninkus, hipius ir Selendržerio "Rugiuose prie bedugnės" erą - narkotikai ir subiręs jauno žmogaus pasaulis.

Filmas tikrai nėra prastas, sakyčiau, geras, kas, kad šiek tiek senstelėjęs, tačiau geras. Manau, verta pažiūrėti tiems, kurie galvoja, kad pradeda sirgti depresija, kuriuos puola liūdesys, patariu pažiūrėti ir laimingiems, nes neblogas filmas nieko nekainuoja, o prastas kainuoja laiką. Man patiko, manau, kad ir Jums patiks.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

LGBT filmų festivalis "Kitoks kinas"

Sveiki visi,

Vasara jau eina į pabaigą, tačiau renginių vis nemažėja ir nemažėja. Jei kas dar nesate prie ežerų, upių ar šiaip negyvenate sodybose ir grįžote į Vilnių ar Kauną, tai rekomenduoju sudalyvauti LGBT filmų festivalyje „Kitoks kinas“. Vilniuje Rugpjūčio 25 – 31 dienomis (Kino teatruose – Skalvija, Pasaka), o Kaune rugsėjo 4 – 6 dienomis (kino teatre Cinamon). Tai filmai, kurie kalba apie seksualinę žmogaus tapatybę ir šios tapatybės santykį su visuomene t.y., kitaip sakant, problemų iškėlimas į viešumą. Man asmeniškai jau teko matyti porą filmų šia tema ir čia pristatyti – Vienišas vyras, Nuo pradžių iki pabaigos, Milkas.

Kodėl verta apsilankyti šiame festivalyje? Tai būdas iš gėjų, lesbiečių ir transeksualų bei biseksualų pusės prabilti į visuomenę santūriai ir kultūriškai, sakytum, per meno prizmę. Juk kiek daug skandalo sukėlė faktas, kai pernai vyko gėjų viešos eitynės, šįkart apsiribota „Kitokio filmo“ festivaliu ir nedrebinama visuomenė iki pats šaknų. Kad tai liktų kažkiek pastebėta, mes turime palaikyti ir kitą visuomenės dalį, kuri nesijaučia tapačiai saugi. Jau nekalbu apie kino repertuarą, kuris labai mane patį sudomino – dominuoja geras europietiškas filmas su įvairiais ir įdomiais siužetais. Po filmų organizuojamos diskusijos, kurios metu galėsite patys išreikšti savo santykį su filmo keliama problematika, išsakyti, kodėl nekenčiate arba atvirkščiai, kodėl palaikote šios seksualinės tapatybės žmones. Manau, verta sudalyvauti bent viename filme, juk visgi laikas geram filmui nieko nekainuoja.

Daugiau apie patį festivalį, jo filmus, tikslesnį laiką sužinosite užsukę į tinklapį www.kitokskinas.lt

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Triušių aptvaras"

Sveiki visi,

Taigi trumpai apie australų kino filmą „Triušių tvora“, bent jau taip šį filmą išvertė televizija, per kurią galėjote netyčia ir pamatyti šį filmą. Kiti šaltiniai šį filmą verčia „Triušių aptvaras“ arba „Tvora nuo triušių“ (Rabbit proof fence) (2001 m.). Žinot, visai įdomus filmo siužetas, kadangi paremtas tikrais įvykiais – o kas įdomiau už patį gyvenimą? Tai tikras pasakojimas apie tris sesutes, nuo skirtingų baltaodžių tėvų. Australijoje iki pat 1970 metų buvo vykdoma keista ir man nesuprantama politika – grobti maišytus maorių ir baltaodžių atėjūnų vaikus ir juos uždaryti į specialias mokyklas. Galima sakyti tai yra rasės gryninimo programa, kuria labai buvo užsikrėtę naciai, tačiau mes nieko nežinome apie kitas kultūras, nežinome, kaip tai palietė maorių magišką kultūrą.

Tai pasakojimas, kaip mergaitės bėgo nuo pėdsekio beveik 1500 mylių t.y. daugiau nei 2000km. dykumomis palei triušių tvorą, kuri kažkada buvo nusidriekusi per visą šalį. Jos žinojo, kad jei eisi palei triušių tvorą, tai ir vėl atsidurs namuose, bet ant kulnų lipa dar gudresni baltieji, kuriems tarnauja pavergtas geras vietinių pėdsekys. Kaip apgauti civilizaciją ir pėdsekį, ir nepamesti kelio? Filmo pabaigoje parodomos tikrosios moterys, jau neįtikėtinai senos, kurios net du kartus pėsčiomis mėnesiais ėjo palei tvorą ir nugyveno neįtikėtinai sunkų gyvenimą. Filmas apie jas ir tą laikotarpį, kai baltieji „norėjo jiems padėti“. Net sunku patikėti, kad režisierius Phillip Noyce režisavo tokius skirtingus filmus kaip „Kaulų kolekcionierius“, „Druska“ ir t.t., „Triušių aptvaras“ buvo kažkas išskirtinio jo repertuare.

