Sveiki,
Argentiniečių režisierius Lucio Castro sukūrė filmą „Amžiaus
pabaiga“ (ispan. Fin de siglo) (2019), galima pagal anglišką
variantą versti „Šimtmečio pabaiga“. Kino kritikai pagyrė šį debiutinį
režisieriaus filmą ir Argentinoje pripažino kaip geriausias debiutinis
nepriklausomas filmas. Filme pasakojama apie vyrą, kuris atkeliavęs iš
Argentinos atostogauja Barselonoje. Čia jis mieste sutinka vyruką, kurį
pasikviečia pas save į apartamentus ir su juo permiega, tačiau netrukus vienos
popietės seksas atveria tam tikrus prisiminimus ir pagrindinio veikėjo
ilgesį...
Filmas su LGBT indeksu ir jame viso labo veikia tik
trys veikėjai. Pirmojoje filmo dalyje, galima pamanyti, kad filmas „apie nieką“.
Vyrukas bene 10-15 minučių vaikšto po Barseloną, apžiūri pastatus ir su niekuo
nebendrauja. Totali vienišiaus kelionė į kitą kraštą. Galiausiai veikėjas prie
jūros susipažįsta su kitu vyruku ir čia režisierius nemažai dėmesio skiria
homoerotikai, kitaip sakant, „lovos reikalams“. Viskas lyg ir labai gražu,
patrauklu, aktoriai įtikinamai vaizduoja seksą, tik pradedu įtarti, ar filmas
nebus vien tik muilo burbulas, labai jau tuščias?
Staiga viduryje filmo įvyksta lemtingas pasakojimo
lūžis ir du besikalbantys vyrai suvokia, jog jie prieš maždaug 20 metų drauge
buvo susitikę ir anuomet buvo abu labai uždari dėl savo seksualinės
orientacijos. Praeitis pradeda maišytis su dabartimi, o kiekvieno veikėjo 20
pastarųjų gyvenimo metų istorija pavaizduota taip, lyg joje dalyvautų būtų tie
patys besikalbantys asmenys. Iš pradžių atrodo chaotiška ir nesuprantama, kodėl
režisierius šitaip viską sujaukia: ar jis nori sukurti mistinę pasakojimo
atmosferą, ar žaidžia veikėjų psichikos sutrikimais – nežinia. Galiausiai filmo
pabaigoje įvyksta paskutinis pasakojimo lūžis – nuskaidrėjimas: viską mes linkę
matyti, vertinti ir įsivaizduoti kitų pasakojimuose, lyg patys juose
dalyvautume, bandome nujausti, kokius jausmus patirtume gyvendami kitų
gyvenimus ir... režisieriui pavyko sukelti tą keistą pasakojimo stebuklą,
veikėjų tarpusavio besijungiantį ir besiskiriantį empatijos jausmą. Neapsigaukite,
pasakojimo problema ir vientisas siužetas labai paprastas, kone kurortinio
romano banalybė, tačiau visuminis fokusas, kurį padarė L. Castro, sakyčiau,
pavyko. Ko gal trūko? Mažesnės įžangos ir dar didesnės ir įvairesnės asmeninių
istorijų plėtotės ir jų sumaišymo, kad pasakojimas išties primintų tuos mindfuck
kompozicijos filmus, tačiau įtariu, jog tam sutrukdė ribotas finansavimas
ir viską reikėjo supaprastinti.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
