Sveiki,
Ši vasara man dar nuostabi ir tuo, kad sužiūrėjau ne
vieną pirmąjį serialų sezoną, kurie laukė eilėje ir po ilgo laiko tarsi vėl grįžau
prie šio žanro, nuo kurio buvau kurį laiką pavargęs. Šįkart pasidalysiu
įspūdžiais apie populiarų ir daug užsienyje dėmesio sulaukusią komedijos dramą „Konfliktas“
(kai kur verčiama kaip „Ginčas“) (angl. Beef). Pavadinimas
labai įdomus, nes anglų kalboje beef reiškia jautieną, todėl serialo kūrėjai
žaidžia dviprasmybe, nes jautiena, kaip ir žmogaus pykčio formos gali būti
pačios įvairiausios, pavyzdžiui, jautiena kepta su krauju, vidutiniškai ir
iškepta, o pyktis – susierzinimas, rėkimas, įtūžis, tūžmastis, neapykanta ir t.
t., lietuvių kalboje sinonimų tikrai rasime daug. Kita versija, nors nelabai esu
girdėjęs, bet šnekamojoje, kitaip sakant, buitiniame anglų pasikalbėjime beef
gali reiški pyktį, ginčą, todėl toks pasirinktas vertimas tikriausiai
pateisinamas.
Taigi serialas startavo 2023 metais, jį režisavo
azijietis Lee Sung Jin, o scenarijų taip pat rašė azijiečiai, vaidino, kaip jau
matote, taip pat azijiečių aktoriai, tačiau viskas labai amerikietiška, nes
veiksmas vyksta integralioje JAV visuomenėje ir pasakojama apie du skirtingus
socialinius sluoksnių atstovus – nepasiturintį Danį ir turtuolę menininkę Eimę.
Jiedu pirmojoje serijoje susiduria prekybos centro stovėjimo aikštelėje, bet
netinkamu emocingu laiku, nes abu yra ištikti pykčio, kuris perpildo paskutinį
lašą ir perauga į dviejų nepažįstamų vairuotojų konfliktą. Normaliame gyvenime
būtų įtūžis išlietas ir viskas pamiršta, tačiau šiame seriale utriruojamas ir
analizuojamas pykčio poveikis tiek kultūrai, tiek asmeniniam žmogaus gyvenimui.
Kai šiuo metu viskas slopinama meditacijomis, vyksta gausios emocijų paleidimo
praktikos, „normaliame“ įtempto darbo, konfliktų ir nesėkmių pasaulyje, deja,
šie atsipalaidavimo dalykai dažniausiai neveikia ir žmogus suprimityvėja tiek,
kad tampa kerštingu žvėrimi, puolančiu jį puolantį.
„Konfliktą“ sudaro pirmosios 10 serijų ir, manau, kad
bus kuriamas ir antrasis sezonas. Tiesa, neaišku, ar serialas pratęs pirmojo
sezono istoriją, ar taps antologiniu, kitaip sakant, kitokias istorijas ir
kitokius veikių gyvenimus perteikiančiu pasakojimu (kaip, pavyzdžiui, „Amerikietiška
siaubo istorija“). Nereiktų sunerimti dėl azijietiškos aktorių kultūros, jie
labai amerikietiški, galima sakyti, netgi lietuviški, nes kiekvienas iš mūsų
tikriausiai yra išgyvenęs tokių pat blogų dienų, kokių patyrė Eimė ir Denis. Visgi,
nors pyktis ir šaržuojamas, o jo reikšmė tampa pagrindinių veikėjų varomąja
savasties dalimi, jis kartu tampa ir linksmas, nes pratrūkę ir maniakiški
žmonės tampa neretai ir gyvenime karikatūriniai, kurie niekaip negali atvėsti
ir į viską pasižiūrėti komiškai.