Siužetas iš tikrųjų vertas apdovanojimo, tačiau kai kurie dalykai filme man atrodo nerealūs ir per daug patetiški. Kaip ant tai scena, kai atimami iš motinos vaikai, o motina stovi tarsi girta ir net nepastumta krenta ant žemės – nenatūrali elgsena pagal situaciją, užuot dantimis ir nagais kovojus už savo mergaites. Kai kurie dalykai tiesiog sukurti tik dėl to, kad užpildytų siužetą ir atrodytų estetiškiau. Suabejojau tik kai kurių scenų vaidyba, tačiau filmui bėgant, supranti, kad svarbiausia pati istorija, pati kelionė namo, žmogaus savasties perėjimas ir tikėjimas tikslo galia. Kai tos mergaitės ėjo sausomis dykumomis man net dingtelėjo Jėzaus kelione per dykumą, kurį bando sugundyti pats šėtonas. Aišku, filme ne viskas išėjo laimingai, kaip ir pačiame gyvenime. Šiaip gražiai nufilmuotas filmas. Didžiausią egzotiką duoda pačių mergaičių gymis, kalba, vietinių mistinės apeigos, gamta ir tikėjimas.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikus vaikinas"

Sveiki visi,

Filmas „Puikus vaikinas“, bent jau taip teko sutikti išverstą į lietuvių kalbą filmą originalo pavadinimu „All over the guy“ (2001 m.). Tiesą sakant vos ištvėriau žiūrėdamas, nes tai komedija su romantinės dramos priemaišomis, o po šitiek filmų atrodė lėkšta ir apskritai kilo klausimas – kam tokį šlamštą kurti? Taip, tema gan liberali – papasakoti juokingą ir kartu kažkuo nevykusiai graudžią homoseksualų meilės istoriją. Toks įspūdis, kad filmas kurtas vien tik homoseksualų rinkai. Juokeliai kai kurie privertė nusišypsoti, tačiau humoras perspaustas, lėkštas ir priminė nuvogtą stilistiką iš kultinio serialo „Vilas ir Greisė“.

Labai skurdus siužetas – susikryžminusios poros. Mergina įsimyli gėjaus draugą ir iš jo išteka, o jos kambariokas gėjus įsimyli jos draugo draugą gėjų, - žodžiu, banaliau ir nebūna. Šiaip tokių filmų prikurta labai daug, su abejotinais kai kuriais aktoriais ir abejotina vaidyba. Labai sunku suvaidinti komedijose gerai įtikinamą vaidmenį, apskritai komedija, kad ji būtų gera, yra sunkiai kalamas žanras. Ne, filmo režisierei Julie Davis jau ne vieno tipo tokią komediją sukūrus vėl nepavyko nieko pakerėti. Iš viso filmo išskirčiau vos dvi scenas, kurios patiko, ypač pabaigą, kai nuo „tūsų“ pavargę, bet patenkinti ir susitaikę herojai šoka vienas su kitu ties saulės laida. Gražios paskutinės scenos spalvos, o šiaip filmas, kurį gal iš esmės ir „fainai“ žiūrėti visiškai bukam atsipalaidavimui, tiesa, patiems homofobams tikrai nerekomenduoju – susierzins dar ir susigadins vakarą.

(Ką gi, artėja „Kitokio kino“ festivalis, kur įvairiuose Vilniaus ir Kauno kino teatruose galėsime pamatyti kur kas vertesnių ir geresnių šia tema susijusių filmų, teks nepraleisti progos ir man apsilankyti – juk nemokama!)

Grįžtant prie filmo, mane labai nustebino, kad jame šmėkštelėjo ir tokia aktorė kaip Lisa Kudrow iš serialo „Draugai“ ir gan skandalinga, bet labai talentinga aktorė Christina Ricci. Matyt, režisierei tiktai pavyko prisišaukti jas, o geresnio vaidmens pasiūlyti negalėjo, tikriausiai neturėjo tiek biudžete, kad galėtų sumokėti. Nieko tokio jos ir neprarado. Bandyta kurti skirtingų personažų charakterius – svajoklis, pedantas ir jautrus vaikinas, o kitas lyg ir atsipalaidavęs plevėsa, rūkorius, tačiau režisierė šito neišlaiko ir personažai praranda savo atspalvį, jiedu suvienodėja. Šiaip, kad ir kaip kritiškai vertinu šį filmą, jis vis tiek, kad ir pačiam homoseksualų tarpe, vis tiek atras daugiau ar mažiau žmonių, kuriems patiks.

Įvertinimas: 5/10

Jūsų Maištinga Siela