Informacija apie albumą: Paloma Faith - "A Perfect Contradiction" (Vinyl, 2LP) 2014
2017 m. rugpjūčio 27 d., sekmadienis
2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis
Aktualijos: stresą ir nerimą mažinančios "piliulės" - mūsų vidinių resursų jėga - pozityvus mąstymas
Sveiki, skaitytojai,
Prasidėjus naujam darbo
ciklui, ėmiau ieškoti vidinių atsinaujinimo resursų: pakeisti mąstymą, priimti
kitokį pasaulį ir save, priimti naujas vibracijas. Kartais tai nėra lengva,
tiesiog imti ir laikytis kažko kito, iš esmės nekaičiant nieko, tik mintį,
kitokio „priėjimo“ prie tų pačių dalykų, siekiant gyvenimo kokybės. Anksčiau
maniau arba bent buvau linkęs manyti, kad viso to galima pasiekti paprasčiausia
disciplina, kitaip sakant, kalti sau į galvą, kad reikia siekti tikslų,
reguliariai grumtis, nepasiduoti, laužti save, perlipti per barjerus ir...
Ir vieną dieną atsikeli
ir suvoki, kad visa tai nedaro manęs laimingu. O Jus ar daro laimingais savęs spaudimas
į kampą? Kas iš tų saldžių trumpalaikių pasiektų vaisių, jeigu gyvenimas nėra vien
tik pasiektas trumpalaikis tikslas, bet veikiau tas procesas, kurį atlieki
nepalyginamai ilgiau už paties tikslo pasiekimą. Skamba labai filosofiškai. Kažkada
bandžiau lyg ir paneigti pozityvaus mąstymo galimybes, nes daugelis iš mūsų
žinome, kad iš didelio rašto išeinama iš krašto, tačiau kai gyvenime lieka tik
ritmas, dėl kurio pamirštama tiesiog gyventi, tikriausiai dera kažką imti ir
pakeisti. Nebūtinai radikaliai.
Nutariau tiesiog
susidūręs su stresiniu darbu pagalvoti ką nors gražaus – banalybių banalybė,
bet veikia! Tiesiog pajusti iš to malonumą ir įžvelgti tose situacijose augimo
jėgą. Tačiau visada gyvenime iškyla tokių situacijų, kada tiesiog negali nei
savęs motyvuoti, nei „apgauti“, kad tai tau svarbu ir... nereikia, nes tas niurkalas, kuriame skęstame, kartais ir
yra beprasmis, todėl geriausia jo tiesiog atsisakyti. Kurį laiką taikęs
liberalesnes sankcijas, kitaip sakant, reikalavimus savo disciplinai, pajutau
tiesiog kažkokį energijos pliūpsnį – tarsi visa tai, kas atrodo neišjudinamai
statiška (problemos, santykiai ir t. t.) viską galima keisti, o jeigu keisti
negalima, tai bent kiek įmanoma atsiriboti.
Žinau, tai senos
tiesos, kurios netgi atrodo tokios pigios, kad net neveiksmingos, tačiau svarbu
ne supresuotas motyvacijos paketas, o tas procesas ir užsidegimas ir dėmesys
sau, kaip jį taikai kasdieniniame gyvenime. Dar niekada nepajutau tokio
poreikio tiesiog negalvoti apie tai, ką kiti galvoja apie mane. Žinoma,
egoistiška, tačiau argi ne daugelis dvasinių praktikų iš esmės teigia, kad be
dvasinio tobulėjimo dar svarbus ir žemiškasis gyvenimas, savęs realizavimas, „mūsų
asmeninė misija šioje Žemėje“.
Norėčiau, kad paprastas
žinojimas, jog keisti save ir skirti sau dėmesį yra taip pat svarbu, kaip ir jį
rodyti kitiems. Neretai susiduriu su tuo, kad žmonės linkę į kitus žiūrėti
neigiamai, kritikuoti, užuot teisinę, smerkti, užuot kažką pagyrę, skųstis savo
dalia ir... Ta programa, vibracija, pasirinkimas menkinti kitus dėl savo
menkavertiškumo stelbia galimybę akimirkai sustoti ir pasijusti laimingam čia
ir dabar.
To ir linkiu – gyventi čia
ir dabar laimingai ir nors truputėlį dėl savęs.
Jūsų Maištinga Siela
Laura Sintija Černiauskaitė "Išoperuota meilė" (apsakymas)
Laura Sintija Černiauskaitė
„Išoperuota meilė“
(Apsakymas
publikuotas vaikų žurnale „Genys“ 1999 m.)
Meilė atsėlina tyliai kaip vagis
ir susirango kurioje nors vietoje. Suaugusiųjų knygose rašoma, kad ji mėgsta
šmurkštelėti krūtinėn ir ten dilgčioti. Arba įsigauna į galvą ir priverčia ją
svaigti. Tuomet įsimylėjėlis gyvena lyg laive per audrą – žemė taip siūbuoja po
kojomis, kad jis niekaip negali įkišti rankos į marškinių rankovę, amžinai
išlieja arbatą, o nusitaikęs pabučiuoti mylimąją į lūpas, pakšteli kažkur pro
šalį... Žinodamas šiuos meilės simptomus, kantriai laukiau savo eilės. Ir mano
eilė atėjo. Kaip tik tą dieną, kai man sukako dešimt metų. Atėjo ir įsitaisė...
pilve.
