Filmas: "Tylos zona 2" / "A Quiet Place Part II"

 Sveiki skaitytojai,

Ilgai laukiau antrosios jau tikriausiai kultine siaubo trilerio serija tapsiančios dalies „Tylos zona 2“ (angl. A Quiet Place Part II) (2021). Anuomet per kino teatrus dar gerokai iki pirmojo karantino itin sėkmingai driokstelėjęs John Krasinski režisuotas filmas beregint „reikalavo“ tęsinio. Tiesą sakant, taip ir nutiko, kad TV komedijinio serialo „Biuras“ aktorius taip puikiai geba, apsistatęs profesionalų komandą, kurti įtraukiantį ir truputį novatoriškų idėjų turintį siaubo žanrą...

Antrosios dalies visgi teko palaukti, o daugelis dar ir pateisino šį laukimą, kadangi antrąją dalį prilygino pirmajai, teikdami, kad ji tikrai nėra prastesnė. Smagu nebent tai, kad visgi viskas kuriama nuosekliai ir šią dalį režisuoja tas pats John Krasinski, tikriausiai tas pats nutiks ir su būsima trečia dalimi, kadangi filmo finalas sufleruoja, kad tai toli gražu ne pabaiga.

Istorija apie ateivius, kurie itin jautriai reaguoja į skleidžiamą triukšmą ir tučtuojau puola garsą skleidžiančius šaltinius ir jį sunaikina. Šioje istorijos dalyje truputį pasakojama šių ateivių atsiradimo priešistorė, o vėliau pasakojama, kaip daugiavaikei, neseniai pagimdžiusiai motinai sekasi išgyventi apokalipsės ištiktame pasaulyje...

Tiesą sakant, filmas žiūrisi po kokio gero pusvalandžio, nes pirmosios akimirkos, kad ir itin dinamiškos, jos primena kitus apokalipsinius filmus, netgi tam tikrą „Pats baisiausias filmas“ trečiosios dalies parodiją. Erzinantys sutipintų ir subanalintų vaidmenų kratinys: nepaklusnūs vaikai ekstremaliomis sąlygomis lipa iš automobilio ir laksto kaip bepročiai, erzinantis troškimas būti su šeima vienoje krūvoje ir tas lipnus, nebeskanus pasiaukojimo didvyriškumo motyvas. Iš tikrųjų kiek nusivyliau šia dalimi, nes joje suprimityvinti ir suplokštėję veikėjai „laikosi“ tik ant vieno ir to paties motyvo kurpalio: išgyvenimas dėl vaikų gyvybės. Dar toji kurčia mergaitė, kurią bandoma paversti Millos Jovovich „Absoliutaus blogio“ „kilerės“ prototipu erzina iki panagių: kur dingo filme išlaikyta nesaugumo ir žmogiškųjų instinktų prisodrintas, o ne preciziškai superdidvyres (būtinai akcentas į stiprų moteriškumą) perspaustas ir prie eilinių holivudinių tipažų priartėjęs pasakojimas.

Baisu nebent, kai metaliniame bunkeryje berniukas užsitrenkia su kūdikiu, kol mamytė paliks prie kryželio savo vestuvinį žiedą (sentimentaliai neskanus epizodas) ir parneš namo dujų balionėlių, arba atokioje saloje dar yra vietovių, kur žmonės pusiau gyvena normalų gyvenimą, nes juos negali pasiekti tie padarai, bet ir vėl, toji „didvyrė“ mergaitė būtinai tiesiogine to žodžio prasme sušiks šios salos gyventojų ramybę... Žodžiu, filmo akcentai sudėti itin erzinančiai prasti, nors filmas įtraukus, žiūrėti beveik pradėjau kaip „Absoliutaus blogio“ vidurines serijas, bet aiškiai pajutau, kad su šia dalimi nuo savitumo traukiama prie masinio populizmo, klišinių sprendimo variantų, prarandant esminį istorijos nenuspėjamumo, nesaugumo ir nuolatinių klausimų iš žiūrovų laviną: o kas gi čia iš tikrųjų dedasi? Filmas su šia dalimi darda pamažu žemyn.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela