Filmas: "Švyturys tarp dviejų vandenynų" / "The Light Between Oceans"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai romantinių vaizdų ištroškę žiūrovai su nekantrumu laukė knygos ekranizacijos „Tarp dviejų vandenynų“ (angl. The Light Between Oceans) (2016), kuri tikriausiai ir tapo vienu romantiškiausiu filmu praėjusiais metais. Iš esmės vengiu tokių atseit perdėtai sentimentalių ir iki gyvnagių nuėstų romantinių juostų, tačiau šioji kažkaip susižiūrėjo ganėtinai padoriai, netgi labai padoriai dėl kruopščios režisūros, kada dėmesys skirtas ne atskiroms kažkokioms detalėms, o bendrai filmo energetikai.

Nors filmo aktoriai nuostabūs, tačiau už šiuos vaidmenis jie nieko taip ir nesulaukė, nė jokios reikšmingos nominacijos prestižiniuose apdovanojimuose. Gal dėl to, kad kadrais tokie šiek tiek teatralizuoti, kad ir koks beribis bebūtų perteiktas skausmas, jis pagražintas, vėjo pagairintas, „ašara paspalvinta“, bet, velnias, kaip visa tai gerai padaryta! Nors, atrodo, kino industrijoje netrūktų kokybiškų dramatiškų filmų, šis tikriausiai išskirtinesnis būtų dėl savo marinistinės (jūrinės) atmosferos. Pirmuosius 30 minučių kone jūros garsai taip įsismelkia į kadrus, į seną švyturį ir pajūrio namelį, kad atrodo, jog net nebereikia jokio garso takelio. Aišku, šiame siužete, kuris iš esmės gana tradicinis ir laikosi ant vienos linijos – persileidimus patyrusi jauna sutuoktinių pora gauna progą auginti svetimą kūdikį... Tiesą sakant, filmo kūrėjai viską dailindami ir gražindami tikrai stengėsi ir nepersistengė, kad ir kaip filmas estetiškai beatrodytų, dėka profesionalių kino aktorių neprarado tikro dramatizmo, ašarų, atgailos, atpirkimo, meilės, švelnumo ir nevilties – visa jausmų paletė tarp dviejų vandenynų. Kartais galvoju, jeigu jums ir nepatinka jausmų dramos, tai filmą galima žiūrėti vien dėl gamtos vaizdų ir atmosferos, ypač tie, kurie mėgsta jūrą.

Kalbant apie puikiai žinomus aktorius, noriu pasakyti, kad labiausiai šiame filme mane įtikino ne porelė, bet aktorė Rachel Weisz, suvaidinusi kūdikio netekusią motiną, neprarandanti vilties. Nors jai skirta kur kas mažiau vietos, tačiau gal dėl to, kad jai niekada šiame filme nereikėjo būti tiesiog romantiškai, o tik skausmo ir susirūpinimo branduoliu, atstovėjo kiekvieną mili sekundę kadruose. Kitiems aktoriams tikrai neturiu irgi priekaištų. Nepaisant, kad tai klasikinis siužetas, vienplanis, be didesnių idėjų, vien nukreipta į vidines žmonių tarpusavių santykius, manau, režisieriui ir vėl savo karjeroje pavyko išvystyti „aukštąsias akimirkas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Whitney Houston - "All at Once"

Sveiki,

Senoji geroji Whitney Houston... Įsimenama nuo pat pradžių dėl savo briliantinio balso ir kontrastingo gyvenimo. Ji kaip jūros banga vis sugrįžta pas mane. Neseniai, besirausdamas muzikos parduotuvėje po senus vinilus, aptikau keletą jos plokštelių. Įsigijau iš tos begalinės nostalgijos...

Vienas geriausių ne tik W. Houston albumų, bet kaip teigia muzikos kritikai, vienas geriausių ir populiariausių visų laiko muzikos albumų pavadinimu „Whitney Houston“ 1985 m. W. Houston 2009 metais įėjo į Gineso rekordų knygą kaip daugiausiai moteris atlikėja gavusi apdovanojimų už savo balsą. Na, šiame debiutiniame albume yra išties nerealiai gerų baladžių, už ką tikriausiai visas pasaulis ir pamilo šią atlikėją. „All at Once“ (liet. viskas iš karto) – viena gražiausių W. Houston baladžių, pasižyminti to meto muzikos tradicijomis bei puikiu atlikėjos vokalu. Tikriausiai dėkingas pats laikotarpis, kad suklesti jausmingos baladės, C. Dion bei daugelis kitų baladžių atlikėjų patraukia viena muzikos linkme. Šiandien, kažin, ar jausmingos baladės yra tokios populiarios, tačiau tą, ką darė Whitney devintajame dešimtmetyje, jau įeis ilgam į istoriją.

 Mano Whitney Houston vinilinės plokštelės.

Džiaugiuosi turėdamas jos vinilus, tad šiandien siūlau paklausyti „All at once“.

Jūsų Maištinga Siela