Ankstyvą pirmadienio rytą lyg
kamštis iššoviau laukan su sumuštiniu dantyse, aplink koją apsivyniojusia
striuke ir iš prasegtos kuprinės byrančiais pieštukais. (Nepagalvokite, kad esu
koks pankas ar apsileidėlis! Toks netvarkingas atrodau tik tuomet, kai kur nors
vėluoju. Tiesa, vėluoju kiekvieną rytą... Bet tie, kurie lanko mokyklą, patys
supras, kad iki tos įstaigos sunku nusigauti laiku: tai žadintuvas nuskamba per
vėlai, tai nejučia užsnūsti šveisdamas dantis, kad tai pakeliui įsiveli į kokį
nuotykį.) Taigi išmoviau iš namų nei šioks, nei toks, o ant laiptelių – sėdi
Ji... Tokia sustirusi liūdna čigoniukė karamelės rudumo akimis, o ant jos kelių
miauksi toks pat liūdnas kačiukas. Sustojau kaip įbestas. Negalėjau toliau nė
žingsnio žengti – visai kaip tas sprangus sumuštinis dantyse. O čigoniukė
žvelgia į mane alkanom akim ir sako:
– Pirksi kačiuką?
– Kiek?
– Dešimt litų.
Įtartinai dilgtelėjo dešinį
šoną. Išverčiau visas kišenes, nors ramų rudens rytą beveik galėjai išgirsti, kaip
jose vėjai švilpauja. Juk paskutinius centus išleidau vakar prie žaidimų
automatų! Čigoniukė godžiai sekė kiekvieną mano judesį. Ak, kaip tą akimirką
troškau tapti iliuzionistu, kuriam dešimties litų kupiūros iš ausų byra!
– Tai ką, nesukrapštai? Galiu nusileisti
iki penkių. Bet nusipirkčiau kioske du karštus sumuštinius, – sumurmėjo
čigoniūkštė.
– Tu alkana?
– Ahm…
Žaibiškai išstūmiau iš burnos
apkramtytą sumuštinį ir ištiesiau jai. Kaip sakoma, dalinkis su kitais tuo, ką
turi. Čigoniukė gražiai mirksėdama suleido savo aštrius dantukus į duoną su
sūriu. Tada skausmas šone mane taip surietė, kad jau nekilo jokių abejonių – tai
Meilė. Ir kokia stipri! Be analgino neapsieisi. Tik kodėl ji sumanė įsimesti į
pilvą? Nejučia ėmiau trauktis atatupstas, galų gale apsigręžiau ir kad dėjau į
kojas... Pats nesuprantu, kodėl.
– Ei, kur tu! O kačiukas? – šūktelėjo
mergaičiukė.
Kačiukas? Koks kačiukas?.. A,
kačiukas! Bet nematė. Nors lėkiau kaip vėjas, Meilė neatsiliko nė per žingsnį. Ir
vis smūgiavo į dešinįjį šoną, tarsi erzintų: kavalieriau, nuo manęs nepabėgsi!
Ilgai negalėjau sau atleisti, kad taip kvailai pasielgiau. O per pamoką
rašydamas diktantą, vis klausiausi savo pilvo. Tikrai tikrai, dešiniajame mano
šone krebždėjo Meilė. Jos tylūs žingsneliai užgožė net mokytojos balsą.
Taigi tą dieną Meilė apsigyveno
mano dešiniajame šone. Ji kuždėjo: „Neleisk centų pramogai, verčiau pataupyk.
Gal rytoj vėl sutiksi čigoniukę?“ Arba ,,Netingėk atsikelti anksčiau, kad
spėtum padaryti ne vieną sumuštinį, o du! Ką gali žinoti, kas laukia ant
laiptelių?“ Kiekvieną rytą užtepdavau didelę šviežio pyrago riekę šokoladiniu
sviestu. Tokiu saldžiu ir rudu kaip čigoniūkštės akys. Tačiau pravėręs duris,
rasdavau ant laiptų tik pageltusių lapų krūvelę...
Nepaisant to, Meilė nesiliovė
dursčiusi dešiniojo šono. Priešingai – jos kaupėsi vis daugiau ir daugiau. O
vieną vakarą ji taip įsišėlo, kad mama puolė į paniką ir iškvietė greitąją. Gydytoja
pasibalnojo nosį akiniais (tarsi Meilę būtų galima įžvelgti per padidinamąjį
stiklą), pamaigė mano nelaimingą pilvą ir rimtai, labai rimtai pasakė:
– Apendicitas.
Su gydytojais susišnekėti
sunku, ta žino net mano močiutė. Viską jie iškraipo, vadinasi kitais vardais. Apendicitas,
tai apendicitas... Nesiginčysiu. Jeigu net mokytojai pravardžiuojami, tai argi
apsaugosi Meilę?
Teko gultis į ligoninę. Nelabai
malonu, kai tavo pilvą krapšto lyg automobilio variklį. Tačiau kur kas liūdniau,
kai atsikėlęs rytą užtepi šokolado ant kvapnios riekės, o paskui supranti, kad
neturi ką tuo sumuštiniu pavaišinti...
Trupiau šnekant, Meilę
išoperavo. Skausmais nesiskundžiu. Kol kas guliu baltoje ligoninės palatoje ir
žiūriu, kaip lubomis vaikšto musės. Rytoj mane žada išleisti namo. O šiandien į
gretimą palatą paguldė naujokę. Jos kaselė plona lyg pelės uodegėlė, o
skruostai net švyti nuo strazdanų. Tik kodėl, kai į ją žiūriu, taip dilgčioja
paširdžius?
Jūsų Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)