Seriale plėtojamos ir antro plano veikėjų istorijos. Eimės
neištikimybės istorija, kuri iš vienos pusės sugriauna šeimą, tačiau jai
suteikiama didžiulė finansavimo pranašumas dėl karjeros sėkmės. Denio sudėtingi
santykiai su jaunesniuoju broliu, kurio gyvenimą įprasmina tik kompiuteriniai
žaidimai ir bandymai užsidirbti vienadieniuose darbuose. Įterpiami bažnytiniai
reikalai (beveik kaip seriale „Begėdyje“ iš to padaromi moraliniai, etiniai šou
elementai). Taip pat plėtojami draugystės tik dėl naudos povandeninės
istorijos, prasiskolinusios ir bankrutavusios močiutės vienatvė. Iš vienos
pusės daug tokių buitinių ir šeiminių santykių sanklodų, kurie įrėminti
standartiniuose socialiniuose kontekstuose, bet serialo kūrėjai mėgaujasi
laužydami tuos rėmus per pyktį. Ką serialas nori pasakyti? Kad pyktis kaip
emocija pernelyg dažnai nurašomas? Kad jis gali prie ko nors pozityvaus privesti?
Galimas daiktas.
Nuo sezono vidurio autoriai maksimaliai pajungia
dinamiką ir atsiranda išties pavykusių ir puikių siužetinių vingių. Tokių nenuspėjamų
ir crazy, kad belieka tik mėgautis, jog iš tikrųjų žiūri gerą pramoginį
serialą, o kiekvienas veikėjas savaip tampa tavo būties dalimi. Visgi slenkant
prie sezono pabaigos, tampa aišku, kad autoriai jau literatūriškai vysto
serialo kulminaciją pačiu banaliausiu būdu – kriminaliniu visus veikėjų
interesus apjungiančiu metodu. Bus ir mirčių, jų čia neišvengsi, tačiau viena
nuobodžiausių serijų visgi buvo paskutinioji, kada ginčą tenka išspręsti tais
paprastaisiais susitaikymo būdais, t. y. atrandant ne skirtybes, o per pyktį
nepastebėtus panašumus. Eimė ir Denis atsiduria haliucinaciniame pasaulio
sąryšyje ir tos scenos, nors ir „pasūdytos“ šmaikštumu, bet pernelyg ištęstos
ir pernelyg daug jėgų atiduota kažkokiam perdėtam filosofiniam ir
literatūriniam pokalbiui.
Ramūnas Pronckus žurnale „Kinas“ serialą įvardija kaip įtraukų, bet po visko greitai pamirštamą. Man jis nebus greitai pamirštamas, jeigu nešoksiu nuo serialo prie serialo, gaudydamas kaip drugius lankuose, kas dar gali mane labiau įaudrinti. Bet taip, yra kokybiškesnių serialų, tačiau „Konfliktas“ turi gerą balansą tarp komedijos ir mūsų visuomenės šaržuojamo veidrodžio, toks pramogai typ-top, nes žiūrėdami su draugu tiesiog atsekėm savo elgsenos tipažus ir net labai aiškius, o tai buvo vienas smagiausių serialo momentų – atpažinti save ir kitą kaip personažą gyvenime. Aišku, gilesnė pykčio analizė ir reflektavimas galbūt serialą būtų pakylėję į kitą matmenį, tačiau, manau, būtų netekęs tos smagios pasiutpolkės, kurios norėjosi iki pat paskutinės serijos. Labai didelį pagyrimą pridedu pagrindiniams aktoriams. Eimės vaidmenį sukūrė Ali Wong, o Denio – Steven Yeun. Abu, tiesa, man menkai žinomi, tačiau kaip juos myli stambiu planu kameros ir kaip jie išraiškingai mėgaujasi savo veikėjų pykčio euforija, kad belieka tik mėgautis jų pačių pasimėgavimu. Abu aktoriai 2023 m. gavo Emmy apdovanojimus už savo vaidmenis. Manau, žiūrėčiau ir antrą sezoną.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą